Liepos 29d. Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje vyko dokumentų ir nuotraukų parodos „Andrejus Šeptickis. Didysis. Nepažintasis“, skirtos Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios metropolito Andrejaus Šeptickio (1865–1944) 155-osioms gimimo metinėms, atidarymas Parodos atidaryme dalyvavo Nepaprastasis ir įgaliotasis Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Volodymyras Jacenkivskis, Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Darius Trijonis, Šv. Juozapo Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyno (OSBM), Vilniaus ukrainiečių bendrijos bei Lietuvos žydų bendruomenės atstovai ir kiti svečiai.
Andrejus Šeptickis (Šeptyckyj Andrej, tikr. Roman Aleksander Maria Szeptycki) gimė prieš 155 metus, 1865 m. liepos 29 d., Prilbičio kaime (Lvovo sr. Ukrainoje), grafo Ivano Kantijaus Religijaus Šeptickio giminėje. Motina grafienė Sofija buvo žinomo rašytojo Oleksandro Fredro dukra.
Romanas turėjo geriausius mokytojus ir nuostabias perspektyvas, bet, jau būdamas aštuonerių metų berniukas, nustebino giminaičius prisipažinęs, kad nori tapti dvasininku. Tėvas ilgai kovojo su sūnaus pasirinkimu: privertė jį baigti Jogailos universitetą, įgyti teisės daktaro laipsnį, keliauti į Kijevą, Maskvą ir Romą. Bet galų gale privalėjo nusileisti sūnaus užsispyrimui.
Būdamas 22-jų, grafas R.Šeptickis įžengė į Vasilijansko vienuolyną Dobromylije ir priėmė įžadus pasirinkęs Andrejaus vardą (taip pasivadino Rusios-Ukrainos apaštalo ir globėjo garbei). 1892 m. rugpjūtį Andrejų įšventino į kunigus. 1896-iais jis tapo Lvovo, o vėliau Krustinopilskio vienuolynų igumenu.
Nuo 1898 m. Stanisławówo (dabar Ivano-Frankivskas) vyskupas, 1900–1944 m. Lvovo arkivyskupas ir Galicijos metropolitas – Ukrainos unitų bažnyčios vadovas. 1901–1914 m. Galicijos seimo, 1903–1914 m. Austrijos parlamento rūmų narys.
1914 m. carinė rusų kariuomenė užėmė Lvovą, Šeptickį areštavo kaip eretiką ir antivalstybinį nusikaltėlį, kurį laikė iki 1917 m. Kursko, vėliau Suzdalės vienuolynuose, pačiuose griežčiausiuose tais laikais cariniuose kalėjimuose.
Sugrįžęs į Ukrainą, A. Šeptickis, kaip Ukrainos Nacionalinės Tarybos narys, kovojo už Vakarų Ukrainos Nacionalinės Respublikos paskelbimą ir jos pripažinimą, todėl jį suėmė lenkų policija ir jis grįžo į Lvovą tik 1924 m. sausį.
A. Šeptickis pasmerkė SSRS, kuri 1932-1933 m. sukėlė Ukrainoje badą, per nepilnus metus badu ir represijomis sunaikino daugiau nei 7,5 mln. gyventojų.
Visą savo gyvenimą kovojo už gimtosios liaudies laisvę. 1939 metų kovo mėnesį sveikino Karpatų Ukrainos nepriklausomybės pripažinimą. 1941 m. birželio 30 d., kaip Ukrainos nacionalinės tarybos garbės pirmininkas, pašventino Ukrainos valstybinę administraciją.
1942 metais A.Šeptickis rašo žinomą ganytojo laišką „Tu neturi žudyti“, kuriame smerkia visas prievartos formas ir kviečia ukrainiečius nedalyvauti nacių nusikaltimuose prieš žydus.
Metropolitas A.Šeptickis, vienintelis iš Bažnyčios vadovų pasaulyje, nusiuntė Hitleriui protesto laišką, kuriame smerkė žydų genocidą ir pripažino nacius atsakingus už tai, kad jie versdavo ukrainiečius dalyvauti žudynėse.
Likimo smūgis neaplenkė Šeptickių giminės. 1939 metų „auksinis rugsėjis“ atneša nelaimę – NKVD žvėriškai nukankino metropolito brolio Levo artimuosius. Nuo gestapo kulkų žuvo jo kitas brolis Oleksandras ir jau po tėvo Andrejaus mirties Vladimirskio kalėjime buvo nukankintas dar vienas jo brolis – Univskio vienuolyno vyresnysis Klimentijus.
1944 m. lapkričio 1 d. metropolito A.Šeptickio širdis sustoja. Po jo mirties Ukrainos unitų bažnyčia 1946 m. panaikinta, bet veikė pogrindyje, o 1990 m. vėl buvo atkurta.
1958 m. gruodį Katalikų Bažnyčia pradėjo beatifikacijos procesą, kuris kol kas nesibaigė.
Pastebėtina, kad pats A.Šeptickis gelbėjo žydus ir jų gimines, o Vasilijanskio vienuolynų igumenai, rizikuodami gyvybe, paslėpė ir išgelbėjo gyvenimą daugiau nei 400 žydų.
A.Šeptickis buvo ne tik ganytojas, ne tik misionierius, bet ir mokslininkas enciklopedininkas, istorikas, filosofas, socialinių mokslų žinovas, kiekvienoje iš minėtų sričių palikęs svarbių mokslinių darbų.
