Linas Jonauskas: „Vyriausybės programos aplinkosaugos dalis – be ambicijų”

Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos Seime narys Linas Jonauskas Vyriausybės programoje pasigedo ambicingesnių tikslų ir konkrečių veiksmų.

„Aplinkosaugos Vyriausybės programos dalis panašėja labiau į privalomų europinių reikalavimų perrašymą, nei į ambicingą planą. Pačioje programos pradžioje iškeliamas abejotinas tikslas, kad „mūsų vaikai ir ateities kartos turėtų tas pačias galimybes, tuos pačius gamtinius išteklius, tokią pat švarią ir turtingą gamtą, kaip ir mes šiandien”. Vargu ar tikrai norime likti esamoje situacijoje, kai Lietuvą nuolat krečia ekologinės katastrofos, vandens ir oro tarša didėja, kyla grėsmė saugomoms teritorijoms ir rūšims, pereikvoti žuvų ištekliai. Tikslas turi būti ne išlaikyti esamą situaciją, o stengtis ją reikšmingai pagerinti. Programoje trūksta konkrečių veiksmų, kuriais Vyriausybė užtikrins, kad Lietuvos gamta būtų pradėta iš tiesų saugoti, o žmonės nebūtų palikti likimo valioje kovoti už teisę į švarią ir saugią aplinką, kaip tai nutiko Klaipėdoje, kurioje vienintelis būdas išsivaduoti iš taršos – išsikraustymas iš savo namų”, – sakė L. Jonauskas.

Pasak Seimo nario L. Jonausko, ketveri metai – pakankamas laiko tarpas ambicingos Nacionalinės miškų strategijos parengimui ir įgyvendinimui.

„Programoje kalbama tik apie susitarimą dėl miškų naudojimo ir apsaugos. Susitarimo – per maža. Ilgalaikės, tvarios Nacionalinės miškų strategijos nebuvimas privedė prie šiandieninės situacijos, kai vertingiausiose saugomose teritorijose buvo naikinami apribojimai veiklai, plynai kertami kraštovaizdžio draustiniai Labanore, Punios šile medžiai išpjauti dėl kankorėžių, iš kurių bus ruošiamos sėklos genetiniam medyno išsaugojimui. Saugomose teritorijose atsiveriančios plynės vis labiau bado akis. Programoje minimas Lietuvos miškingumo didinimas iki 35 proc. taip pat yra ganėtinai neambicingas tikslas. Manau, kad valstybei remiant privačių miškų savininkų iniciatyvas keisti nenaudojamos žemės paskirtį į miško žemę ir ją apsodinti, galėtume kasmet miškingumą didinti po 1 proc. ir iki 2024 metų Lietuvoje pasiekti bent 38 proc. miškingumą. Neaišku, kas turima mintyje ir siekyje tolygiai mažinti ūkinių kirtimų apimtis saugomose teritorijose. Ar kalbama apie plynųjų kirtimų mažinimą tik ūkiniuose miškuose, esančiuose saugomose teritorijose, ar kirtimų mažinimą visose miškų grupėse, patenkančiose į saugomų teritorijų ribas?” – teigė L. Jonauskas.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys taip pat Vyriausybės programoje pasigedo aiškumo dėl verslinės žvejybos uždraudimo.

„Mažėjant žuvų ištekliams, ieškant galimybių juos atkurti, reikia ryžtingų žingsnių. Jei vienam drausime užsiimti versline žvejyba, o kitam, kaip rašoma programoje, „išlaikant tautinio paveldo ir turizmo veiklas” leisime gaudyti tinklais lašišas, teigiamų pokyčių nesulauksime. Sveikintinas žingsnis žuvivaisos, jūrinės ir priekrantės žvejybos klausimus perduoti Aplinkos ministerijai, kuri bus labiau suinteresuota išteklių saugojimu, tačiau žuvininkystės srities problemų sprendimas negali apsiriboti tik funkcijų perkėlimu”, – teigė Seimo narys.

L. Jonauskas taip pat pasigedo konkretumo dėl miestų oro taršos mažinimo.

„Tikslai sumažinti oro taršą miestuose išsikelti aukšti, o kaip tai bus konkrečiai įgyvendinama –  nėra aišku. Ypač kai plane numatoma, kad didmiesčių viešasis transportas nuo 2027 metų naudos tik atsinaujinančius energijos išteklius, kai šiuo metu Vilniaus transporto parke yra 528 autobusai, iš kurių 409 varomi dyzelinu, o Vilniaus miesto meras pereiti nuo dyzelinu varomo transporto neskuba ir planuoja tai daryti nuo 2030 m.” – sakė L. Jonauskas.