Daug metų jų nepažinojau, bet sekmadieniais, šventadieniais ją ir jos žmogų būtinai pamatydavau bažnyčioje: gražaus stoto orus žilstelėjęs vyriškis ir šalia smulkutė gilaus tyro žvilgsnio baltutėle galva jo moteris…
Per Šv. Oną Izabutę (taip ją vadina artimieji) sveikino su 88-uoju gimtadieniu, o vyrelis, tėvelis (taip moteris visą gyvenimą vadina savo sutuoktinį Algirdą Vincą Baranauską) liepos pradžioje iškeliavo Amžinybėn. Tik vienerių metų pritrūko iki jų vedybinio gyvenimo 70-mečio sukakties. Vilkaviškietė Izabelė Baranauskienė netektį įvardija Dievo valia, viliasi, jog Aukščiausiasis ligos kančių nepasiuntęs ramiai priims ją į savo karalystės kampelį.
„Niekada gyvenime nepavydėjau ir niekada neapkalbinėjau, žmonėms tik gero ir Dievo palaimos linkėjau ir tebelinkiu“, – sako I. Baranauskienė. Užtat jaučia užsitarnavusi daug džiaugsmo ir širdies ramybės. Turi ir rašytinių padėkų, kurias skyrė „Marijos radijas“, Vilkaviškio vyskupijos „Carito“ vadovai, Vilkaviškio dekanas prel. Vytautas Gustaitis už geranorišką tarnystę „Carito“, Marijos legiono veikloje, lankant ligonius ir vienišus žmones, patarnaujant jiems. Beje, vaikystėje, jaunystėje Izabelė svajojo tapti vienuole.
Izabelės gimtinė – Vartų kaimas Vilkaviškio rajone. Iš keturiolikos gimusių Konstancijos ir Jono Eidukevičių vaikų subrendo dvylika. Tėvelių ugdyti katalikiška dvasia sekmadieniais nepraleisdavo šv. Mišių artimiausiose Bartninkų ar Gražiškių bažnyčiose. Gausioje šeimoje sunkumus dildė dainos, giesmės, papokštavimai. Tėvams teko ir skausmą lieti, kai sudegė ką tik pasistatyti namai, patirti nerimą, kai buvo įtraukti į tremiamųjų sąrašus, o savotišku išsigelbėjimu tapo daugiavaikės motinos statusas bei iš Justo Paleckio rankų gautas medalis. Vyresnysis Izabelės brolis – Vytautas Eidukaitis, žinomas satyrikas, literatas, kurio 100-mečio jubiliejus 2018 metais iškilmingai buvo paminėtas Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Izabelė irgi lengvai, sklandžiai suformuluoja mintis, daug kartų yra jas perteikusi per „Marijos radiją“, kviesdama žmones įvairioms maldų intencijoms. Kol sveikata leido, rožinio maldą ji vesdavo ir bažnyčioje.
Tėvai Izabelę leido mokytis siuvėjos amato. Sekėsi užsidirbti, turėdavo „gizelių“. Linksma, graži siuvėja į akį įkrito porą mėnesių vyresniam kaimynui, kalbino tuoktis. „Tada jam ir sakau: „Ateik pas mano tėvelius, atsiklaupęs jiems ranką pabučiuok, paprašyk, kad leistų už tavęs“, – liudija Izabelė savo tėvų šeimoje diegtas elgesio normas. Tėvai palaimino, ir Bartninkų bažnyčioje susituokę devyniolikmečiai kaimynai kartu nugyveno 69 metus. Užaugino dvi dukras ir du sūnus, pasistatė namus Vilkaviškyje.
„Tėtė dirbo vairuotoju, tai kaip koks tiekėjas visą laiką rūpinosi ūkiu, mokesčiais, pirkiniais, o mama kūrė namų jaukumą ir kiek tik save atsimenu, šeimą telkė maldai“, – mena dukra Valė.
„Kurį laiką dirbau užkandinėje, kur vyrai, ypač vakarais, vaišindavosi stipriaisiais gėrimais. Bet darbą taip susitvarkydavau ir su bendradarbėmis sutardavau, kad galėčiau kasdien nueiti į vakaro šv. Mišias. Tuometinis parapijos klebonas Juozas Preikšas (vėliau vyskupas) atkreipė dėmesį į mane, užklausė, kur dirbu. Sakau, kad gėda pasisakyti. O jis padrąsino, kad ir tokie darbai reikalingi. Davė įvairios religinės literatūros“, – prisimena I. Baranauskienė. Vėliau Izabelė dirbo vaikų darželyje, buvo mylimiausia vaikučių auklytė. Jiems sakydavo: „Užaugsite, aš pasensiu, neprisiminsite“. „Ir žinote, – pasakoja Izabelė, – daug kartų mane nustebino ir pradžiugino užšnekinę suaugę nepažįstami žmonės, sakydami, kad darželyje buvau jų auklytė“. Nepamiršo, nes juose Izabelė paliko dalelę savo širdies meilės, ir toliau savo kasdienine malda palydi visus gyvenime sutiktuosius žmones.
Moteris mėgo keliauti su parapijos bendruomenėmis į atlaidus, šventas vietas. Prieš 88-ąjį gimtadienį vaikai jai padovanojo neįkainojamą dovaną: nuvežė į naująją Alvito bažnyčią, į pirmojo po konsekracijos sekmadienio šv. Mišias. Buvo laiminga sulaukusi šios šventovės, nes nuo statybų pradžios ją lydėjo maldomis ir aukomis.
Kai Izabelės namuose akys kliuvo už jos rankdarbių ir religinio turinio paveikslų, ji patikino, kad visi susieti prisiminimais su įvairiais įvykiais ar žmonėmis, kuriuos taip pat palydi malda. Pakvietusi prie stalo, močiutė vaišes pradėjo malda ir palaiminimu, o baigusi paliudijo: „Toks yra mano gyvenimo režimas“.
