Lietuvoje paskutiniu skambučiu užbaigta taksofonų era
Daugiau nei 100 metų Lietuvoje veikę taksofonai iškeliauja į istoriją. Birželio 20-ąją Vilniaus autobusų stotyje išjungtas paskutinis taksofonas šalyje. Viena pagrindinių nuotolinio bendravimo priemonių buvę taksofonai pastarąjį dešimtmetį tapo visiškai nebenaudojami ir užleido savo vietą pažangesnėms interneto bei mobiliojo ryšio technologijoms.
„Taksofonai buvo įrenginėjami laikais, kai mobilusis ryšys atrodė kaip tolima ateitis. Šiandien internetas veikia net ir kosmose, prie jo prijungti kone visi mūsų kasdieniai pagalbininkai, skambinti galima jau net išmaniaisiais laikrodžiais ir garsiakalbiais, o į gatves išrieda autonominiai automobiliai, kuriuose skamba dirbtinio intelekto kurta muzika. Ateitis jau seniai atėjo, o taksofonus metas perkelti ten, kur jiems ir vieta – į ryšių istoriją“, – sako „Telia“ technologijų vadovas Andrius Šemeškevičius.
Šimtmetį pralenkusi technologija
Nors dažnas Lietuvos gyventojas taksofonus sieja su ryškiai mėlynomis būdelėmis, kurių savo laiku buvo apstu daugelyje viešų vietų, ši technologija dienos šviesą išvydo dar 1889 m. Iš Škotijos į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) išsikėlusių emigrantų sūnus Williamas Gray‘us patentavo telefono aparatą, kuriuo skambinti buvo galima į jį įmetus pinigų. Ši, tuomet savo amžių pralenkusi technologija, buvo įrengta pačiame Hartfordo centre, šalies Konektikuto valstijoje. Per šimtmetį JAV buvo įrengta daugiau nei du milijonai taksofonų.
1903 m. pirmasis taksofonas buvo įrengtas Jungtinės Karalystės sostinėje Londone, o jau 1913 m. skambučius galėjo atlikti ir į miesto paštą atvykę Vilniaus gyventojai. Dar po kelių dešimtmečių, 1932-aisiais, viešasis telefonas-taksofonas įrengtas Šiaulių geležinkelio stotyje.
„Taksofonai buvo įrenginėjami centriniuose paštuose, stotyse, ligoninėse, daugelyje įstaigų ir gatvėse, kur praeidavo dideli žmonių srautai. Tai buvo pagrindinė bendravimo priemonė, leidusi palaikyti ryšį su artimais žmonėmis. Per daugiau nei šimtmetį besitęsusią taksofonų istoriją galime matyti daugybę bandymų, siekiant šią technologiją padaryti dar patogesne, plačiau prieinama ir saugesne“, – kalba „Telia“ technologijų vadovas A. Šemeškevičius.
Aktyvių veiksmų, skatinančių ryšio plėtrą Lietuvoje netrūko ir iki pirmųjų taksofonų atsiradimo. 1888 m. Prūsijai priklausiusioje Klaipėdoje atidaryta telefonų stotis-rankinis komutatorius. Po kiek mažiau nei dešimtmečio telefonų stotis su telefoniste atidaryta ir Vilniuje, Šv. Jono ir Didžiosios gatvių kampe, Radvilų rūmuose. Ši stotis tuo metu turėjo 150 abonentų ir 12 darbuotojų. Netrukus telefonų stotys buvo atidarytos ir kituose didžiuosiuose miestuose.
Nuo tūkstančių iki kelių dešimčių
Po Antrojo pasaulinio karo ėmus plėstis fiksuotajai telefonijai, intensyviai pradėtas kurti ir taksofonų tinklas. Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje vietiniai pokalbiai monetiniais taksofonais kainuodavo dvi kapeikas, o tarpmiestiniai skambučiai – 15 kapeikų.
„Svarbus žingsnis taksofonų modernizavimo link buvo 1993 m., kai nepriklausomybę vėl atgavusioje Lietuvoje pradėti įrenginėti itališki korteliniai taksofonai „Urmet“. Nusipirkus magnetinę kortelę, kurią sudarė 25, 50, 100 ir 200 televienetų, buvo galima naudotis tarpmiestinėmis ir tarptautinėmis paslaugomis, nemokamai paskambinti specialiųjų tarnybų telefonų numeriais. Šį etapą mini ir simbolinė tuometinio „Lietuvos telekomo“ magnetinė kortelė su Jono Pauliaus II atvaizdu, skirta jo vizitui šalyje atminti. Dėl savo populiarumo magnetinės kortelės netruko tapti ir puikia rinkodarine priemone – ant jų atsirasdavo didžiausių Lietuvos įmonių reklamos“, – prisimena A. Šemeškevičius.
Visgi, taksofonų technologija neapsistojo ties magnetinėmis kortelėmis ir jau 1997 m. Lietuvoje buvo pradėti montuoti pažangesnės technologijos „Pulsar“ taksofonai su lustinėmis kortelėmis, leidžiančiomis atsiskaityti ne tik už pokalbius. Būtent šiuo laikotarpiu taksofonų paklausa ir pasiūla stipriai šovė į viršų ir jau 2000 m. įrenginių skaičius Lietuvoje pasiekė net 7,5 tūkst. – tai buvo didžiausias taksofonų skaičius šalies istorijoje. Paskutiniai sovietinio tipo monetiniai taksofonai Lietuvoje kai kur veikė net iki 1999 m. balandžio, kada jie taip pat buvo pakeisti „Pulsar“ aparatais.
„2013 m. buvo užsakyta paskutinis 100 tūkst. lustinių kortelių, o taksofonų skaičius šalyje nukrito iki kiek daugiau nei tūkstančio. Šis pokytis neabejotinai buvo susijęs su technologine pažanga ir sparčia mobiliojo ryšio plėtra – vis daugiau žmonių galimybę susisiekti su aplinkiniu pasauliu pradėjo nešiotis savo kišenėje“, – sako „Telia“ technologijų vadovas.
Ilgai trukęs atsisveikinimas
Nors taksofonų populiarumas vis mažėjo, o daugelis pasaulio šalių suskubo juos transformuoti į mobilias meno galerijas, informacines ar Wi-Fi ryšio stoteles, Lietuva buvo likusi viena iš paskutinių Europos Sąjungos šalių, kuriose taksofonų technologija vis dar gyvavo.
Taksofonų šalininkai argumentavo šios technologijos išlaikymo svarbą dėl galimybės paskambinti Bendrajam pagalbos centrui (BPC). Visgi, net ir pagalbos numeriu 112 per metus iš taksofonų buvo skambinama vos pavieniais atvejais. Dar daugiau, beveik garantuotas skambinančiųjų anonimiškumas kėlė papildomus rūpesčius – neretai pasitaikydavo melagingų pranešimų apie galimai užminuotas mokyklas, prekybos centrus ar net oro uostus.
„Taksofonai ilgą laiką buvo laikomi universaliąja paslauga, tad jos teikimas negalėjo būti nutrauktas, o taksofonai turėjo būti išlaikomi operatorių lėšomis. Tik praėjusiais metais į Lietuvos teisę perkėlus Europos elektroninių ryšių kodeksą, prievolės išlaikyti taksofonus nebeliko. Tai suteikė mums galimybę atsisveikinti su technologija, kurios vietą netruks užimti išmanios ir efektyvios šių dienų ryšio priemonės“, – kalba A. Šemeškevičius.
Šių metų pradžioje Lietuvoje dar veikė 99 taksofonai. Pernai šalyje dar buvo 213 taksofonų, 2019 metais – 392 taksofonai, o 2015 metų pradžioje – 1171 taksofonas. Jų skaičių kasmet mažinti leisdavo Lietuvos Ryšių reguliavimo tarnyba, atsižvelgdama į kasmet stipriai mažėjančią jų naudojimo statistiką.
