Paštuvos stebuklas: iš pelenų pakilusi šventvė
Duris atvėrė atstatyta Paštuvos Šv.Barboros bažnyčia, kurios sudeginimu prieš pusketvirtų metų prasidėjo išpuolių prieš Lietuvos bažnyčias serija. Sekmadienį po pietų joje įvyko pirmosios pamaldos.
„Esame liudininkai, kaip pyktis viską griauna, o meilė kuria. Išoriškai naujoji bažnyčia nėra stebinanti, bet ją statėte kartu“, – sakė moderniąją sudegintosios kopiją pašventinęs naujasis – vos prieš porą mėnesių devintuoju Kauno arkivyskupu metropolitu tapęs Lionginas Virbalas.
Susirinkusieji į pirmąsias mišias atstatytoje bažnyčioje vos tilpo net jos šventoriuje. „Tiek žmonių susirinkdavo čia į atlaidus tik mano vaikystėje“, – pasakojo iš Paštuvos kilusi kaunietė Danutė Mikšienė, kurios tėvas, dar būdamas paaugliu, talkino sudegintosios bažnyčios statytojams. Ji teigė tikėjusi, kad bažnyčia bus atstatyta ir paaukojo šiam tikslui su vyru gerokai jos pensiją viršijusias santaupas.
Pirmosiose mišiose iš pelenų pakilusioje bažnyčioje dalyvavo ir kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. „Šių maldos namų atstatymas reikšmingas tuo, kad parodo ir visuomenės brandą, pareigą praeičiai ir įsipareigojimą ateičiai“, – kreipėsi į susirinkusiuosius jų gausiais plojimais sutiktas svečias.
Anot atstatytų maldos namų klebono Virgilijaus Dudonio, prie to, kad Paštuva vėl turi savo bažnyčią, prisidėjo net mirusieji, užrašydami testamentu paramą jos statybai.
Liko pelenų sauja
Naujoji Paštuvos bažnyčia atstatyta sudegintosios vietoje – tose pačiose kapinaitėse, kuriose palaidotas pirmasis Lietuvoje baudžiavą panaikinęs dvarininkas, už ką buvo apdainuotas Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“, Ignas Karpis, tokie patys žymūs mecenatai – Vasario 16-osios akto signataras Jonas Vailokaitis bei jo brolis – kunigas Juozas, grįžęs iš 12 metų tremties Sibire, iki mirties klebonavęs Paštuvos bažnyčioje.
„Čia meldėsi mūsų seneliai, tėvai ir vaikai. Čia krikštijo, tuokė, iš šios bažnyčios lydėjo į kapus mirusius artimuosius. Tai buvo mūsų gyvenimo dalis“, – po tragiškos 2012-ųjų gegužės 9-osios nakties, kai iš šių maldos namų liko tik sauja pelenų, verkė aplinkinių kaimų gyventojai.
Pražūtingas gaisras buvo pastebėtas, likus keliolikai minučių iki vidurnakčio. Atvykus netoli įsikūrusių Šv.Juozapo ir šv.Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolių iškviestiems ugniagesiams, bažnyčios stogas jau buvo įgriuvęs ir iš medinio jos pastato jau buvo mažai kas likę.
Košmariška naktis
Bažnyčią ryjančias liepsnas apie 30 ugniagesių tramdė tris valandas.
Apmalšinus ugnį, į gaisravietę leista įžengti tik specialia apranga vilkinčiam ir šalmą dėvinčiam tuometiniam jos klebonui – kad šis parodytų, kur buvo saugomos žūvančių maldos namų vertybės. Tokiomis aplinkybėmis pavyko išgelbėti ugnies jau spėtas deformuoti liturgines taures. Tačiau ugnyje pražuvo keturi į Kultūros vertybių registrą įtraukti šią bažnyčią puošę XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pirmoje pusėje tapyti šventųjų paveikslai.
Iš pradžių svarstyta, ar verta atstatyti šią parapijiečių gausumu negalinčią pasigirti bažnyčią. Bet Paštuvos ir aplinkinių kaimų gyventojai, pradėję šiam tikslui rinkti pinigus iš karto po nelaimės, sugebėjo įkalbėti tuometinį Kauno arkivyskupijos metropolitą Juozą Tamkevičių palaiminti jų norą vėl turėti savo maldos namus.
Aukotojų netrūko
Anot paštuviečių, tėvai pasakojo, kad gaisro sunaikinta senoji jų medinė bažnyčia atsirado čia 1923 metais per vieną naktį. Likimo ironija – ji buvo paimta ir atvežta į Paštuvą iš kito tų pačių Batniavos apylinkių – Virbaliūnų kaimo vietoj taip pat sudegusios dar ankstesnės bažnyčios.
Pašventintosios sekmadienį atstatymo darbai truko apie porą metų. Statybose talkino ne tik aplinkinių kaimų, bet ir Vilkijos parapijos tikintieji.
Pinigus naujai kylantiems maldoms namams aukojo ne tik parapijiečiai, bet ir verslininkai. „Vilkijos ūkio“ vadovas Česlovas Tallat-Kelpša skyrė net 100 tūkst. litų.
Ištiesė nelaimėliams pagalbos ranką ir sambūrio „Gerumo ąžuolas“, kurio narys – ir kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus, vadovas Valdas Pacevičius. Sambūris dovanojo ir įrengė atstatytos bažnyčios bokšto kryžių.
Sulaukė nelaimėliai finansinės paramos ir iš Kauno rajono mero Valerijaus Makūno. Be to, kol vyko bažnyčios atstatymo darbai, rajono valdžia išasfaltavo ir į Paštuvą vedusį žvyrkelį.
Po gerų darbų – agapė
Aukota ir daiktais. Vienas vyras Anglijoje nupirko puošnų pusantro šimto metų senumo suolą, kuriame sėdės dvasiškiai. Kitas padovanojo varpelį.
Tačiau, anot ant gerumo pamatų atstatytos bažnyčios klebono V. Dudonio, jam svarbi buvo ir kelis eurus paaukojusios močiutės parama. Pats V.Dudonis po sudegusios senosios bažnytėlės pamatais aptiko širdies formos akmenį. Iš jo padarytas stilizuotas akmeninis dubuo, kuris šiandien pastatytas atgimusios šventovės dešinėje pusėje ir bus naudojamas krikštui.
Nors naujoji bažnyčia iškilo sudegusiosios vietoje ir bus tokių pačių matmenų, ji – ne tik modernesnės architektūros, bet ir šiltesnė bei erdvesnė už buvusiąją. Dabar ji – ne tik mūrinė, bet ir dešimtkampė – bičių korio formos ir su langais, siekiančiais žemę.
Po pirmųjų pamaldų pašventintoje naujojoje bažnyčioje jos klebonas pakvietė bendruomenę į agapę – pabendravimą, ragaujant Batniavos mokyklos virėjų išvirtos perlinių kruopų ir žirnių košės. „Tikiuosi, kad ir ją palaimins arkivyskupas“, – sakė V.Dudonis.
Kita pakaunės bažnyčia – Kulautuvos Švč. Mergelės Marijos, kurią tas pats psichiškai neįgalus žmogus sudegino tų pačių 2012-ųjų spalį, dar laukia savo atgimimo valandos.
