Rasta partizano Antano Kraujelio-Siaubūno slėptuvė

Utenos rajono Papiškių kaime buvusioje Pinkevičių sodyboje surastas ilgiausiai prieš sovietų okupaciją ginklu kovojusio partizano Antano Kraujelio-Siaubūno bunkeris-slėptuvė.

Iš visų žinomų partizaninių slėptuvių ši įrengta vėliausiai – 1960 m. Slėptuvė unikali ir dar dviem požymiais: jos sienos ne medinės, kaip įprasta, o sumūrytos iš akmenų, todėl slėptuvės erdvė išliko nepakitusi. Netradicinė buvo ir jos įrengimo darbų seka – pirmiausiai įrengta slėptuvė, o tik paskui ant jos sumūryta duonkepė krosnis ir įrengtas namas. Dėl šio slėptuvės unikalumo kagėbistai slėptuvės maketą naudojo kaip mokomąją priemonę KGB aukštojoje mokykloje Maskvoje.

Dalį slėptuvės kagėbistai buvo aptikę 1965 m., kai ten slėpėsi A. Kraujelis-Siaubūnas. Remiantis kagėbistų apmatavimais bei slėptuvės nuotraukomis iki šiol manyta, kad slėptuvė nebuvo įgilinta į žemę, o užėmė tik taip vadinamo papečkio erdvę ir buvo sunaikinta. Atlikti archeologiniai tyrimai paneigė šią versiją – rasta į žemę įgilinta slėptuvė. Tikėtina, kad šis atradimas taps pagrindiniu naujai kuriamo partizano Antano Kraujelio muziejaus eksponatu.

1953 m. gegužę sovietų okupaciniams represiniams organams areštavus vyriausiąjį Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą baigėsi organizuotas partizaninis pasipriešinimas. Tačiau pavienis partizaninis pasipriešinimas tęsėsi dar ilgus metus. Net po 1960 m. Lietuvos miškai ir kaimai slėpė apie 10 iki mirties kovoti pasiryžusių Lietuvos laisvės kovotojų. Vienas iš jų – Antanas Kraujelis-Siaubūnas – partizanas nuo 1948 m. rudens iki 1965 m. pavasario.

1954 m. paskutinis A. Kraujelio-Siaubūno bendražygis Vladas Petronis-Nemunas, neatlaikęs sunkios partizano dalios, pasidavė okupacinei valdžiai. Apklausiamas V. Petronis taip charakterizavo Siaubūną: „Labai atsargus – slepiasi negyvenamuose pastatuose. Žiemą iš slėptuvės išeina retai, eina ne keliais, o laukais (naktį arba prieš rytą). Vasarą slapstosi krūmuose, klojimuose, pirtyse. Siaubūnas niekada dėl nieko nesitaria iš anksto. Jei pajunta, kad jį kas nors pastebėjo, dingsta į kitą vietą sunaikindamas pėdsakus. Su pagalbininkais kalbasi be liudininkų. Žmonių, kuriuos kviesdavo KGB, Siaubūnas vengia, nes laiko juos užverbuotais.“

1960 m. A. Kraujelis naują slėptuvę įsirengė Utenos rajone, Papiškių kaime, pas svainį Antaną Pinkevičių. A. Pinkevičius buvo vedęs A. Kraujelio žmonos Janinos seserį Oną; anksčiau už partizanų rėmimą buvo teistas 10 metų. Čia, statant namą, po duonkepe krosnimi buvo įrengta slėptuvė, kurioje esant reikalui slėpdavosi A. Kraujelis.

1964 m. gruodį KGB gavo operatyvinių duomenų apie tai, kad A. Kraujelis gali slėptis Papiškių kaime pas Pinkevičius. Saugumiečiai nuodugniai iškratė namą, bet po krosnimi išradingai pasislėpusio A. Kraujelio nerado. Gruodžio 25 d. A. Kraujelis sugebėjo niekieno nepastebėtas iš sodybos pasišalinti ir čia vėl pasirodė tik 1965 m. vasarį.

1965 m. kovo 16 d. vakare A. Kraujelis padarė nedidelę, bet lemtingą klaidą: paprašė žmonos Janinos Snukiškytės atnešti slides, kurios buvo paslėptos po sniegu kitapus kelio prie versmės, iš kurios Pinkevičiai atsinešdavo vandens. Versmė buvo prieš trijų greta stovinčių namų langus, per kuriuos saugumiečiai stebėjo Pinkevičių sodybą. Ištrauktos slidės kagėbistams sukėlė naujus įtarimus.

1965 m. kovo 17 d. rytą Pinkevičių sodybą apsupo didelės saugumiečių ir ginkluotų kareivių pajėgos. A. Kraujelio žmona J. Snukiškytė pasakoja: „Tik spėjom pavalgyt, pamatėm, kad ginkluoti kareiviai supa sodybą, trobesių pusėn bėga saugumiečiai. Jie iškrėtė daržinę, tvartą, visur durtuvais ir virbais išbadė. Gal manė, kad yra koks slaptas išėjimas iš trobos. Po to gryčion įėjo Utenos saugumietis Sergejus Tichomirovas, kiti ir pradėjo plėšti grindis iš visų krosnies pusių. Jie numanė, kur turi būti slėptuvė, tik gal dar abejojo, ar Antanas ten yra. Nepaliesta liko koridoriaus sienutė ir pati krosnis. Ėmė aiškintis, kas gali būti po ja, ir pastebėjo, kad krosnies pamatas kitoks. Tuomet pradėjo ardyti sienutę, kuri buvo ne ištisinė, o dirbtinai sudurstyta iš medelių.“

Aptikę slėptuvę, saugumiečiai šeimininkui Antanui Pinkevičiui liepė ją atidaryti, o tuo metu A. Kraujelis iš slėptuvės paleido automato seriją. Buvo sužeistas šeimininkas ir du milicininkai – vyresnysis seržantas Vytas Žukevičius bei jaunesnysis seržantas Rimas Kublickas. Po to A. Kraujelis iš slėptuvės metė granatą. Nors granata ir nesprogo, bet smarkiai išgąsdino saugumiečius – visi išlėkė iš trobos į lauką. Tuo pasinaudojęs A. Kraujelis iššoko iš bunkerio, sudegino turėtus dokumentus ir užlipo į palėpę. Ten buvo apšaudytas ir sužeistas. Nenorėdamas gyvas pasiduoti, pagal partizaninę tradiciją nusišovė.

Saugumiečiai slėptuvę nufotografavo ir kratos akte surašė slėptuvės apmatavimus: 94x132x69 cm. Vėliau Antano Kraujelio slėptuvės maketas buvo naudojamas kaip mokomoji priemonė Felikso Dzeržinskio aukštojoje KGB mokykloje Maskvoje.

Antano Kraujelio atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondui įsigijus Pinkevičių namą ir pradėjus ruošti būsimo muziejaus projektą, fondo direktoriaus Viliaus Maslausko iniciatyva šį lapkritį Pinkevičių sodyboje buvo atlikti archeologiniai tyrimai. Tyrimus organizavo ir koordinavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas Dalius Žygelis, juos atliko Kultūros vertybių globos tarnybos specialistai – vadovas, archeologas Linas Kvizikevičius ir archeologė Vitalija Vėževičienė. Tyrimus finansavo Krašto apsaugos ministerija.

Prieš tyrimus D. Žygelis apklausė liudininkus, išstudijavo Lietuvos ypatingajame archyve saugomą medžiagą ir nustatė, kad 1960 m. A. Kraujelis naują slėptuvę įsirengė svainiui Antanui Pinkevičiui statant namą. Liudininkai nurodė vietą, kur 1965 m. A. Kraujelio žūties metu stovėjo duonkepė krosnis, po kuria buvo įrengta slėptuvė. Pagal KGB išmatavimus ir nuotraukas slėptuvė turėjo užimti tik taip vadinamo papečkio erdvę. Kadangi duonkepė krosnis apie 1971 m. buvo nugriauta, o jos vietoje pastatytas koklinis pečius, kuris vėliau taip pat buvo nugriautas, atrodė, kad slėptuvė sunaikinta.

Tačiau atlikus archeologinius tyrimus nustatyta, kad slėptuvė vis tik buvo įgilinta į žemę, o KGB matavimai – netikslūs. Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad slėptuvės ilgis yra 1 m. 70 cm.

Slėptuvės dugnas išklotas skirtingo pločio (10–26 cm) lentomis; sienos lygios, sumūrytos iš tašytų akmenų. Pietinėje slėptuvės pusėje, 1 m. 32 cm. nuo šiaurinės sienelės, ant metalinio kampuočio sudėjus masyvius akmenis įrengta niša, prailginanti apatinę slėptuvės dalį iki 1 m. 70 cm. Tikėtina, kad tokia konstrukcija buvo neišvengiama siekiant padaryti duonkepei krosniai tvirtesnį pamatą ir tuo pačiu suteikiant galimybę besislepiančiam asmeniui patogiau įsitaisyti – ištiesti kojas. Taip pat buvo surasta ventiliacinė sistema – vakarinėje slėptuvės pusėje įrengta su dūmtraukiu susisiekianti anga.

Archeolognių tyrimų metu atrasta slėptuvė unikali tuo, kad buvo įrengta vėlyviausiu partizaninio pasipriešinimo laikotarpiu 1960 m. Jos sienos ne kaip įprasta medinės, o sumūrytos iš akmenų, todėl slėptuvės erdvė išliko nepakitusi. Netradicinė buvo ir darbų seka – pirmiausiai įrengta slėptuvė, o tik paskui ant jos sumūryta duonkepė krosnis.

Antano Kraujelio palaikai surasti 2019 m. birželio 13 d. (per Antanines) Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro inicijuotų ir vykdytų archeologinių tyrimų metu Vilniaus Našlaičių kapinėse. Palaikai surasti po kelių dešimtmečių A. Kraujelio artimųjų, istorikų ir archeologų vykdytų paieškų.

2019 m. spalio 26 d. ilgiausiai prieš sovietų okupaciją kovojusio partizano palaikai iškilmingai palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse, Lietuvos kariuomenės karininkų laidojimo kvartale.