Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje ir jo įtaka Lietuvai
Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje yra vienas svarbiausių įvykių, kuris iki šiandien daro įtaką vietai, o taip pat ir katalikybės Lietuvoje istorijai. Minėtina, jog per du krikščionybės tūkstantmečius buvo užfiksuota apie 2400 įvairių tikrų ar galimų Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų, tačiau oficialiai tik keliolika iš jų buvo pripažinti aukščiausių Bažnyčios autoritetų. Šiluvos Mergelės Marijos žinia gyvuoja jau daugiau nei 400 metų: per Šilinės atlaidus į šventovę atvyksta dešimtys tūkstančių piligrimų, o kitomis dienomis, nors ir mažesniais, tačiau pastoviais srautais tikintieji keliauja į Šiluvą – tokį piligrimų skaičių būtų sunku sukviesti kitose sakraliose vietovėse.
Nuo krikšto pradžios Lietuva tris kartus buvo paaukota Mergelei Marijai, tad natūralu, jog šiandien yra vadinama Marijos žeme (Terra Mariana). Lietuvos ir Lenkijos karalius Jonas Kazimieras Lvove 1656 m. balandžio 1 d. dvasininkų, senatorių bei vietinių žmonių akivaizdoje pagal nustatytą tvarką, t. y. atsiklaupęs prieš altorių, sukalbėjo Lietuvos ir Lenkijos paaukojimo Marijai aktą. Antrąjį kartą Lietuva buvo paaukota Marijai 1951 m. gegužės 13 d. Romoje, Šv. Kazimiero kolegijos koplyčioje, minint bažnytinės provincijos įsteigimo Lietuvoje 25 metų sukaktį. Atkūrus Nepriklausomybę, 1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paaukojo Lietuvą Švč. Mergelei Marijai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas.
Šiandien, nepaisant sociologinių prognozių, kuriose buvo skelbiama apie sacra praradimą industrinėje visuomenėje, verta kalbėti apie Mergelės Marijos garbinimo svarbą. Šis atgimimas ypač pasireiškia per maldingas keliones į Marijos šventoves, įvairias maldingumo apraiškas, tęsiasi votų (ženklų, žyminčių gautas malones) praktika.
Religinio mentaliteto kitimas ir nauji pamaldumo prioritetai, ypač pasiruošimas 2008 m. švenčiant Šiluvoje įvykusio Apsireiškimo 400 metų jubiliejų, pastarojo laikmečio tyrinėtojus skatino vis daugiau dėmesio skirti Švč. Mergelės Apsireiškimui Šiluvoje. Dr. Liudas Jovaiša konstatavo, kad „Šiluvos istorija, perpasakota ir perrašyta ne vieną kartą, tarsi suskirstė autorius į dvi – „pamaldžių entuziastų“ ir „skeptikų racionalistų“ – stovyklas. Iš lūpų į lūpas sklindantys pasakojimai, įtaigumo siekiantis meniškas polėkis ilgainiui taip pakoregavo pirmosios apsireiškimo istorijos turinį, kad, matydami galus nesueinant, kai kurie istorikai apsireiškimą apskritai „nurašė“.
Visgi, nepaisant to, XVII a. pradžioje atsitiko tai, kas reikšmingumu peržengė net Lietuvos ribas. Tuomet į sunkią ir painią istoriją įsiterpė pati Dievo Motina. 1608 m. piemenims ganant bandą, ant didelio akmens Šiluvos laukuose netikėtai ir nelauktai apsireiškė Mergelė Marija. Apsireiškimo pasakojimas, pradėjęs plisti tarp valstiečių įvairiose vietose, pasiekė ir Žemaičių vyskupijos oficijolą kunigą J. M. Kazakevičių. Jis, susirūpinęs šios žinios plitimu, nuvyko į Šiluvos valsčių ir rūpestingai apklausė visus tą apsireiškimą mačiusius. Po to atidžiai peržiūrėjo Žemaičių kunigaikštijos žemių registrą, ieškodamas fundacijos aktų. Ilgai ieškojęs ir neradęs, ne iš karto pastebėjo dvi šiek tiek suklijuotas korteles. Labai rūpestingai jas atskyręs, negalėjo įskaityti paties rašto, tik šiuos išlikusius aiškius žodžius: „O aš, Morkienė Vnučkienė, Maršalkienė ir … ir tas stabmeldžių žemes visiems laikams prijungiu prie savo Šiluvos surinkimo |kalvinistų bažnyčios]“.
Paėmęs aktų išrašą, J. M. kun. Kazakevičius vėl nuvyko į Šiluvos valsčių ir primygtinai prašė senojo ūkininko parodyti vietą, kurioje, kiek šis atmena, stovėjusi katalikų bažnyčia. Senukas leidosi prikalbinamas ir liepė nuvesti jį į tą dirvą, kuri tais metais buvo apsėta rugiais. Jis tikino, kad nors ir aklas, apčiuopomis parodysiąs senosios bažnyčios bei užkasto lobio vietą. Vos atvestas į vietą senolis staiga praregėjo. Padėkojęs Viešpačiui Dievui už stebuklingą regėjimo sugrąžinimą, jis nurodė vietą, kur reikia kasti. Kasant buvo surasta skrynia su Šiluvos bažnyčios lobiu, o šiame – fundacijos aktas. Paskatintas sėkmės ir tokių aiškių Dievo pagalbos ženklų, viltingai nusiteikęs, J. M. kun. Kazakevičius stengėsi teisiškai atgauti Šiluvos bažnyčios žemę, kurijai priklausė pagal fundaciją. 1623 m. birželio 6 d. teismo raštu katalikai galiausiai atgavo kalvinistų nusavintas žemes.
Istorija baigiama liudijimu apie Dievo gerumą ir maloningumą – Šiluvoje Dievui garbinti atgautos ne tik bažnytinės žemės, bet ir žmonių širdys. Kan. M. Sviekauskas rašo: „didėja Dievo gerumas ir Jam ištikimų žmonių pamaldumas“. Būriais plūstantys maldininkai Šiluvoje patiria Viešpaties malonių, atgauna kūno ir dvasios sveikatą.
Nustatyta, kad Marijos apsireiškimą matė tikri istoriniai asmenys – kalvinistų seminarijos rektorius, bakalauras Saliamonas Gracijus ir Šiluvos kalvinistų katechetas Mikalojus Fiera. Tyrinėjant kalvinistų archyvus paaiškėjo, kad pastarasis dėl neaiškių priežasčių po Apsireiškimo gana greitai (1609 m.) išsikėlė iš Šiluvos. 1614 m. kalvinistų Vilniaus Sinodas jį grąžino į Šiluvą. Paprastai Sinodas tirdavo pamokslininkų pasitraukimo priežastis, netgi juos dėl to peikdavo, bet šį sykį to nepadarė ir po metų M. Fierai leido iš Šiluvos pasitraukti. M. Fieros pasitraukimas, nuo 1609 m. ėmusi krikti kalvinistų seminarija leidžia spėti, kad kalvinistus tikriausiai paveikė koks nors neįprastas įvykis.
Vadovaujantis istoriku L. Jovaiša, pasakojimas apie Šiluvos bažnyčią surašytas praėjus maždaug pusei amžiaus nuo paties įvykio. Istoriją aprašo žmogus, girdėjęs ją iš kanauninko Kazakevičiaus ir kitų kunigų; Kazakevičius, savo ruožtu, apie apsireiškimą veikiausiai girdėjo iš pačių įvykio dalyvių. Taigi pasakojimas buvo iš trečių lūpų ir praėjus gerokam laikotarpiui. Pasakojimo autorius, matyt, pats atliko pirmąją girdėtų versijų analizę (nes girdėjo ne iš vieno asmens) ir pateikė mums apibendrintą, jo nuomone, patikimą versiją. Anot L. Jovaišos, tokios pasakojimo surašymo aplinkybės leidžia suprasti, kodėl tekste atsirado įvairių istorinių detalių netikslumų, kurių autorius neturėjo galimybės patikrinti. Kai kuriems tyrinėtojams tai davė pagrindo abejoti paties įvykio autentiškumu.
Vis dėlto, Mergelės Marijos apsireiškimo garsas nuaidėjo per visą Lietuvos kraštą, žadindamas katalikų savimonę. Taip tolydžio Lietuvoje atgimė Katalikų Bažnyčia, tiesėsi ir lietuvių tautos dvasia, nualinta bado, maro ir karų su švedais bei rusais. Apie tuos įvykius vyskupas M. Valančius rašė: „Paskelbtas Švč. Marijos apsireiškimas ant akmens ir įstatytas į didįjį altorių stebuklingas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas patraukė iš visos Žemaitijos daugybę žmonių, kurie plūdo į Švč. M. Marijos Gimimo atlaidus“.
Marijos apsireiškimo Šiluvoje tikrumą patvirtina ir nenutrūkstama tradicija, kurioje Šiluva toliau garsėjo malonėmis ir stebuklais. Svarus Marijos apsireiškimo liudijimas yra ir vysk. Jono Lopacinskio prašymas, kuris, galima sakyti, greitai buvo patenkintas (1775 m.): 1774 m. spalio 31 d. prašyme vyskupas išdėstė Šventajam Sostui, kad Šiluvos bažnyčios prepozitūra būtų Apaštalų Sosto malone pakelta ir taptų infulatine prepozitūra, nes Šiluvos bažnyčia atgauta „ypatinga Dievo malone bei nuostabia Dievo Gimdytojos pagalba… aiškiam stebuklui tarpininkaujant (mediante evidenti miraculo)“.
XVII a. pradžioje Šiluvoje įvykęs Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas, be abejonės, buvo didelė Dievo dovana istorijos audrų blaškomai mūsų tautai. Galbūt tik šiandien galima visapusiškiau suvokti įvykio reikšmę, labiau suprasti ir įvertinti jo poveikį istorijos eigai ir Lietuvoje vyravusiai jėgų pusiausvyrai. Ištisus šimtmečius šio įvykio prisiminimas ir gausios, Mergelei Marijai užtariant, gaunamos malonės gaivino Lietuvos žmones. Marijos apsireiškimo Šiluvoje žinia – tai kvietimas atverti savo gyvenimą Kristui, turėti drąsos tikėti, būti laisvam ir atsakingam, puoselėti žmogiškąsias ir krikščioniškąsias vertybes.
