14 birželio, 2024
LGGRTC

Lietuvoje minimos – Birželio 14-oji ir 15-oji – Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienos

1940 m. birželio 15 d. į Lietuvos valstybės teritoriją Sovietų Sąjunga įvedė savo kariuomenę ir taip pradėjo šalies okupaciją. Nuo pirmosios okupacijos dienos pradėtas nuoseklus Lietuvos valstybingumo pamatų griovimas, taikių gyventojų persekiojimas ir areštai. Įprastą gyvenimo ritmą pakeitė įtampos ir nerimo dienos. Daugeliui kilo klausimas: kas bus toliau?

1940 m. liepos 6–7 d. tuometinio Valstybės saugumo departamento direktoriaus Antano Sniečkaus duoti įsakymai nurodantys, kaip elgtis su „priešvalstybinėmis partijomis“ ir „priešvalstybiniais elementais“ leido pradėti asmenų areštus. Liepos 10–17 d. buvo suimti 504 asmenys – buvę Nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministrų kabineto nariai, karininkai, teisininkai, policijos nuovadų viršininkai, kalėjimų viršininkai, laikraščių redaktoriai, žurnalistai, partijų pirmininkai.

Suėmimai tęsėsi iki pat 1941 m. birželio 14 d. prasidėjusių trėmimų. Nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 14 d. suimti 3434 žmonės. 3915 suimta 1941 m. birželio 14–19 d. dienomis.

Dalis suimtų asmenų kalinti ir tardyti Lietuvos kalėjimuose, dalis išvežti į Maskvos Butyrkų, Lefortovo, Liubiankos ir kitus Sovietų Sąjungos kalėjimus.

1940 m. liepos mėnesį prasidėjo ir „antisovietinių elementų“, arba „liaudies priešų“, registravimas, jų sąrašų sudarymas. Okupacinio režimo priešu laikytas kiekvienas nepriklausomoje Lietuvoje politinį ar visuomeninį aktyvumą rodęs Lietuvos pilietis. Totalus sekimas turėjo apimti kiekvieną socialinę grupę, visų profesijų žmones. Tokiu būdu siekta sukelti kuo didesnę įtampą, nepasitikėjimą vienas kitu.

1941 m. birželio 14 d. 3 val. ryto prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų – lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų – trėmimas.

Pasirengimo 1941 m. birželio trėmimams baigiamasis etapas prasidėjo 1941 m. gegužės 16 d. VKP(b) CK ir SSRS Liaudies Komisarų Tarybai priėmus slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos“. Vyriausiuoju akcijos vykdytoju buvo paskirtas SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Vykdant centro direktyvą, gegužės 23 d. Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisaro Piotro Gladkovo slaptu įsakymu Kaune buvo sudarytas respublikinis štabas trėmimo operacijai įgyvendinti. Lietuvos komunistų partija, ypač jos vadovybė, dalyvavo priimant sprendimus dėl Lietuvos gyventojų trėmimo, patys prisidėjo prie trėmimo akcijos organizavimo ir vykdymo. Iki trėmimų pradžios likus 10 dienų viskas turėjo būti parengta: numatyti tremiamų žmonių pervežimo maršrutai, apskaičiuota, kiek reikės vagonų, sudarytas tremtinių sulaipinimo planas. Kad žinia apie trėmimus nepasklistų po Lietuvą, trėmimų vykdymo grupių nariai po instruktavimo neturėjo teisės palikti tarnybinių patalpų. Trėmimams vykdyti buvo mestos beveik visos Lietuvos SSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai, aktyvūs kolaborantai (vadinamasis sovietinis ir partinis aktyvas). Pasitelkti NKGB ir NKVD darbuotojai iš Sovietų Sąjungos, Ukrainos ir Baltarusijos.

Visus trėmimo akcijos dalyvių veiksmus turėjo reguliuoti SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojo Ivano Serovo instrukcija „Antisovietinių elementų iškeldinimas iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Joje nurodoma trėmimų vykdymo, tremtinių saugojimo ir lydėjimo, žmonių sulaipinimo į gyvulinius vagonus tvarka.  Minėtoje instrukcijoje buvo numatyta vyrų atskyrimo nuo šeimos tvarka, o SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos patvirtintame iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Moldovos ištremiamo „specialiojo kontingento“ etapavimo, įkurdinimo ir įdarbinimo veiksmų plane aiškiai nurodyta, į kokius lagerius turi būti išsiųsti nuo šeimų atskirti vyrai. Konvojaus dokumentuose į lagerius siunčiami suimtieji buvo pavadinti „suimtaisiais“, „A grupe“ arba „A grupės suimtaisiais“, tremtiniai – „B grupe“ arba „B grupės suimtaisiais“. 

Trėmimo vykdytojų grupei įsiveržus į tremiamųjų butus ar namus, jos vyresnysis pirmiausia pagal sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui pradėdavo kratą – „ginklams surasti“. Po kratos tremiamiesiems būdavo pareiškiama, kad vyriausybės nutarimu jie bus vežami „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“. Mėginančius bėgti šaudė. Pagal I. Serovo instrukciją, tremtiniams buvo leidžiama pasiimti ne daugiau kaip 100 kg per jų gyvenimą užgyvento turto: drabužių, avalynės, indų, patalynės, maisto, o kaimo gyventojams – dar ir kirvių, pjūklų, kito smulkaus inventoriaus. Kiek ir kokių daiktų gali pasiimti tremiamieji, visiškai priklausė nuo trėmimo vykdytojų valios, o dauguma tremtinių kratų metu buvo atvirai apiplėšiami. Likęs jų turtas – tai,  ko nepajėgdavo išvogti trėmimo vykdytojai – konfiskuojamas.

Suvežti į geležinkelio stotį žmonės buvo suvaromi į vagonus. Vagonai su žmonėmis buvo laikomi uždaryti vidutiniškai tris keturias paras, kol būdavo sugrūdamos visos tremiamos šeimos ir suformuojami ešelonai. Siekiant išvengti panikos, vyrų atskyrimas nuo šeimų geležinkelio stotyse vyko pasitelkiant melą, kad jie tik kurį laiką važiuos atskiruose vagonuose, o vėliau vėl bus kartu su savo šeimomis. Deja, dauguma jų tą dieną savo artimuosius matė paskutinį kartą.

Tremtis palietė visus gyventojų sluoksnius, tačiau labiausiai nukentėjo Lietuvos politikos, kariuomenės, valstybės saugumo ir teisėsaugos struktūrų tarnautojai, politinių ir visuomeninių organizacijų vadovai ir nariai, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir kitų įstaigų darbuotojai, stambūs ūkininkai ir miškininkai – pažangioji visuomenės dalis.

Į suformuotus 17 ešelonų 1941 m. birželio 14–19 dienomis buvo patalpinta ir iš Lietuvos išvežta apie 17 tūkst. žmonių: apie 13 tūkst. – į tremtį, 4 tūkst. – į lagerius. Tiksliai žinomas 12 331 tremtinio ir 3915 politinių kalinių likimas. Tremtyje atsidūrė virš 5 tūkst. vaikų iki 16 metų amžiaus. Geležinkelio stotyse nuo šeimų atskirti vyrai išvežti į Komijos ASSR, Archangelsko, Gorkio, Molotovo, Sverdlovsko, Vologdos sr., Kazachijos SSR ir Krasnojarsko krašto lagerius. Šeimos nariai ištremti į Komijos ASSR, Novosibirsko ir Tomsko sr., Altajaus ir Krasnojarsko kr. Su šeimomis liko tik dešimtadalis vyrų. 82 žmonės tremties vietų nepasiekė – mirė pakeliui gyvuliniuose vagonuose.

1941 m. rugsėjo–spalio mėn.oficialiose SSRS NKVD ataskaitose buvo suskaičiuoti 12 682 tremtiniai iš Lietuvos (be suimtų ir išvežtų į lagerius), kurie paskirstyti taip: Altajaus kr. – 7462 žm., Komijos ASSR – 1549 žm., Novosibirsko ir Tomsko sr. – 3507 žm., Krasnojarsko kr. – 164 žm.

Tremtiniai kentėjo nuo atšiauraus klimato, bado, sunkaus fizinio darbo, vietos gyventojų, tremtinių gyvenviečių komendantų ir brigadininkų nuolatinių patyčių, alinančios ir gniuždančios kasdienybės. Daug vaikų, senelių ir silpnesnės sveikatos žmonių mirė jau pačią pirmąją tremties žiemą.

1942-ųjų birželio mėn. 2795 tremtiniai iš Altajaus krašto buvo išvežti tikrai žūčiai prie Laptevų  jūros Jakutijos ASSR ir rugpjūčio mėnesį išlaipinti Lenos upės deltoje esančiose Muostacho, Tit Arų, Trofimovsko, Stolbų salose, Bykovo kyšulyje, Janos upės deltoje – Ambarčiane, Kazačėje, Kuogastache, Krestuose ir kitose negyvenamose salose. Šių tremtinių padėtis buvo ypač sunki – nebuvo nei būstų, nei maisto. Baisus arktinis šaltis, badas ir ligos pražudė ištisas šeimas.

Atsidūrę tremties vietose, tremtiniai buvo traktuojami kaip specialusis kontingentas, prižiūrimas ir kontroliuojamas tremtinių gyvenvietes administravusių komendantūrų. Iš tremtyje atsidūrusių žmonių buvo atimti pasai, vietoje jų išduodamos specialios pažymos – laikinieji liudijimai, skirti privalomajai tremtinių registracijai. Be konkrečios gyvenvietės komendantūros komendanto leidimo tremtinys negalėjo išvykti iš gyvenamosios teritorijos ar pasišalinti iš darbo vietos. Bet koks savavališkas veiksmas buvo vertinamas kaip mėginimas pabėgti. Už tai grėsė baudžiamoji atsakomybė ir įkalinimas kalėjime arba lageryje.

Iš esmės tremtiniai neturėjo jokių teisių. Jų niekas negynė. Jie buvo paversti pigia, beteise darbo jėga. Bet koks bandymas ginti savo teises galėjo būti traktuojamas kaip esamos santvarkos šmeižimas, mėginimas kelti neramumus ir baigtis įkalinimu.

1941 m. birželio 14–19 d. iš Lietuvos išvežti tremtiniai ir politiniai kaliniai į sovietų okupuotą tėvynę sugrįžo po penkiolikos ar net dvidešimties metų. Buvo ir tokių, kurie negrįžo.

1989-1991 m. buvę tremtiniai ir jų vaikai vyko į tremties vietas parvežti mirusių artimųjų palaikų. Tais metais Komijos Respublikoje, Altajuje ir Jakutijoje pastatyti atminimo kryžiai ir paminklai tremtyje žuvusiems atminti.

 

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


16 liepos, 2024

Liepos 13-ąją minima Durbės mūšio pergalės sukaktis ir Žemaičių tautos vienybės diena. Šia proga Telšių kultūros centras paruošė pilną šios […]

15 liepos, 2024

Minint Žalgirio mūšio dieną, Kauno Ramybės parke buvo atidengtas monumentas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Aleksandrui Jogailaičiui. Šventės metu […]

Prie Kauno geto vartų grįžusios iš darbų kalinių brigados / Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo
12 liepos, 2024

Statistikos valdybos 1941 m. sausio 1 d. duomenimis, Kaune gyveno 32 595 žydai. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus nacių […]

Algimanto apygardos partizanai / Iš kairės: Algimanto apygardos Ryšių skyriaus viršininkas Albinas Kubilius-Rūgštymas, Žaliosios rinktinės vadas J. V. Česnakavičius-Daujotas, apygardos vadas A. Starkus-Montė, kiti neatpažinti. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų
11 liepos, 2024

Jonas Vitautas (taip dokumente) Česnakavičius gimė 1924 m. liepos 12 d. Panevėžio aps. Smilgių vls. Dambavos parapijos Valdeikių k. ūkininkų […]

9 liepos, 2024

Ir vėl Dubingiai. Ir vėl atradimai. Šiuokart miestelio šv. Jurgio bažnyčioje „susituokė“ du neįtikėtinai tolimi žanrai ir kalbėjimo būdai. Tokie […]

7 liepos, 2024

2024 m. liepos 5 d. Kaune, Lietuvos karininkų ramovėje vyko iškilminga ceremonija, kurios metu buvo pagerbti ir įvertinti laisvės gynėjai. […]

3 liepos, 2024

Vieną birželio šeštadienį Plokščiuose vyko didelė šventė – Panemunių mokyklos-daugiafunkcio centro Plokščių skyriuje surengta konferencija „Suomijos kultūrinio gyvenimo atspindžiai Plokščiuose“, […]

Bibliotekos nuotr.
1 liepos, 2024

Radviliškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka šiuo metu įgyvendina projektą „Generolas P. Plechavičius Čiutelių palivarke“, kurį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros […]

30 birželio, 2024

Daukanto aikštėje vykusioje Dainų šventės vėliavos pakėlimo ceremonijoje dalyvavęs prezidentas Gitanas Nausėda pabrėžė, kad lietuviai yra dainų ir poezijos tauta. […]

L. Prascevičiūtės nuotr.
28 birželio, 2024

Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Burbiškio dvaro istorijos muziejuje (Radviliškio r.) nuo birželio 11 dienos eksponuojama paroda „Diena XIX amžiaus dvare: […]

25 birželio, 2024

Rainių žudynės – vienas iš Raudonosios armijos ir SSRS represinių nusikaltimų Lietuvos teritorijoje. Rainių miškelyje netoli Telšių 1941 m. naktį […]

25 birželio, 2024

Kauno miesto galerija po atviru dangumi sulaukė išskirtinio akcento. Ties Vytauto prospekto ir Miško gatvės sandūra kyla Ukrainos skulptorių sukurtas […]

25 birželio, 2024

2024 m. birželio 23 d. Kaune  vyko LR Seimo patvirtintos  Birželio sukilimo atmintinos dienos paminėjimas. Minėjimo metu prie Petro Vileišio […]

23 birželio, 2024

Vilniuje nukabinta su savivaldybe nesuderinta kontraversiškai vertinamo pulkininko Kazio Škirpos atminimo lenta. Generolo atminimo stojo ginti kelios dešimtys protestuotojų, kurie […]

22 birželio, 2024

Vilniuje pakabinus nevienareikšmiškai vertinamam pulkininkui Kaziui Škirpai skirtą atminimo lentą, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sako, kad tokia Nacionalinio […]

22 birželio, 2024

Prieštaringai dėl komunistinės praeities vertinamo prezidento Algirdo Mykolo Brazausko paminklo Laikinojoje sostinėje idėja visuomenėje ir toliau kursto aistras. Šią savaitę […]

21 birželio, 2024

Penktadienį, 1941 metų Birželio sukilimo išvakarėse, Nacionalinio susivienijimo iniciatyva ant sostinėje esančio Vilniaus apygardos teismo pastato pakabinta kontraversiškai vertinamam pulkininkui Kaziui […]

20 birželio, 2024

Kultūros paveldas šiandien dar neretai laikomas problema ar neatsiperkančia investicija. Taip pat kyla diskusijos, kiek prie jų tvarkybos turėtų prisidėti […]

S. Bakas ir E. Ridikaitė
19 birželio, 2024

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) bičiulių – užsienio pasiuntinių, parlamentarų, visuomenės veikėjų, menininkų ir žurnalistų, šaunios ir žavingos publikos […]

18 birželio, 2024

Taškeliai, trikampėliai, rombai ir apskritimai, linijos ir zigzagai – paslaptingi archajiniai dirbinių ornamentai šiandien mums mena sunkiai įmenamas priešistorės paslaptis. […]