18 lapkričio, 2026
Laikraštis „Katalikas“

Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasinio pažinimo keliu

„Nugalėk blogį gerumu“, – šis Palaimintojo Jurgio Matulaičio šūkis daugeliui skamba kaip graži dvasinė siekiamybė. Tačiau Marijampolėje gyvena žmogus, kuriam ši frazė tapo kasdieniniu gyvenimo varikliu bei veiksmų planu.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos Marijampolės skyriaus vadovė Vida MICKUVIENĖ – ilgametė pedagogė, visuomenininkė, lektorė, kultūrinio ir dvasinio gyvenimo Marijampolėje siela, savo veiklų ir kelionių gausa stebina net visko mačiusius. 78-erių metų senjorė vienoje Marijampolės televizijos laidoje išsireiškė, kad išdalindama save tame jaučia pilnatvę.

Nuo Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos įkūrimo Vida Mickuvienė nenuilstamai telkia Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo parapijos bendruomenę dvasiniam augimui, organizuoja piligrimines keliones, dvasinius mokymus, rūpinasi, kad Palaimintojo arkivyskupo palikimas išliktų gyvas, aktualus šiuolaikiniam žmogui. Jos iniciatyva draugijos nariai aktyvūs atlaidų procesijose, skaito šv. Mišių skaitinius. Taip savo pavyzdžiu rodo, kad tikėjimas ir  bendruomeniškumas yra ne pasyvus buvimas, o aktyvi, pulsuojanti ir žmogų bei aplinką keičianti jėga.

Šiandien Vida Mickuvienė dalijasi su „Kataliko“ skaitytojais tuo, kuo gyvena Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugija, su kokiais iššūkiais susiduria dvasinės bendruomenės kūrėjai ir kaip kiekvienas iš mūsų savo kasdienybėje gali tapti tuo mažu šviesos šaltiniu, nugalinančiu širdis žeidžiančias tamsumas.

Kas Jus pačią asmeniškai atvedė į Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugiją ir paskatino imtis lyderystės, tapti šio skyriaus pirmininke?

Pirmiausiai priartėji prie Dievo. Aš iš tų žmonių, kurie sunkiai pripratina save prie Palaimintųjų, Šventųjų. Man kažkaip (tikriausiai neteisingai) atrodo, kad „nuskriaudžiu“ Dievą išdalindama save kitiems. Bet atsitinka taip, kad susipažindama su kitų mintimis apie tikėjimo paieškas, apie Jėzaus Kristaus tiesiog įsiveržimą į kažkieno gyvenimus, pajunti trauką, pajunti, kaip tave veikia kitų mintys, kitų gyvenimų pavyzdžiai.

Mane atvedė (atsakant į klausimą) prie Palaimintojo ir į Draugiją žmonės. Pažįstami ir draugai. Važiavome į Licheną ( Lenkija), kai tuo metu Šventasis Stanislovas Popčinskis MIC buvo skelbiamas Palaimintuoju. Pradėjau lankyti šv. Mišias Marijampolės Šv, arkangelo Mykolo mažojoje bazilikoje (esu Šv. Vincento Pauliečio parapijos narė). Prasidėjo draugijų kūrimo laikas, labai aktyvus ir intensyvus. Mūsų susirinko per 90 žmonių (turiu visus sąrašus). Ir įkūrėme!

Labai daug padėjo buvęs klebonas Andrius Šidlauskas. Jis lankėsi kiekviename mūsų susitikime, analizuodavome kartu seserų vienuolių (Marijampolėje veikia Vargdienių seserys MVS – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacija – red. past.) parengtą medžiagą, subūrėme Šv. Rašto skaitytojų per Mišias grupelę, kurią skaitymo metodikos mokė pats klebonas. O pirmininke tapau gal trečiu pasiūlymu, nes pirmosios atsisakė dėl darbinės ir kitokios veikos. Turėjau ir aš nemažai visuomeninių pareigų ir dar daug metų dirbau Marijampolės kolegijoje, bet…sutikau. Jau tada mane traukė noras giliau pažinti, pajusti, priartėti. Taip ir prasidėjo ėjimas Palaimintojo Jurgio Matulaičio gilesnio dvasinio pažinimo keliu.

Palaimintasis Jurgis Matulaitis neatsiejamas nuo Marijampolės dvasinio gyvenimo. Kas Jums asmeniškai yra Tėvas Jurgis ir kokia jo savybė Jus labiausiai įkvepia kasdienybėje?

Mokytojas. Patarėjas. Pavyzdys. Įkvepiantis pavyzdys. Savybė, kuria žaviuosi ir būtinai turėčiau sekti (tik, deja, labai dažnai nepavyksta) – ramybė, susivaldymas, diplomatija, padėjusi ištverti Vilniaus laikotarpį. Ir tėvo Jurgio pasirinktas šūkis „Blogį nugalėti gerumu“ yra pavyzdys kiekvienam iš mūsų.

Draugijos Marijampolės skyrius gyvuoja nuo beveik 20 metų. Kaip per šį laiką keitėsi bendruomenė? Kokia buvo pradžia? Kokie šiandien yra Jūsų draugijos nariai?

Taip, mes Draugijos skyrių įkūrėme 2008 m.etais. Kaip minėjau, mūsų buvo daug. Žmones patraukė kitokia draugija, labai nauja ir dvasiškai išsiilgta. Be to, imponavo ir Palaimintojo asmenybė: savas, kraštietis, Sūduvos žmogus. Jo relikvijos čia pat, ranka paliečiamos. Jam galima melstis nuolankiai suklupus, prašyti Jo užtarimo. Daugelis per šiuos metus  dvasiškai ir  fiziškai pajuto Jo pagalbą. O daugelis dar prisiminė 1987 metus, kai visos Bazilikos prieigos priplūdo žmonių, išklausyti Lietuvai svarbiausią žinią – mylimas tėvas Jurgis šventojo Jono Pauliaus II-ojo paskelbtas Palaimintuoju.

Laikas kartais būna negailestingas. Daug nesėkmingų įvykių pakeitė demografinį mūsų šalies veidą. Marijampolė ne išimtis: daug mūsų miestelėnų išvyko užsienin, ir mes mažėjome. Kita dalis bendruomenės narių išėjo pas savo užtarėją Anapilin.  Šiuo metu aktyvių narių yra per 40, dalis tik ateinančių į šv. Mišias, o dar kita jau silpnos sveikatos ir meldžiasi namuose. Todėl yra lankomi, jiems perduodama seserų vienuolių parengta medžiaga. Turime ir bendras maldų namuose valandas, kai dvasiškai susijungiame bendrai maldai.

Kaip atrodo įprastas Jūsų draugijos gyvenimas? Kaip dažnai renkatės? Kaip Jūsų susirinkimuose persipina malda, Palaimintojo įžvalgų studijavimas ir tiesiog tarpusavio bendrystė?

Mūsų gyvenimas gal kiek tradicinis, nors turime ir išimčių. Tradiciškai renkamės vieną kartą per mėnesį. Tai vadinamos dvasinio susikaupimo valandos, kai skaitome Vargdienių seserų vienuolių paengtą medžiagą, analizuojame Dievo žodį ir palaimintojo Jurgio Matulaičio mintis. Pasidaliję savo patirtimi ir išgyvenimais, apžvelgiame ir labai individualiai prisiimame mėnesio pasiryžimus. Kartais prie arbatos ar kavos puodelio dalinamės išvykų, kelionių įspūdžiais. Be to, esame labai Dievo apdovanoti, nes galime dalyvauti kiekvieno mėnesio 12 dieną mažuosiuose Palaimintojo atlaiduose Marijampolės bazilikoje. Savo misiją mūsų skyrius turi ir didžiuosiuose atlaiduose, kaip sakiau anksčiau. Mūsų gyvenimą labai praturtino piligriminės kelionės Jurgio Matulaičio vietomis. Pradėjome dar su klebonu Andriumi Šidlausku nuo Vilniaus, Rygos, Vilandi, Agluonos, Daugpilio ir Varšuvos, jos priemiesčio Pragos, Bielenų, Licheno, Sokulkų iki Romos (Stanislovo Popčinskio skelbimo šventuoju iškilmė). Dėl politinės situacijos liko neaplankyti Baltarusijos lietuviški pakraščiai. Apie mūsų piligrimystę reikėtų net kito straipsnelio, nes kur nors važiuojame kiekvieną vasarą. Planuojame ir kitais metais.

Jūsų skyriaus iniciatyva sukurti draugijos skiriamieji ženklai ir vėliava. Kiek nariams svarbūs šie išoriniai tapatybės ženklai? Kada juos ir kur naudojate?

Taip, nuo pat mūsų skyriaus įkūrimo ir kai plėtėsi Draugija Sūduvoje ir kituose regionuose bei miestuose iškilo būtinybė sukurti skiriamuosius ženklus. Kadangi dirbau tuometinėje kolegijoje, kolegės dailininkės sumodeliavo vėliavos maketą, tada ieškojau siuvinėtojos ir siuvinėjimo technika buvo sukurtas Palaimintojo atvaizdas. Paprasčiau buvo su mažesnėmis skyrių vėliavomis, kurios sukurtos visai kita technika ir visi norintys skyriai jas (vėliavas) įsigijo; dabar ką tik, rugpjūčio pabaigoje, buvo pagaminta vėliava Kazlų Rūdos  skyriui.

Labai kuklus ir paprastas kasdienis ženklas yra melsvi šalikėliai, bet jie atliepia Šv. Mergelės Marijos spalvai ir labai gražiai dera su balto ar juodo rūbo  spalva. Žinoma, tai svarbus ženklas draugijos nariams, dėvimas visų iškilmingesnių progų metu.

Jūsų skyrius turi gražių tradicijų, susijusių su malda Palaimintojo Jurgio tėviškėje Lūginėje, veikla Švč. Mergelės Marijos globos namuose. Pasidalinkite plačiau apie šiuos konkrečius gailestingumo, tarnystės darbus?

Lūginėje be talkų ir be budėjimų (budėjimas – tai draugijos narių buvimas visą dieną, bendravimas su atvykstančiais, maldos kartu su jais) priimant piligrimus didžiųjų Palaimintojo atlaidų metu, kartais prisidėdavome prie šv. Mišių koplyčioje organizavimo – tai yra graži ir jaudinanti tradicija. Turėjome keletą pėsčiųjų žygių į Lūginę, jų metu melsdavomės Rožinį. Savanorystė  Švč. Mergelės Marijos globos namuose šiuo metu nutrūkusi, o anksčiau ir lankydavome senelius, ir namų koplyčioje klebonas Andrius aukodavo šv. Mišias, kurių metu draugijos nariai melsdavosi kartu su seserimis ir seneliais. Turėtume prisiminti šią gerąją patirtį.

Pagrindinis draugijos šūkis ir tikslas – „Nugalėti blogį gerumu“. Kaip šitą tėvo Jurgio idėją įmanoma apčiuopiamai įgyvendinti mūsų dienų visuomenėje, kurioje tiek daug susipriešinimo, negatyvumo?

Tik malda, kiekvieno mūsų pavyzdys. Kaip sakiau pradžioje – tik saviugda, savianalizė ir sekimas Palaimintuoju. Juk sakoma, jei nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs.  Žinoma, tai labai sunku, bet mes turime pavyzdį. Aš labiau kalbu apie draugijos narius, kurie gilinasi į Šv Rašto ir tėvo Jurgio tekstus. O kaip paveikti susipriešinusią visuomenę? Asmeniškai aš nežinau, esu per silpna. Juk nesiklausoma nei šviesios atminties Nijolės Sadūnaitės, nei kunigų Roberto Grigo, Arūno Peškaičio ir kt. Tylėti negalima, o metodų ir poveikio būdų nesurandu. Todėl lieka malda; jeigu ji tikra ir nuoširdi, jeigu melstųsi taip dauguma, keistųsi mūsų aplinka. Prisimindamas Jėzaus žodžius apie garstyčių grūdelį, pamąstai, kad per mažai mes meldžiamės.

Katalikiškoms organizacijoms šiandien neretai tenka ieškoti naujų kelių į jauno žmogaus širdį. Kaip Marijampolės skyriui sekasi bendrauti su jaunąja karta,  ar pavyksta juos sudominti Palaimintojo Jurgio Matulaičio asmenybe, įtraukti į draugijos veiklą?

Buvo kažkada bandymas  pritraukti kolegijos studentus, bet juk trys metai  mokslo ir jie pabyra po Lietuvą ir pasaulį. Iš to derliaus susidarytų gal apie dešimt merginų, kurios atvyksta per Didžiuosius atlaidus. Pabendraujam, pasidžiaugiu jų pasiekimais, džiaugiuosi, kad jos moko ir lietuvių kalbos, ir tikybos; tokią studijų programą buvome su kolegėmis parengę kolegijoje. 

Katalikiška Marijonų gimnazija yra arčiausiai Palaimintojo, jie atlieka menines programas draugijos suvažiavimų metu, patarnauja (kaip ir kitų mokyklų moksleiviai) Šv. Mišių metu. Seniai yra planuose sukurti prie Draugijos jaunimo  sparną, bet kol kas tai tik planai. Reikėtų artimesnio ryšio su tikybos mokytojais, jų tikrai yra daug ir kūrybingai dirbančių, bet gal trukdo tas gyvenimo bėgsmas, pamokų krūvis, neformalus moksleivių  užimtumas…

Ko labiausiai reikėtų, kad Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasinis palikimas išliktų gyvas ir ateities kartoms?

Prisimenant tris didžiąsias dorybes, kurių didžiausia yra meilė, supranti, kad tik meilė išgelbės pasaulį. Mūsų pačių meilė ir noras domėtis, skaityti jo raštus, degti (širdyje) ta ugnimi, kurią matome jo gyvenime, veikloje, filosofijoje. Tik tada, kai pats degi, gali uždegti, paveikti kitus. Linkiu sau ir visiems – aktyvumo ir užsidegimo! Mūsų bendruomenėje, kaip ir visose, yra daug giliai tikinčių, ieškančių ryšio su Palaimintuoju. Tokie žmonės ir neša tėvo Jurgio šviesą ir idėjas kitiems. Dabar pasipildėme septyniomis sąlyginai jaunomis narėmis. Tai džiugina ir teikia vilčių, nes nauji žmonės visada įneša ir naujų idėjų, minčių.

Kokie artimiausi Jūsų skyriaus planai ir svajonės?

Malda ir artėjimu prie Palaimintojo siekti, kad kuo greičiau jis būtų paskelbtas šventuoju. Jau liko tik keli mėnesiai iki 2027 m., Palaimintojo metų. Vadinasi, visi mūsų žingsniai turi būti dar labiau apgalvoti, dar aktyviau ir nuoširdžiau turime skleisti žinią apie jį. Be tradicinės veiklos, planuojame dar vieną piligriminę kelionę į Lenkijos respubliką, kur nemažai laiko praleido Palaimintasis. Žinoma, aktyviai prisidėsime prie Draugijos tarybos būsimų renginių. Yra dar asmeninių sumanymų visiems, bet kol kas nenoriu skelbti, nes reikia derinti ir kviesti žmones iš svetur.

Stovime ant svarbių Bažnyčiai jubiliejų (Bažnytinės provincijos, vyskupijos, Palaimintojo 100-mečiai). Žvelgdamos į Palaimintojo pavyzdį ko palinkėtumėte  skaitytojams, kad Palaimintojo šūkis „Nugalėk blogį gerumu“ taptų gyvas kiekvieno mūsų kasdienybėje?

Pirmiausiai skaitytojus supažindinti su Palaimintojo gyvenimu ir darbais. Nors, atrodytų,  žmonės yra girdėję apie jį ir nemažai žino, bet kažkaip pasigilinęs pajunti, kad labai paviršutiniškai, kad trūksta jo darbų, minčių, mąstymo suvokimo. O literatūros apie jį ir jo darbus dabar išleidžiama tikrai nemažai. Žinoma, laikraštis neorganizuos (o gal ir galėtų) susitikimų su skaitytojais. Todėl lieka vienas kelias – literatūros sklaida, reklama.

Jūsų laikraščiui linkime gyvuoti ir džiuginti skaitytojus taip reikalinga tikėjimo ir vilties šviesa, ypač ateinančiais Palaimintojo gyvenimo ir jo pagrindinių darbų 100-mečio metais!

Dėkojame už pasidalintas mintis.

Kalbino Birutė Nenėnienė

 

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


17 lapkričio, 2026

„Čekiukų“ baudžiamosiose bylose Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pareiškė įtarimus dar 7 buvusiems ir esamiems Jonavos, Akmenės, Lazdijų ir Kaišiadorių rajonų […]

16 lapkričio, 2026

Seirijuose atidengta skulptūra „Vėjas“, skirta 150-osioms Lietuvos dailininko Antano Žmuidzinavičiaus gimimo metinėms. Skulptoriaus Kęstučio Musteikio sukurtas granito ir bronzos kūrinys […]

14 lapkričio, 2026

Tauragės krašto istorijos muziejuje „Santaka“ atidaryta išskirtinė paroda „Aksominis žingsnis“, skirta vienai ryškiausių XIX amžiaus Lietuvos asmenybių – Žemaičių vyskupui […]

Živilės Večiorkutės nuotr.
12 lapkričio, 2026

Panevėžio rajone įamžintas vieno iškiliausių Lietuvos mokslininkų, akademiko, profesoriaus, habilituoto daktaro, Lietuvos mokslo premijos laureato Romualdo Grigo atminimas. Naujamiesčio miestelyje, […]

12 lapkričio, 2026

Vilniuje po mėnesį trukusių tvarkymo darbų atnaujintas vienas ryškiausių sostinės istorinių ir tautinės tapatybės simbolių – ant Trijų kryžių kalno […]

11 lapkričio, 2026

Trečiadienį Lietuvoje išliks vėsu ir debesuota. Rytą vietomis numatoma šlapdriba, o dieną temperatūra daugelyje vietovių laikysis vos apie 1–2 laipsnius […]

10 lapkričio, 2026

Marijampolės daugiafunkcės arenos statybai valstybė skyrė 9 mln. eurų. Tai didžiausia suma, numatyta vienam iš devynių savivaldybių sporto infrastruktūros projektų, […]

9 lapkričio, 2026

Vilniaus arkikatedroje vykstantys kunigaikščio Vytauto Didžiojo palaikų paieškos tyrimai turėtų tapti ilgalaike, kompleksine moksline programa. Lietuvos istorijos instituto direktorius Aurimas […]

5 lapkričio, 2026

Vilniaus rajone, Merešlėnuose, planuojant atliekų surinkimo aikštelės įrengimą iškilo netikėta istorinė aplinkybė – teritorijoje aptiktos senosios totorių kapinės. Atlikti tyrimai […]

3 lapkričio, 2026

100-metį švenčiantis kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus sako, kad kovoje už tautos, valstybės laisvę nebūtų nieko pasiekęs be Lietuvos žmonių.  […]

3 lapkričio, 2026

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje prasideda naujas, itin daug visuomenės dėmesio sulaukiantis istorinių tyrimų etapas. Lietuvos istorijos institutas gavo visus reikalingus leidimus […]

1 lapkričio, 2026

Šimtai žmonių, degančios žvakutės, gėlės, maži antkapiai ir vardai tų, kurie kadaise džiaugsmingai pasitikdavo šeimininkus prie durų. Tačiau tai – […]

29 spalio, 2026

Šilutėje atidengtas ir pašventintas paminklas, skirtas krašto tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovotojų atminimui. Naujasis monumentas įprasmina skaudžius istorinius įvykius, […]

29 spalio, 2026

2026 m. spalio 28 d. Kauno IX forto muziejuje vyko atminimo vakaras, skirtas Didžiosios akcijos aukoms pagerbti. Prieš 85 metus […]

Vilkyškiuose vyko MIRKT orientavimosi žygis „Taigi viską žinau… nuo Vilkyškių miestelio takų iki skaitmeninių kelių“ / Astos Andrulienės nuotr.
28 spalio, 2026

Nors 2026 m. spalio 23-iosios rytą dangus prakiuro ir žemę merkė lietus, rudens spalvomis pasipuošusiame kraštovaizdyje pasiruošę pažinimo kelionei rinkosi […]

D. Avižienės nuotr.
28 spalio, 2026

Priekulėje lankytojai kviečiami į pojūčių parodos „Lietuvos partizanų batuose…“ pristatymą. Gargždų krašto muziejaus filiale – Laisvės kovų ir tremties istorijos […]

28 spalio, 2026

„Čekiukų” baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo nuteistam buvusiam Marijampolės vicemerui Artūrui Visockiui iškelta ir civilinė „čekiukų“ byla. Joje iš politiko […]

27 spalio, 2026

Kuršėnuose atsirado nauja vieta, kurioje galima pažinti Šiaulių rajono istoriją kūrusius žmones. Spalio 22 dieną prie Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto […]

21 spalio, 2026

Spalio 21 dieną Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje pristatyta kultūros istoriko ir literatūros kritiko dr. Algimanto Bučio knyga „Tikėjimo žmogus […]

21 spalio, 2026

Spalio 19 dieną Pagėgiuose surengta teatralizuota konferencija „Kai istorija prabyla lietuviškai“, skirta Kristupo Danieliaus Hasenšteino 270-osioms ir Prūsijos karalienės Luizės […]

Regionų naujienos