M. Karlonas: „Tai, kas per amžius mūsų krašte buvo natūrali gamta, šiandien atrodo neįprasta ir svetima“
„Viena didžiausių gamtotvarkos problemų – visuomenei ne visada lengva suprasti, kodėl saugomose teritorijose reikia žmogaus įsikišimo. Pats terminas „gamtotvarka“ gali skambėti sudėtingai ar net kiek senamadiškai, o visuomenėje gana gaji nuostata, kad geriausias būdas saugoti gamtą – palikti ją ramybėje ir leisti tvarkytis pačiai. Todėl įvairūs gamtotvarkos darbai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti prieštaringi“, – sako ornitologas Marius Karlonas.
Pasak pašnekovo, svarbiausia suprasti, kad gamtotvarkos tikslas nėra pertvarkyti gamtą pagal žmogaus įsivaizdavimą. Priešingai – dažnai gamtotvarka reikalinga tam, kad būtų atkurtos natūralios sąlygos ir procesai, kuriuos žmogaus veikla pakeitė arba visiškai pašalino.
Kodėl nepakanka leisti gamtai tvarkytis pačiai?
„Vienas pavyzdžių – natūralūs gaisrai. Ilgą laiką gaisrai buvo natūrali tam tikrų ekosistemų raidos dalis, tačiau žmogui pradėjus juos eliminuoti iš miškų, nutrūko ir su ugnimi susiję ekologiniai procesai. Kai kurioms buveinėms bei jose gyvenančioms rūšims toks pokytis reiškė tinkamų sąlygų nykimą. Būtent todėl tam tikrais atvejais gamtotvarkoje pasitelkiamas kontroliuojamas deginimas. Vargu ar kas nors šiais laikais norėtų, kad gaisrai būtų nekontroliuojami, tad belieka juos naudoti tikslingai, tik tam tikrose vietose ir prižiūrint“, – sako M. Karlonas.
Jis sako, kad panašiai nutiko ir su atviromis buveinėmis. Lietuvos klimato sąlygomis nustojus ganyti ar šienauti pievas, jose vyksta natūrali sukcesija: pirmiausia suveši žolinė augalija, vėliau teritorija apauga krūmais, pradeda augti medžiai ir ilgainiui susiformuoja miškas. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip visiškai natūralus procesas, į kurį žmogui nederėtų kištis. Tačiau, ornitologo teigimu, vertinant tokius pokyčius svarbu nepamiršti ilgos žmogaus ir gamtos sąveikos istorijos.
Lietuvos kraštovaizdis ir jo biologinė įvairovė tūkstantmečius formavosi veikiami ne tik klimato ar augalijos kaitos, bet ir stambiųjų žolėdžių, o vėliau – žmogaus ūkinės veiklos. Kadaise atviras teritorijas palaikė laukinių stambiųjų žolėdžių bandos, o juos išmedžiojus šį vaidmenį daug kur perėmė naminiai gyvuliai. Ganomos pievos, paupiai, pelkių pakraščiai ir kitos teritorijos išlikdavo atviros, todėl jose galėjo išlikti būtent tokiomis sąlygomis prisitaikiusi gyvuoti biologinė įvairovė.
„Problema išryškėjo per pastaruosius dešimtmečius, kai tradicinis ganymas daugelyje vietų nutrūko. Iš pievų pasitraukė naminiai gyvuliai, tačiau jų vietos neužėmė laukinių stambiųjų žolėdžių bandos. Kitaip tariant, iš ekosistemos esame pašalinę svarbius, ją tūkstantmečius formavusius elementus, todėl teiginys, kad tokias teritorijas palikdami apaugti mes tiesiog leidžiame gamtai tapti savimi, nėra visiškai tikslus“, – pažymėjo M. Karlonas.
Gamtotvarkos priemonės – ganymas, šienavimas, krūmų šalinimas, invazinių rūšių naikinimas, pažeisto hidrologinio režimo atkūrimas ar kiti darbai – padeda atkurti ir išlaikyti vertingas buveines bei jose vykstančius natūralius procesus. Todėl, pašnekovo teigimu, gamtotvarką pirmiausia reikėtų suprasti kaip siekį atkurti dėl žmogaus veiklos sutrikdytas sąlygas ir procesus. Idealiu atveju toks žmogaus įsikišimas neturėtų tęstis amžinai – gamtotvarkos darbais siekiama sudaryti sąlygas, kad ilgainiui gamtiniai procesai vėl galėtų vykti savarankiškai.
Kodėl gamtotvarka ne visuomet suprantama?
Pasak M. Karlono, viena priežasčių, kodėl gamtotvarkos darbai visuomenei ne visada suprantami, yra žinių apie gamtą trūkumas ir per kartas kintantis įsivaizdavimas, kaip turėtų atrodyti natūrali gamta: „Žmonės, kurie su natūralia gamta susiduria mažiau, dažniausiai keliauja turistiniais maršrutais ar lankosi žmogaus sutvarkytose teritorijose, gamtos vertę neretai vertina pagal gana paprastus požymius. Pavyzdžiui, miškas savaime suvokiamas kaip vertybė, o natūrali pieva – kaip mažiau vertinga. Arba, jei pieva nenušienauta ar nesuarta, įžvelgiamas net apsileidimas“.
Visgi, pašnekovas teigia, kad žmogui gali būti sunku įžvelgti skirtumą tarp vienarūšės, vienaamžės medžių plantacijos ir natūralaus įvairiaamžio miško: „Paradoksalu, tačiau būtent žmogaus stipriai pakeistas plantacinis miškas plačiajai visuomenei neretai atrodo patrauklesnis: jis primena parką, yra tvarkingas, šviesus, jame patogu vaikščioti, o natūrali buveinė gali atrodyti neįprasta, netvarkinga ar nejauki. Čia slypi viena esminių problemų – mes jau atpratome, kaip turi atrodyti natūrali gamta.“
Jis pažymi, kad kiekviena karta savo atskaitos tašku terminui „natūrali gamta“ pasirenka tokią aplinką, kokią matė augdama. Jei žmogus nuo vaikystės aplink save matė tvarkingus parkus, intensyviai naudojamus žemės ūkio laukus, ištiesintas upes ir upelius, nusausintas šlapynes ar žmogaus pertvarkytus miškus, būtent toks kraštovaizdis jam ilgainiui tampa įprastas ir suvokiamas kaip natūralus ar net laukinis.
Taigi, susidūrimas su mažiau žmogaus pakeista gamta gali sukelti priešingą reakciją. Dumblynai, tikra pelkė, senas miškas su virtuoliais ar natūraliai susiformavusi gaisravietė žmogui gali atrodyti ne kaip natūralūs gamtos elementai, o kaip kažkas svetimo, nepriimtino, nejaukaus. Visiškai atvirkščiai į tokias buveines reaguotų mūsų proproseneliai – dabartinė pertvarkyta gamta jiems atrodytų nejauki ir svetima, o gamta be žmogaus intervencijos jiems būtų artima.
M. Karlonas atkreipia dėmesį, kad šis atskaitos taškas su kiekviena karta slenkasi vis toliau: „Dabartinį Lietuvoje vyraujantį gamtinį kraštovaizdį jaunesnioji visuomenės dalis laiko bazine norma ir jos sunaikinimo mastas nešokiruoja, nes neturi su kuo palyginti. Visgi, žvelgiant į mūsų aplinką gamtininko ar Lietuvoje prieš 100 metų gyvenusio valstiečio akimis – mūsų gamta atrodo itin smarkiai pakeista žmogaus veiklos, skurdi tiek vizualiai, tiek ir biologinės įvairovės prasme, o natūralių ar mažai pakeistų ekosistemų išlikę tik fragmentai“.
Pasak jo, jei galėtume palyginti šiandienį kraštovaizdį su tuo, kurį matė prieš kelis šimtus metų gyvenę žmonės, skirtumai būtų didžiuliai: „Šiandien visuomenei tampa vis sunkiau suvokti ne tik tai, ką esame praradę, bet ir kodėl kai kuriose vietose reikalingi aktyvūs gamtotvarkos darbai – tai, kas per amžius mūsų krašte buvo natūrali gamta, šiandien atrodo neįprasta ir svetima“.
