14 kovo, 2023
Lietuvos nacionalinis muziejus

Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys: nuo valstiečio vaiko iki europiečio

Jurgio Šaulio ir Kazimieros Celińskos vestuvės

Pokalbis su Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų vyresniąja muziejininke, istorike dr. Vilma Bukaite

Lietuvos nacionalinis muziejus pristato visuomenei jo rinkiniuose saugomą unikalų 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, diplomato, publicisto, kolekcininko Jurgio Šaulio dienoraštį. Net 45 metus – du trečdalius gyvenimo, tegul ir su pertraukomis, augintas tekstas sugulė į vieną didelę knygą. Lietuvoje, Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Šveicarijoje rašytus 23 sąsiuvinius išsaugojo autoriaus dukra. Signataro artimųjų dėka jie pateko į muziejų. Dienoraštis atveria autoriaus kasdienybę, kartu liudydamas ne tik XX a. pirmosios pusės Lietuvos, bet ir Europos istorijos įsimintinus įvykius. Knygą spaudai parengė Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų vyresnioji muziejininkė dr. Vilma Bukaitė. Knygos pristatymo turas prasideda jau kovo 15 d., tad prieš tai siūlome paskaityti interviu su knygos sudarytoja.

Jurgio Šaulio dienoraščio įvadą pradedate jo citata, kad gyvenimo nutikimus būtinai reikia žymėti, kad nepranyktų istorijai. Turbūt galėtume pajuokauti, kad dienoraštis ‒ puikus būdas nepranykti autoriui, po daugybės metų priminti apie save skaitytojams. Viena ausimi esame girdėję apie Jurgį Šaulį kaip apie signatarą, kurio ranka surašytas 2017 m. Berlyne rastasis Nepriklausomybės Akto tekstas. Ar, perskaitę dienoraštį, šią asmenybę pažinsime geriau?

Turbūt ir taip, ir ne. Akivaizdu, kad Jurgio Šaulio dienoraštis atskleidžia daugybę jo gyvenimo faktų nuo pat 1903 metų, kai šis jaunas žmogus ruošėsi studijoms Berno universitete ir redagavo draudžiamą spaudą, iki paskutinės gyvenimo dienos. Tiesa, pradžioje buvo ir daugiau nei dešimtmečio trukmės tarpas, ir keletas mažesnių. Nuo 1928 m. Jurgis Šaulys rašė beveik kasdien ir po dalelę savo dienos įspūdžių paliko tekste. Kita vertus, dienoraštyje jis formulavo mintis gana glaustai, nesileido į gilesnius išpažinimus arba apmąstymus. Šiaip ar taip, dvidešimt trys išlikę užrašų sąsiuviniai, saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, talpina nemažai informacijos apie Jurgio Šaulio asmenybę ir leidžia susikurti skaitytojui savąjį jo portretą.

Dienoraštis – neįpareigojantis, įtraukiantis žanras, vieno žmogaus subjektyvus žvilgsnis, laikmečio, kuriuo jis gyvena, stebėjimas. Kartu šie dienoraščiai – bandymas per vienos įstabios asmenybės mikropasaulį supažindinti su makropasauliu, leisti pačiam susikurti platesnį to meto vaizdą. Ar ne visai taip? Ar šios knygos idėja – dialogas su skaitytoju? Tačiau ar šiai knygai nereikalingas platesnis akiratis?

Ko gero, jau šiek tiek apie Jurgį Šaulį žinantis žmogus lengviau įsivaizduos, ko galėtų tikėtis šio pirmojo Lietuvos diplomato, publicisto, kolekcininko užrašuose. Mažiau apie jį girdėjusiems siūlome dienoraščio įvadą, kuriame remdamiesi istoriniais tyrimais, bet populiariai ir kartu išsamiai pristatome autoriaus asmenybę. Kaip šio įvado rengėja, norėjau, kad naujų detalių, patikslinimų atrastų patyrę mokslininkai, bet pirmąkart skaitantys apie Jurgį Šaulį nenuobodžiautų ir netgi galbūt galėtų su juo susitapatinti. Sakyčiau, galima pajuokauti, kad ir pats dienoraščio autorius bijojo pasirodyti sausu profesionalu: jis užfiksavo ir nemažai šeimos gyvenimo, kasdienybės detalių, pramogų. Kaip knygos rengėjai, ir įvade, ir komentaruose man buvo svarbu išlaikyti tam tikrą neutralumą, kad kuo daugiau „kalbėtų“ pats dienoraščio autorius ‒ palikti erdvę jo dialogui su skaitytoju. Norėčiau tikėtis, kad tekstas įtrauks, sužadins smalsumą, norą diskutuoti arba ieškoti daugiau literatūros apie ten paliestas temas. Taigi ši knyga gali tapti apsiskaitymo paskata.

Jūs pavadinote Jurgio Šaulio dienoraštį klajūnu…

Iš tikrųjų, dienoraščio sąsiuviniai lydėjo autorių ‒ diplomatą ir atostogų kelionių mėgėją. Jurgis Šaulys žymėjosi svarbius savo kasdienybės įvykius, dirbdamas Lietuvoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Italijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, atostogų kelionėse į Belgiją, Prancūziją, Graikiją. Po Jurgio Šaulio mirties jo dukra Birutė Čečkus šį rankraštį išsivežė į Jungtines Amerikos Valstijas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ji atgaivino ryšius su artimaisiais ir tėvo paveldą patikėjo pusbroliui Česlovui Tarvydui. Jo dėka dienoraštis ir dalis Jurgio Šaulio asmeninio archyvo pateko į Lietuvos nacionalinį muziejų. Dalis šios medžiagos tapo knygos iliustracijomis, už šios ledkalnio viršūnės ‒ dar ir likę Jurgio Šaulio bei jo artimųjų dokumentai, kurie pravertė rengiant įvadą.

Autorius dienoraštyje plačiai naudoja „paralelinį montažą“ ‒ politikos peripetijas supina su privataus gyvenimo istorija.

Iš tikrųjų, Jurgį Šaulį sunku pavadinti žmogumi, visą laiką ir energiją skyrusiu darbui. Žinoma, apie jį irgi kalbama, bet labai daug sužinome, ką vienas iš žymiausių tarpukario Lietuvos valstybės diplomatų veikė, kai nedirbdavo. Dienoraštyje daug vietos skirta autoriaus dukrai Birutei Šaulytei, kuri, galima sakyti, užauga skaitytojų akyse. Deja, pirmoji žmona Kazimiera Celińska 1925 m. pradžioje susirgo nepagydoma liga. Jų istorija dienoraštyje vystosi nuo karo atskirto sužadėtinio rūpesčio dėl mylimosios, jaunavedžių ir jaunų tėvų idilės, dramatiškos nežinios žmonai susirgus, laukimo, peraugančio į tolìmą, iki naujos lemtingos pažinties. 1932 m. pradžioje, pirmame pasiuntinybės pobūvyje sutikęs italų kilmės Vokietijos operos primadoną Mafaldą Salvatini, Jurgis Šaulys jau po poros savaičių viešėjo jos namuose. Netrukus po to prasidėjo kone kasdieniniai pasimatymai, po kiek daugiau nei pusantrų metų pasibaigę tuoktuvėmis. Nerimastingi pastebėjimai apie nacionalsocialistų įsitvirtinimą Vokietijos valdžioje Jurgio Šaulio dienoraštyje pinasi su naujo gyvenimo viltimis.

Taigi ką vienas iš žymiausių tarpukario Lietuvos valstybės diplomatų veikė, kai nedirbdavo?

Pomėgiams vietos tekste skirta nevienodai, bet, peržengus keturiasdešimtmetį, įrašų apie pomėgius atsiranda daugiau. Vienas iš jų akivaizdžiai liko bene nuo studijų metų ‒ tai kinas. Pridėsiu, pačių įvairiausių žanrų kinas. Iš paminėtų filmų pavadinimų matome, kad Jurgis Šaulys kine pirmiausia ieškojo atgaivos, naujų įspūdžių, pramogos. Turėjo mėgstamus aktorius ir režisierius, bet mielai žiūrėjo patį įvairiausią kiną ‒ senąją animaciją, romantines komedijas, miuziklus, dokumentiką. Labai vertino Charlesʼo Chaplino komedijas, patyrė didelį įspūdį žiūrėdamas Roberto Rossellini vieną pirmųjų italų neorealizmo filmų ‒ dramą „Roma ‒ atviras miestas“ (1945). Dar Jurgis Šaulys labai mėgo pasivaikščiojimus parkuose. Kasmet per atostogas visada keliaudavo. Atrodo, buvo gana uždaras žmogus, bet didelį įspūdį daro jo paminėtų dienoraštyje žmonių kaleidoskopas. Jis nuolat su kuo nors susipažindavo.

Su kuo galėtumėte palyginti Šaulio asmenybę?

Sunku surasti taiklią šiandienos paralelę. Sakyčiau, mes galėtume palyginti iš karto keletą gyvenimų. 1903‒1904 m. Jurgis Šaulys panašus į, tarkime, 2000-aisiais anksti pradėjusį dirbti į užsienį išvykusį studentą, kurio kasdienybę lydi nežinia dėl ateities, dvejonės, nesaugumas. 1919‒1927 m. dienoraščio autorius ‒ kvalifikuotas specialistas, kuris mano, kad gali daugiau, ir jaučiasi varžomas jo neįvertinusių darbdavių. Jurgis Šaulys pradėjo diplomato karjerą dar 1918 m. lapkritį, bet 1919 m. pabaigoje ją, atrodė, kone baigė. Kitaminčių valdymo laikotarpiu jis stengėsi išvykti į užsienį, bet buvo paskirtas tik į Italiją ‒ dažnai turėdavo imtis uždavinių, kurių nenorėjo kiti kolegos. Naują pagreitį jo karjera įgijo valstybės vadovu 1926 m. gruodį tapus buvusiam Lietuvos Tarybos kolegai Antanui Smetonai. Jurgis Šaulys buvo skiriamas pasiuntiniu sudėtingose, svarbiose valstybėse: prie Šventojo Sosto, Vokietijoje. Sukūręs šeimą su operos primadona Mafalda Salvatini, Jurgis Šaulys tapo laukiamu žmogum ‒ kartu su žmona ‒ Vokietijos, vėliau Šveicarijos menininkų, verslininkų, politikų, užsienio diplomatų susibūrimuose.

Norėčiau grįžti prie mikropasaulio ir makropasaulio akistatos. Ką iš Jurgio Šaulio dienoraščio sužinome apie Lietuvą ir Europą?

Turbūt pirmiausia nuo skaitytojo akiračio priklausys, kas jam bus naujiena. Vis dėlto knygoje galime aiškiai pajausti Lietuvos istorijos punktyrą. Šaltinis turbūt paklibins arba net patikslins vieną kitą mūsų šiandieninį įsivaizdavimą. Tarkime, matome, kad spaudos draudimo panaikinimas 1904 m. buvo skausmingas bent daliai jos bendradarbių ‒ jie pasijuto nebereikalingi ir abejojo cenzūruojamų legalių spaudinių verte. Matome Jurgio Šaulio itin korektišką bendravimą su Romoje dirbusiais lietuviais katalikų kunigais, bet nerandame nė menkiausio šio diplomato abejonių šešėlio dėl Lietuvos vadovų ryžto aštrinti santykių su Šventuoju Sostu įtampą. 1940 m. gegužę skaitome apie Berne įrengiamą Lietuvos pasiuntinybę jau žinodami, kad jai ilgai gyvuoti nelemta. 1921‒1922 m., Benito Mussolini įsitvirtinimo Italijoje išvakarėse, šios šalies politinė krizė tarsi praslydo pro Jurgio Šaulio akis, bet nacionalsocialistų įsitvirtinimas Vokietijoje ir joje vykstančios permainos užfiksuotos gana išsamiai.

Kodėl svarbu su Jurgio Šaulio dienoraščiais supažindinti dabartinį žmogų?

Pirmiausia, tai geras būdas susipažinti su Jurgiu Šauliu skaitant jo paties liudijimą, nagrinėjant jo sukurtą autoportretą. Antra, jo gyvenimo istorija įsimintina kaip pasakojimas apie vieną iš savo kartos sėkmingiausių žmonių, nuėjusį kelią nuo didelės neturtingos valstiečių šeimos vaiko iki vadovėlinės istorinės asmenybės. Trečia, dienoraštyje randame subjektyvų pasakojimą apie istorijos virsmus. Su autoriaus kasdienybės peripetijomis susipina spaudos draudimo panaikinimas, Pirmasis pasaulinis karas, pastangos apginti ir įtvirtinti Lietuvos Nepriklausomybę bei stabilizuoti jos santykius su kaimyninėmis šalimis, Antrojo pasaulinio karo pradžia, kurią Jurgis Šaulys sutiko Lenkijoje, Lietuvos okupacija ir bandymas apčiuopti išsilaisvinimo galimybes. Ketvirta, pakeliui turime progą nors trumpam susipažinti su daugybe spalvingų ir įsimintinų žmonių. Penkta, skaitant lengva susitapatinti su Jurgiu Šauliu ir tęsti pažintį, tarkime, perskaityti jo minimas knygas, pažiūrėti mėgtus filmus, galiausiai, lankydamiesi šalyse, kuriose jis dirbo, pasivaikščioti tomis pačiomis gatvėmis.

Atrodo, tarsi pavadinimas „Mano dienynas“ knygos viršelyje būtų užrašytas Jurgio Šaulio ranka…

Tai vieno iš dienoraščio sąsiuvinių pavadinimas, užrašytas 2018 m. Eimanto Paškonio sukurtu Signato šriftu. Įdomu, kad rastasis Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16-osios Nutarimo pavyzdys virto mūsų šiuolaikinės raštijos dalele. Pasinaudojome puikia proga šiuo šriftu papuošti būtent Jurgio Šaulio knygą.

Informaciją, kada ir kur bus pristatomas Jurgio Šaulio „Mano dienynas“, rasite čia: https://lnm.lt/renginiai/jurgio-saulio-knygos-mano-dienynas-sutiktuves/

 


Valdas Benkunskas. ELTA / Dainius Labutis
27 vasario, 2024

Vilniaus meras Valdas Benkunskas skelbia, kad daugiafunkcinio projekto, kuriame numatytas Nacionalinis stadionas, sutarties vertė mažėja dar 1 mln. eurų, iki […]

26 vasario, 2024

Pirmadienį Vilniuje prie Lenkijos ambasados įvyko protesto akcija dėl ūkininkų blokados Lenkijos–Ukrainos pasienyje. Jos metu apie dešimt susirinkusių asmenų siekė […]

25 vasario, 2024

Grupė parlamentarų siūlo Seimui priimti įstatymų pataisas, sudarančias galimybę iš miestų bei miestelių reprezentacinių vietų deramai perlaidoti Sovietų Sąjungos karių […]

23 vasario, 2024

Pasirašyta projektavimo sutartis dėl Kirdiejų rūmų komplekso (pagrindinio pastato, oficinos, vežiminės, kiemo ir tvoros) sutvarkymo bei įveiklinimo. Būtent čia įsikurs […]

Sauliaus Žiūros nuotr.
23 vasario, 2024

Menui ir kultūrai sostinėje šiemet dar daugiau galimybių ir erdvės. Naujiems ir tęstiniams kultūros projektams paskirstyta didžiausia paramos suma per […]

23 vasario, 2024

Praėjusią savaitę sulaukusi sunerimusios vietos bendruomenės kreipimosi dėl prastėjančios Stelmužės ąžuolo būklės, kurią sukėlė netinkamai įrengtos atramos, Zarasų savivaldybė kreipėsi […]

23 vasario, 2024

Jau artimiausiu metu sostinėje pradės kursuoti netradicinis autobusas. Biblioteka „ant ratų“ toliau nuo viešosios bibliotekos padalinių įsikūrusiems vilniečiams siūlys ne […]

Knygų mugėje – dėmesys Lietuvos regionams ir Dainų šventės šimtmečiui / organizatorių nuotr.
22 vasario, 2024

Ketvirtadienį Vilniuje, parodų ir kongresų centre „Litexpo“ prasidėjo 24-oji knygų mugė. Kaip skelbia renginio organizatoriai, šiemet keturias dienas, nuo ketvirtadienio […]

22 vasario, 2024

Lietuva pirmininkauja Trijų jūrų iniciatyvai ir 2024 m. balandžio 11 d. organizuoja Trijų jūrų iniciatyvos vadovų viršūnių susitikimą bei neatsiejamą […]

Simona Bieliūnė / Sauliaus Žiūros nuotr.
21 vasario, 2024

Rūpinantis vaikų ir jaunimo gera savijauta bei gyvenimo kokybe, siekiant padėti atpažinti sveikatos sunkumus ir tikslingai nukreipti pagalbos, sostinėje jauni […]

21 vasario, 2024

Sostinės Viršuliškių g. 101 daugiabučio gaisrą tyrusi komisija jau baigė darbą ir pateikė išvadas bei rekomendacijas namo valdytojui. Pastatas šiuo […]

21 vasario, 2024

Diskutuojant apie Šeškinės kalno transformaciją, kalba dažniausiai sukasi apie centrinę komplekso ašį – Nacionalinį stadioną. Tačiau tai tik vienas iš […]

Valdas Benkunskas. ELTA / Dainius Labutis
20 vasario, 2024

Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas teigia, kad sostinės savivaldybė norėtų perimti šalia Seimo esančią žvyruotą aikštelę ir kartu su parodų […]

Adomas Bužinskas. ELTA / Dainius Labutis
20 vasario, 2024

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Adomas Bužinskas sako, kad faktinis Nacionalinio stadiono projekto statybos kaštų pokytis nuo pasiūlymo pakeitimo iki […]

20 vasario, 2024

Draudimo bendrovė ERGO pardavė savo centrinio biuro pastatą Vilniuje, Geležinio Vilko gatvėje. Daugiau kaip 6600 kvadratinių metrų ploto pastatą įsigijo […]

20 vasario, 2024

2024 m. Lietuvos valstybės atkūrimo diena Pagėgiuose pasitikta minint dar vieną svarbų įvykį – 2023 m. plačiai nuvilnijusias istorinio tautiškumo […]

20 vasario, 2024

Lietuvos jūrų muziejuje, bendradarbiaujant su Klaipėdos universitetu, atidaryta ekspozicija ,,Niekada nepasiduok!“ apie kovinių narų atsiradimą Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Naujoji ekspozicija […]

Sauliaus Žiūros nuotr.
20 vasario, 2024

Vilniaus miesto savivaldybė imasi papildomų priemonių apsaugoti brandžius miesto medžius. Pristatomas medžių algoritmas – rekomendacijos, kurios nustato papildomus saugiklius, kai […]

18 vasario, 2024

Pasitinkant Vasario 16-ąją – Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus svetingai pakvietė į renginius, skirtus […]

16 vasario, 2024

Po žinios apie Vladimiro Putino opozicionieriaus Aleksejaus Navalno mirtį, Vilniuje, prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms atminti, penktadienio vakarą sužibo žvakės, […]