Lietuvos nacionaliniame muziejuje steigiamas Fotodokumentikos centras

Lietuvos nacionalinis muziejus yra sukaupęs gausiausią ir išsamiausią fotografijos ir negatyvų kolekciją tarp visų Lietuvos fotografinį paveldą kaupiančių institucijų. Ši kolekcija apima laikotarpį nuo XIX a. penktojo dešimtmečio iki šių dienų. Augantys rinkiniai, kuriuose jau per 270 000 saugojimo vienetų ir 10 autorinių archyvų – Nacionalinės premijos laureatų Algimanto Kunčiaus, Stanislovo Žvirgždo, bene žymiausio lietuvių išeivijos fotografo Algimanto Kezio, neseniai gautas Rimanto Dichavičiaus bei artimiausiu metu planuojami įgyti keli kiti asmeniniai archyvai skatina plėsti veiklos kryptis ir steigti Fotodokumentikos centrą.

„Šiuolaikiniuose pasaulio muziejuose fotografinių rinkinių svarba itin pastebima. Mus fotografija domina kaip istorijos, kultūros raidos fiksavimas, fotografija gali būti naudojama antropologiniams tyrimams. Dokumentinė fotografija – kultūrinės atminties saugojimo būdas, savo svarba nenusileidžianti archeologijai ir etnografijai, galinti reprezentuoti šalies istorijos ir kultūros raidą įvairiais pjūviais“,  – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė ir priduria, kad aktyvi Fotodokumentikos centro veikla ženkliai praplės istorijos ir kultūros pažinimą.

Muziejus kryptingai dirba ties vyresniosios kartos fotografų asmeninių archyvų įsigijimu, komplektavimu, apsaugojimu nuo sunykimo ir viduriniosios bei jaunosios kartų autorių lituanistinės fotodokumentikos paieškomis ir įgijimu. Taip formuojamas didžiausias Lietuvoje lituanistinės fotografijos rinkinys, kurį sudaro fotoatspaudai, negatyvai, skaitmeniniai vaizdai ir artefaktai, atspindintys Lietuvos istorijos ir kultūros raidą nuo XIX a. vidurio iki mūsų dienų. Ypatingas dėmesys formuojant šį rinkinį skiriamas fotografų archyvų ar jų dalių įsigijimui vadovaujantis kriterijumi, kad šioje medžiagoje atsiskleidžia visuomenės raida įvairiais aspektais, o prioritetas – dokumentinė-socialinė-antropologinė fotografija.

Toks centras, kurio esminis akcentas yra ne meninė fotografija, o žmogaus būtį ir istorijos raidą atspindintys fondai ir jų pažinimas, yra unikalus Lietuvoje ir skiriasi nuo kitų fotografijos archyvus kaupiančių ir tyrinėjančių institucijų. Tam planuojamas statyti modernus ir šiuolaikiškas Fotodokumentikos centras, kurio vieta – Buvusios areštinės kieme.

Procesai

Jau 30 metų muziejuje veikiančio specializuoto Ikonografijos rinkinių skyriaus darbuotojai lankosi vienuose iš garsiausių Europos ir JAV fotografijos centrų, įvairių muziejų ir bibliotekų fotografijos skyriuose, mokosi iš jų gerosios praktikos, dalijasi patirtimi. Vienas iš sektinų pavyzdžių – Šveicarijos fotografijos fondas, įsikūręs Vintertūro mieste. LNM darbuotojai išsamiai susipažino su visa fondo veiklos baze: saugyklomis, skaitmeninimo centru, leidyba, knygynu, biblioteka, parodų ir poilsio erdvėmis. Planuojama fondo atstovus kviestis konsultacijos ir supažindinti su Lietuvos nacionalinio muziejaus saugomais archyvais. Taip pat apsilankyta ir Tarptautiniame fotografijos centre Niujorke: buvo gilinamasi į komplektavimo ir archyvavimo, duomenų bazės specifiką, susipažinta su saugyklomis, ten esančia lietuvių fotografijos kolekcija.

Lietuvos nacionalinio muziejaus saugoma fotografijų kolekcija ir negatyvų archyvai domina ir tyrinėtojus iš užsienio. Muziejus suinteresuotas dalintis ne tik fondų medžiaga, bet ir platesne informacija apie Lietuvos fotografiją, kad nacionalinė fotografija atsirastų ir užsienio publikacijose bei parodose.

Archyvų turinys virsta leidiniais ir parodomis

Lietuvos nacionalinio muziejaus sukaupta fotografijų ir negatyvų kolekcija pristatoma visuomenei per parodas ir leidinius. Autorinių archyvų pagrindu parengtos Raimondo Urbakavičiaus paroda ir leidinys „Fotografas Raimondas Urbakavičius. Atgimimo kronika 1987–1993“ (2013), Mariaus Baranausko paroda ir leidinys „Laiko reportažai“ (2016). 2019-aisiais buvo surengta Algimanto Kunčiaus fotografijų paroda „Susitikimai praeitame šimtmetyje“, po metų išleistas jo fotografijų albumas „Fotografuota Vilniuje 1960–1970 metais“.

Paroda „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ supažindino su autoriumi, nepakliuvusiu į Lietuvos fotografijos istoriją, o šiuo metu Naujajame arsenale dar veikianti paroda „Laiko šukės ir aidai. Sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“ taip pat rengta iš muziejui dovanoto menininko asmeninio negatyvų archyvo.

„Muziejui svarbu ne tik komplektuoti, saugoti ir tirti, bet ir tokį istorijos pasakojimo būdą populiarinti, kartu skatinant bendradarbiavimą su kitomis institucijomis, mokantis gerosios praktikos ir ja dalijantis, todėl reikia sukurti tvirtą materialinę bazę: saugyklas, atitinkančias Europos Sąjungos standartus, elektronines duomenų bazes, specializuotą biblioteką“, – akcentuoja dr. Rūta Kačkutė.