Psichologė dr. V. Demidenko: Lietuva turės inovatyvią pabėgėlių psichikos sveikatos programą

Interviu su psichologe dr. Valentina Demidenko, Jonavos rajono socialinių paslaugų centro direktore ir nacionalinės ekspertų grupės, dalyvaujančios rengiant pabėgėlių psichikos sveikatos ir psichosocialinės gerovės programą, vadove.

Pabėgėlių, susidūrusių su trauminėmis patirtimis ir integracijos iššūkiais, psichikos sveikata yra trapesnė, todėl Lietuva kuria naują programą, skirtą rūpintis šalyje prieglobstį gavusiųjų emocine gerove. Pasak psichologės dr. Valentinos Demidenko, ši programa šalyje plačiau pristatys užsienyje pasiteisinusius metodus, tinkamus ne tik pabėgėlių, bet ir visos visuomenės psichikos sveikatai stiprinti.

V. Demidenko yra Jonavos rajono socialinių paslaugų centro, atsakingo ir už užsieniečių integraciją savivaldybėje, direktorė. Jonavos įdirbis dažnai laikomas pavyzdiniu Lietuvoje. Ji taip pat vadovauja nacionalinei ekspertų grupei, dalyvaujančiai naujosios pabėgėlių psichikos sveikatos programos rengime.

Moderni programa, kurios sukūrimą koordinuoja Priėmimo ir integracijos agentūra, orientuota pirmiausiai į ukrainiečius ir bus paruošta taikyti visose Lietuvos savivaldybėse.

-Koks pabėgėlių psichikos sveikatos programos tikslas ir ką naujo ji atneš į Lietuvą?

Pabėgėliai su rizikomis psichikos sveikatai, pavyzdžiui, potrauminio streso sindromo rizika, susiduria dažniau nei kitos grupės. Jei laiku nesuteiksime pagalbos, sprendimas vėliau bus brangesnis. Todėl ir rengiamas pabėgėlių psichikos sveikatos ir psichosocialinės gerovės užtikrinimo standartas, kurį galėtų taikyti kiekviena savivaldybė.

Dažniausiai Lietuvoje psichikos sveikatai daugiau dėmesio skiriama kai jau yra atsiradę rimtų sutrikimų ir reikalinga specializuota psichologų ar psichiatrų pagalba. Mes siekiame, kad daugiau paslaugų būtų suteikiama anksčiau, prevenciškai, kai pakanka nespecializuotos psichosocialinės pagalbos, kurią suteiktų tam apmokyti bendruomenių lyderiai, socialiniai darbuotojai ar pedagogai.

-Kaip tai veiktų?

Didžioji dauguma pabėgėlių ir imigrantų susiduria su stresinėmis situacijomis, krizėmis, bet neturi rimto psichikos sveikatos sutrikimo. Žmogus patiria vienatvę, nepasitikėjimą savimi, integracijos sunkumus, nerimą dėl ateities, gedulą dėl namų ar artimųjų.

Svarbu sudėlioti psichosocialinės pagalbos teikimą taip, kad pirminiame lygmenyje šiose situacijose galėtų padėti apmokyti užsieniečių bendruomenių lyderiai. Jie gebėtų suteikti emocinę paramą, sumažintų vienišumo jausmą, nerimą.

Antrame lygmenyje pagalbą suteiktų specialistai, kurie neturi psichikos sveikatos specialisto išsilavinimo, pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai, mokytojai, savanoriai, bet yra įgiję tam tikrų psichologinių žinių paketą.

Tai Lietuvoje menkai išvystyta. Pernelyg pasikliaujame tik psichoterapeutais, tik klinikiniais psichologais, tik psichiatrais. Bet juk pirminiame lygmenyje labai daug gali nuveikti ir kiti specialistai, ir pati bendruomenė, ir galbūt žmogui net nebeprireiks tos specializuotos pagalbos.  Matome, kad tai veikia kitose Europos šalyse, taigi gali būti plėtojama ir kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje.

-Ar tokia prieiga gali būti taikoma ir visos visuomenės emocinei gerovei?

Tai po truputį jau pradeda daryti visuomenės sveikatos biurai, nacionaliniu mastu vyko gerovės konsultantų projektas.

-Kas tie gerovės konsultantai?

Tai socialiniai darbuotojai, socialiniai psichologai, išklausę tam tikrą terapijos metodų kursą.

Žmones dažnai atbaido žodis psichologas. Gerovės konsultantas skamba mažiau pavojingai, bet gali suteikti reikalingą psichoemocinę paramą ir identifikuoti profesionalesnės konsultacijos poreikį.

Nespecializuotos pagalbos plėtra yra visokeriopai naudinga. Ji mažiau kainuoja, aprėpia daugiau žmonių ir identifikuoja tuos, kuriems reikia specializuotos pagalbos.

-Lietuvoje psichikos sveikata rūpintis vis dar nėra „normalu“, žmonės gėdijasi arba neigia, kad jiems gali būti reikalinga pagalba. Ar užsieniečius įtikinti dar sunkiau?

Stigma Lietuvoje mažėja, ypač jaunojoje kartoje. Pabėgėlių ir migrantų bendruomenėse ji yra stipresnė ir jie pagalbos kreipiasi dar atsargiau.

Būtent todėl ir turime orientuoti sistemą į pirminę pagalbą per žmones, kurie jau turi glaudesnį santykį su bendruomene ir atskirais jos nariais. Tokia parama yra lengviau priimama, nes bendruomenės lyderis, mokytojas, socialinis darbuotojas jau turi ryšį ir pasitikėjimą. Šie specialistai gali paaiškinti, kas yra stresas, kaip jį valdyti, kad jų, pabėgėlių, situacijoje susidurti su sunkumais ir ieškoti rimtesnės pagalbos yra normalu.

-15 metų vadovaujate Jonavos rajono socialinių paslaugų centrui. Jonava laikoma geruoju pavyzdžiu, kalbant apie užsieniečių integraciją Lietuvoje. Kodėl?

Išties Jonavos rajono savivaldybė turi daug ir geros darbo su pabėgėliais ir imigrantais patirties. 1996 m. mūsų rajone, Rukloje, buvo įkurtas Pabėgėlių priėmimo centras, šiemet tapęs Priėmimo ir integracijos agentūra, ir beveik 30 metų mes, Jonavos rajono visuomenė,  gyvename kartu su kitataučiais iš įvairių šalių. Šioje situacijoje turėjome galvoti, kaip integraciją padaryti sėkmingesnę.

Jonava padarė tai, ko dar nėra kitose savivaldybėse: visas paslaugas pabėgėliams ir imigrantams organizuojame vieno langelio principu. Naujoje aplinkoje žmogui sunku susiorientuoti tekinant net bazinius poreikius. Tam, kad nereikėtų galvoti, kaip nueiti į Užimtumo tarnybą, kur darželis, mokykla ir kitos socialinės paslaugos, žmogus gauna visą informaciją per Jonavos rajono Socialinių paslaugų centrą.

Kai žmogus atvyksta į centrą, įvertinami visi jo poreikiai – apgyvendinimo, įsidarbinimo, švietimo, sveikatos priežiūros. Tai, ką šiuo metu bandoma sukurti nacionaliniu mastu – kalbu apie užsieniečių koordinatorius – Jonavoje sėkmingai veikia jau šiandien.

Taip pat esame sukūrę žaliuosius koridorius. Socialinių paslaugų centro specialistai gali susisiekti su kitomis įstaigomis, padėti užpildyti dokumentus, kad užsieniečiui, ypač nemokančiam lietuvių kalbos, nekiltų sunkumų. Pavyzdžiui, su poliklinika turime atskirą susitarimą, kad žmogus patektų tiesiai pas angliškai arba rusiškai kalbantį šeimos gydytoją, o ne pradėtų nuo registratūros ir bandytų susikalbėti.

Taip yra lengviau ir įstaigoms, nes sumažėja konfliktinių situacijų dėl elementaraus nesusikalbėjimo.

Turime kultūros mediatorius – įvairių bendruomenių atstovus, kurie padeda mūsų socialiniams darbuotojams su jomis bendrauti.

Taikome kultūriškai jautrios pagalbos pabėgėliams modelį. Tai vienas svarbiausių dalykų, kuo išsiskiriame iš kitų savivaldybių.

-Kaip per tuos dešimtmečius keitėsi Jonavos rajono institucijų požiūris į gyventojus iš užsienio?

Anksčiau vyravo įsitikinimas, kad tai specifinė grupė, kuriai reikia kitokių paslaugų ir tik specifiniai specialistai jas gali suteikti. Dabar savivaldybė supranta, kad užsieniečiai yra tiesiog mūsų rajono gyventojai, o įstaigos tiesiog turi šiek tiek prisitaikyti. Nereikia atskiros bibliotekos, reikia tik kad atsirastų knygų ukrainiečių ar arabų kalbomis.

Dabar Jonava yra vienintelis Lietuvos miestas, dalyvaujantis Europos Tarybos Tarpkultūrinių miestų programoje, kuri padeda gerinti integracijos politiką. Savivaldybės strateginiame plane yra išskirti aiškūs užsieniečių integracijos tikslai, priemonės, numatytos lėšos ir paskirstytos atsakomybės.

-Kaip keitėsi Jonavos vietinių gyventojų santykis su atvykusiaisiais?

Anksčiau pasitaikydavo įvairių situacijų, bet per 20 metų įvyko labai daug teigiamų pokyčių ir dabar Jonavos rajono visuomenė šiuo aspektu yra palyginti labai brandi. Priežastis –  kiekvienas gyventojas turėjo tiesioginės arba netiesioginės patirties su pabėgėliais ar imigrantais. Net jei nepažįsta, tai gyvena netoliese arba vaikai mokosi toje pačioje klasėje.

Suprasdami asmeninio bendravimo svarbą organizuojame daug progų pabūti kartu – gaminti, valgyti, šokti. Pabėgėlių bendruomenės aktyviai dalyvauja įvairiose miesto šventėse. Tik asmeninė teigiama patirtis su kitataučiu gali pakeisti kai kurias nuostatas, suformuotas viešosios erdvės arba pažįstamų pasakojimų.