Lietuvybės puoselėtojo Petro Vileišio 170 metų minėjimas Kaune
2021 m. sausio 25 d. Kaune paminėjome inžinieriaus, pramonininko, lietuviškosios spaudos ir knygų leidėjo, kultūrinio judėjimo mecenato, rašytojo, lietuvybės puoselėtojo, visuomenininko Petro Vileišio 170 metų gimimo sukaktį.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje prie esančio Petro Vileišio paminklinio biusto Kauno Jono ir Petro Vileišių mokyklos bendruomenės ir visuomenės atstovai padėjo gėlių ir tylos minute pagerbė žymų Lietuvos visuomenės ir kultūros puoselėtoją. Vėliau Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykloje vyko nuotolinė istorijos pamoka „Petrui Vileišiui-170″. Pamokoje VU IF Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros doc. dr. Aurelijus Gieda kalbėjo apie Petro Vileišio vaidmenį lietuviškų knygų rašyme ir leidyboje 1864-1903 m. Mokiniai pristatė pagrindinius istorinius P. Vileišio biografijos bruožus. Visuomenininkas, socialinių mokslų (sociologija) dr. Raimundas Kaminskas dalinosi mintimis apie pilietinės elgsenos motyvavimą remiantis P. Vileišio socialinio portreto/”ikonos” pavyzdžiu ir mokyklos bendruomenei įteikė P. Vileišio (P. N.) 1903 m. leidinį „Trumpa Visotina Istorija”. Šventinę istorijos pamoką apibendrino Kauno Jono ir Petro Vileišių mokyklos direktorė Dalia Lapėnienė.
Petras Vileišis gimė 1851 m. sausio 25 d. Pasvalio raj. (tuomet Skrebotiškio vlsč), Medinių kaime, pasiturinčioje laisvųjų valstiečių Vinco Vileišio ir Agotos Mačenaitės šeimoje. Buvo vyriausiasis gausios šeimos sūnus. Jauniausias brolis Jonas Vileišis (1872-1942) buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Kauno burmistras, teisininkas, valstybės ir visuomenės veikėjas. Daraktoriaus parengtas, P. Vileišis apie 1861 m. pradėjo mokytis Panevėžio gimnazijoje. Mokslą tęsė Šiaulių berniukų gimnazijoje, kurią 1870 m. baigė aukso medaliu.
1870–1875 m. studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, įgijo matematikos mokslų kandidato laipsnį. 1875–1876 m. gyveno Peterburge, vertėsi privačiomis pamokomis. Kartu su kitais lietuviais leido nelegalų rankraštinį laikraštį „Kalvis melagis“. 1876–1881 m. studijavo Peterburgo kelių inžinierių institute, gavo inžinieriaus diplomą. Sėkmingai baigęs studijas P. Vileišis beveik du dešimtmečius dirbo inžinerinį darbą įvairiose carinės Rusijos vietose, pagarsėjo kaip aukščiausio lygio kelių, geležinkelių ir tiltų statytojas, kesoninių pamatų specialistas. Užsidirbo didelį kapitalą.
Peterburgo lietuviai, P. Vileišio padedami, įkūrė pirmąją legalią lietuvių organizaciją – Lietuvių ir žemaičių labdaringą draugiją. 1892–1895 m. buvo tos draugijos pirmininkas.
1878–1883 m. P. Vileišis pateikė apie 10 raštų įvairioms carinės valdžios institucijoms, argumentuodamas, kodėl lietuviams turėtų būti leista rašyti savo kalba. Buvo vienas laikraščio Aušra (1883–1886) leidimo iniciatorių, materialiai rėmė ir kitų lietuviškų periodinių leidinių leidybą. Bendradarbiavo Aušroje, Garse, Lietuvoje, Lietuviškajame balse, Nemuno sarge, Ūkininke, Varpe ir kituose periodiniuose leidiniuose.
Petras Vileišis rašė savo gimtąja tarme, o pasirašinėjo slapyvardžiais: Petras Nėris, P. N., Giedris, Ramojus, V. Gintautis, Svalė, L. G., X. ir kitais, kai kada visai nepasirašydavo.
Siekdamas šviesti tautiečius, rizikuodamas savo reputacija, P. Vileišis išplėtojo nelegios lietuviškosios leidybos tinklą Rytų Prūsijoje ir JAV. 1883–1905 m. išleido apie 100 šviečiamojo turinio leidinių, iš kurių apie 49 parašė pats. Tai buvo grožinė literatūra vaikams ir jaunimui, humanitariniai- visuomeniniai šviečiamieji leidiniai, vadovėliai, mokslo populiarinimo ir kiti leidiniai.
1885 m. P. Vileišis vedė Aliną Moščinskaitę (Moszczynska) (1866–1930). Jiedu susilaukė šešių vaikų: Vytauto (1887–1937), Jono (1886–1946), Petro (1892–1904), Elenos (1889–1953), Marijos (1891–1964), Kazimieros Birutės (1894–1968).
1898 m. P. Vileišis su šeima apsigyveno Vilniuje. 1900 m. įsteigė geležies dirbinių gamyklą.
1901–1905 m. P. Vileišis buvo Vilniaus miesto dūmos narys, dalyvavo įvairių draugijų veikloje. Priklausė slaptai „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugijai, kurios nariai pasiekė, kad lietuviams būtų perduota Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia (P. Vileišio lėšomis ji buvo suremontuota). Priklausė nelegaliai „Daukanto mantos” draugijai, kuri rėmė lietuvių raštiją ir meną. Buvo vienas iš legalios Vilniaus lietuvių savitarpinės šalpos draugijos steigėjų.
1904–1906 m. Antakalnyje P. Vileišis pasistatė modernius rūmus su pagalbiniais pastatais. Juose vyko aktyvus kultūrinis visuomeninis gyvenimas: buvo rengiamos parodos, lietuviški vakarai, susirinkimai. I-ojo pasaulinio karo pradžioje rūmuose buvo priglausti karo pabėgėliai.
1904 m. P. Vileišis įsteigė „Vilniaus žinių” spaustuvę (veikė iki 1910 m.), o 1905 m. – pirmąjį lietuviškąjį „Vilniaus žinių” knygyną (veikė iki 1912 m.). Spaustuvėje lietuvių kalba buvo leidžiamas pirmasis lietuviškas dienraštis Vilniaus žinios (1904–1909 m.), įvairios knygos, periodiniai leidiniai, atvirukai ir kiti spaudiniai.
Dienraštis Vilniaus žinios skelbė valdžios įsakymus, Rusijos imperijos didmiesčių, Lietuvos miestų ir provincijos naujienas, pranešimus apie visuomeninį, politinį, kultūrinį gyvenimą, publikavo grožinius kūrinius. Leidinys buvo nuostolingas. 1907 m. leidybą iš P. Vileišio perėmus bendrovei „Jonas Vileišis, Stanislovas Matulionis ir Ko“, laikraštis gyvavo tik iki 1909 m. kovo 17 d. Iš viso išėjo 1175 Vilniaus žinių numeriai.
P. Vileišis buvo komiteto Didžiajam Vilniaus Seimui rengti narys. 1907 m. balandžio 4 d. kartu su Jonu Basanavičiumi, Povilu Matulioniu, Jonu Vileišiu, Juozu Tumu-Vaižgantu, Antanu Smetona ir Juozu Bagdonavičiumi įsteigė Lietuvių mokslo draugiją. 1907 m. rugpjūtį su Antanu Vileišiu, Povilu Matulioniu ir kitais Vilniuje įsteigė dviklasę lietuvių mokyklą.
Sukauptam finansiniam kapitalui išsekus, 1908 m. P. Vileišis vėl išvyko iš Lietuvos, statė tiltus Samaros gubernijoje, Ukrainoje, Gruzijoje. Carinėje Rusijoje į valdžią neteisėtai atėjus bolševikams, P. Vileišis neteko uždirbto atlyginimo.
1921 m. vasario 17 d. grįžęs iš Tbilisio į Lietuvą apsigyveno Kaune. Iš pradžių įsikūrė „Versalio” viešbutyje, vėliau – bute Laisvės alėjoje. Paskutinius gyvenimo metus praleido sūnaus Vytauto name netoli geležinkelio stoties.
P. Vileišis polemizavo su melagingais teiginiais, kad Vilnius esąs vien tik lenkiškas miestas, paskelbė straipsnių Lietuvos balso laikraštyje. Norėdamas paveikti užsienio visuomenę ir paneigti tokią propagandą, P. Vileišis savo paskelbtus straipsnius išvertė į prancūzų kalbą ir 1921 m. rugsėjį savo lėšomis Paryžiuje išleido publicistinę brošiūrą Le Conflit polono–lithuanien (liet. Lenkų–lietuvių konfliktas). 1922 m. sausį leidinys pasirodė ir lietuvių kalba. Papildytą brošiūrą prancūzų kalba P. Vileišis dar kartą išleido Berlyne 1922 m. gruodį.
Nuo 1922 vasario 2 d. iki birželio 13 d. P. Vileišis ėjo Lietuvos susisiekimo ministro pareigas. 1923 m. spalio 1 d. buvo paskirtas Inžinierių tarybos prie Susisiekimo ministerijos pirmininku. Pirmininkavo Karo muziejaus rūmams statyti komitetui, pasiūlė jiems vietą Vienybės aikštėje Kaune.
1923 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas P. Vileišiui suteikė lietuvių literatūros garbės daktaro laipsnį. 1924 m. išrinktas Lietuvos technikų ir inžinierių draugijos garbės pirmininku, taip pat – Tautinės lietuvių studentų korporacijos „Neo-Lithuania” garbės nariu. 1926 m. Lietuvos universiteto Technikos fakultetas P. Vileišiui suteikė garbės daktaro inžinieriaus vardą. 1925 m. Lietuvos Seimas skyrė valstybinę pensiją.
P. Vileišis mirė 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje. Iškilmingai palaidotas buvo Kauno šv. Petro ir Pauliaus arkikatedros bazilikos rūsyje. 1935 m. kovo 22 d. palaikai buvo perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse Vileišių šeimos kape.
1926 m. Kaune, Žaliakalnyje P. Vileišio vardu pavadinta gatvė ir Kariuomenės paradų aikštė. Sovietmečiu pervadintos į Tarybų gatvę ir aikštę. 1989 m. ir 1991 m. joms grąžintas ankstesnis vardas.
1929 m. spalio 30 d. iškilmingai atidarytas ir Petro Vileišio vardu pavadintas tiltas per Nerį. Nuo 1940 m. – Vilijampolės tiltas. 2008 m. gruodžio 12 d. Kauno sąjūdžio iniciatyva grąžintas tiltui P. Vileišio vardas ir suremontuotam tiltui abiejuose jo galuose pritvirtintos atminimo lentelės su pavadinimu.
1939 m. rugsėjo 8 d. Tautos šventės dienos proga, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje atidengtas paminklinis biustas (skulptorius Bernardas Bučas). 1950 m. buvo nugriautas, o 1989 m. kovo 9 d. vėl atstatytas.
2000 m. spalio 3 d. Kauno 24-ajai vidurinei mokyklai buvo suteiktas Kauno Petro Vileišio vidurinės mokyklos pavadinimas. Jos muziejuje veikia P. Vileišiui skirta ekspozicija. 2009 m. liepos 2 d. mokyklos pavadinimas buvo pakeistas į Kauno Jono ir Petro Vileišių mokyklą.
Tegul Petro Vileišio darbai ir idėjos visada išlieka mūsų atmintyje!
Literatūra ir šaltiniai
1. Aničas, Jonas. Petras Vileišis: 1851–1926. Vilnius: Alma Littera, 2001. 656 p.
2. Lapinskienė, Alma. Didysis Lietuvos kėlėjas. Iš: Vileišis, Petras. Rinktiniai raštai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 11–20.
3. Lapinskienė, Alma. Vilniaus žinios – pirmasis lietuvių dienraštis. Iš: Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 20–27.
4. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Virtualus pasakojimai: http://eparodos.mab.lt/s/
5. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas: http://atminimas.kvb.lt/
