Turime tris valstybingumą pabrėžiančias dienas. Viena jų mini dabartinės respublikos gimimą, kita – šimtmetinę jos pirmtakę, trečia – tą Lietuvą, kuriai neseniai savaip „davėme“ ir visą tūkstantį metų. Viename iš susitikimų, kuriuos skambiai vadiname bendravimu su rinkėjais, buvau paklaustas, kaip, mano manymu, istorikai po dar kelių šimtų metų įvertins dabartinį mūsų gyvenimą, kokie dabar čia mums laikai – geri, blogi, šiokie tokie ar?
Klausiantysis aiškiai laukė, kad pradėsiu dūsauti ir teisintis, kad mes politikai ne viską galime, tačiau didžiam jo nustebimui atšoviau, kad šiandien gyvename tikrame aukso amžiuje. Per pastaruosius kokios tris šimtus metų (o gal ir iš viso) nebuvome tokie vakarietiški, nepriklausomi, saugūs ir pasiturintys, mūsų pinigai tokie patys kaip pas vokiečius ar prancūzus, pirmą kartą istorijoje vienu metu turime Vilnių ir Klaipėdą, mūsų valstietiška (gal sanskritiška?) kalba pripažinta oficialia Europos Sąjungoje, mano kaime veikia bene greičiausias pasaulyje internetas, o ant stalo guli kompiuteris su šviežiausia programinės įrangos versija… Priklausome sėkmingiausiam istorijoje gynybiniam aljansui ir visiems kitiems „klubams“ į kuriuos priima padorias demokratines šalis. Jau gerą dešimtmetį pagal Jungtinių Tautų reitingus priklausome aukščiausią pragyvenimo standartą atitinkančių šalių grupei.
Taigi, mielas skaitytojau, jei perskaitęs visas šitas liaupses Lietuvai, susiraukei ar net supykai, kažkas ne taip toje lietuvio lietuviškoje sąmonėje. Jei vis dar pavydi kokiam estui, tai žinok, kad pagal daugelį gero gyvenimo parametrų jo šalis lygiai tokiame pat aukso amžiuje, jei nori gyventi kaip švedas, ta imk ir gyvenk, pradėdamas nuo savęs.
Bet manęs, žinoma, neapleidžia klausimas kodėl, lietuviai, iš šalies atrodantys tokia laiminga tauta, taip nelengvai suvokia savo situaciją. Ne taip jau mažai rasime manančių, kad nėra čia ko didžiuotis nei pastarąja respublika, nei šimtmečiu, nei tūkstantmečiu. Ar galima išgelbėti šiaip jau laimingą lietuvį nuo pesimizmo ir saviplakos?
Apie tai daug prirašyta ir prikalbėta, bet atsakymo, kodėl lietuvis apsiverkia tada, kai visi aplinkui jį giria, taip ir neturime. Prieš trisdešimt metų „Sąjūdyje“ nedrąsiai spėliojome ar sulauksime tų laikų, kai Lietuva bus nepriklausoma Vakarų valstybė. Dabar tokia ir esame. Sakėme, kad iki pilnos laimės tereikia įstoti į ES ir NATO, nugriauti sieną su Lenkija ir atsitverti siena nuo Rusijos. Ir tai padarėme. Tad kokie čia mes geopolitiniai idiotai, ar tos istorinės traumos iš viso nepagydomos?
O gal visai ne taip? Pagyvenkime gi bent vieną kartą Aukso amžiuje…
Užsk. Nr. EV-208
