Šiemet minime Romo Kalantos 70 metų gimimo sukaktį

Praėjusiais metais per Lietuvą nuvilnijo antisovietinio pasipriešinimo simbolio Romo Kalantos žūties (1972-2022) 50 metų minėjimai. Šiemet jau minime šio laisvės šauklio 70 metų gimimo sukaktį. Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje, kurioje be jo augo dar du broliai – Antanas (g. 1945 m.) ir Arvydas (g. 1958 m.). Iki 1963 m. R. Kalanta su tėvais ir broliais gyveno Alytuje, tuomet šeima persikėlė gyventi į Kauną, Vilijampolę. 1963–1968 m. jis mokėsi Kauno 6-ojoje aštuonmetėje mokykloje, vėliau, nuo 1968 m., Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. R. Kalantos mokyklinėse charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe“.

Jam rūpėjo tautos egzistencijos problemos, jaudino tautinę ir asmenybės saviraišką varžanti visuomeninė politinė padėtis Lietuvoje. Buvo vienas iš to meto daugelio jaunuolių, kurie protestuodami prieš sovietinį saviraiškos laisvės varžymą nešiojo ilgus plaukus. Religinga motina vaikus auklėjo katalikiška dvasia, todėl jis niekada neslėpė esąs praktikuojantis katalikas. Dėl jo religinių įsitikinimų bei visuomeninių pažiūrų mokykloje kildavo konfliktų, 1971 m. jis buvo pašalintas iš komjaunimo. 1971 m. R. Kalanta turėjo baigti vidurinę mokyklą, tačiau jos nebaigė neišlaikęs istorijos egzamino, nes nesirėmė marksistinėmis-lenininėmis istorijos dogmomis. Tuomet perėjo mokytis į Kauno 5-ąją vakarinę (pamaininę) vidurinę mokyklą.

1972 m. gegužės 14 d. sekmadienio vidurdienį Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, netoli anuometinio Kauno m. vykdomojo komiteto, esančio Laisvės alėjoje, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu iš trijų litrų stiklainio ir, šaukdamas „Laisvę Lietuvai!“, padegė save. Atskubėję greitosios pagalbos medikai išvežė Romą į ligoninę jau netekusį sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, konstatuoti viso kūno II ir IV laipsnio nudegimai. Oficialiais duomenimis, R. Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d., apie 4 val. ryto. Jo užrašų knygelėje, kuri pateko į KGB rankas, liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“

Nujausdama galimą R. Kalantos poelgio įtaką antisovietinių veiksmų proveržiui, ypač tarp jaunimo, valdžia siekė užkirsti kelią viešam visuomenės pasipiktinimo protrūkiui per laidotuves ir informacijos patekimui į užsienį. Todėl, įsikišus sovietiniam saugumui, laidotuvės įvyko gegužės 18 d. 14 val., dviem valandom anksčiau, nei buvo numatyta, ir kitose, nei planavo artimieji kapinėse – Romainiuose. 1972 m. gegužės 18 d. į 16 val. numatytas laidotuves prie R. Kalantos namų, Panerių g. 34, susirinko gausus būrys žmonių. Paaiškėjus, kad laidotuvės jau įvyko, žmonės iš Panerių gatvės patraukė į Kauno miesto sodą, o laidotuvėms skirtas gėles padėjo R. Kalantos žūties vietoje, iš tulpių sudėliojo žodį LIETUVA. Kauno politechnikumo pirmakursis Rimantas Baužys gegužės 18–osios pavakare R. Kalantos susideginimo vietoje perskaitė prieš dieną paruoštą Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą, kuriame kaltino jaunimą persekiojančią KGB ir miliciją. Visa tai išsiplėtė į dvi dienas, gegužės 18-ąją ir 19-ąją, trukusias masines demonstracijas, susirėmimus su milicijos pareigūnais. Išsiveržė ilgai slopintas protestas dėl Lietuvos pavergimo, rusinimo, žmogaus laisvių suvaržymo. Susirinkusieji, kurių buvo daugiau nei trys tūkstančiai, skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai!“, „Šalin okupantus!“ Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja gegužės 18-oji!“ Šie antisovietiniai protestai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių SSRS mastu. Sovietų okupacinė valdžia prieš manifestantus, be milicijos, panaudojo ir SSRS kariuomenės desantininkų bei Vidaus reikalų ministerijos specialius karinius būrius. Protestų malšinimų metu daugelis buvo žiauriai sumušti, iš viso buvo suimti 402 asmenys. Iš jų apie 50 buvo patraukta administracinėn atsakomybėn, o Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas ir Virginija Urbonavičiūtė nuteisti laisvės atėmimu. Demonstracijose dalyvavę studentai buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų arba paimti į sovietinę kariuomenę.

Siekiant sumenkinti R. Kalantos poelgį, 1972 m. KGB iniciatyva buvo sudaryta teismo medicinos ekspertų komisija, kuri nustatė, neva jis sirgo šizofrenija ir negalėjo suprasti tikrosios savo veiksmų prasmės. Tačiau 1989 m. sudarytai psichiatrų komisijai nepavyko rasti jokių įrodymų, kad R. Kalanta būtų sirgęs psichikos liga.

Kauno demonstracijų aidas nuvilnijo per visą Lietuvą. Miestuose ir miesteliuose KGB fiksavo padidėjusį kiekį išplatintų antisovietinių atsišaukimų bei Trispalvės iškėlimo atvejų. Mokyklose moksleiviai švarko atlapų vidinėse pusėse segėdavo nepriklausomos Lietuvos simboliką, tokiais ir panašiais būdais tapatindamiesi su laisva Lietuva. Šie įvykiai nuaidėjo ir per pasaulį, buvo plačiai nušviesti Vakarų spaudoje, kartu primenant ir Lietuvos inkorporavimo į SSRS aplinkybes. Jau 1972 m. gegužės 20 d. pasaulį pasiekė žinios apie Romo žūtį, neramumus Kauno mieste. Vėlesniais metais JAV lietuvių bendruomenės nariai kiekvienais metais prisimindavo R. Kalantos auką, kartu tai buvo dar viena proga priminti pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybės siekį. Įsidėmėtinas, bet dar menkai pabrėžiamas istorinis faktas, kad 1972 m. gegužės 22 d. Maskvoje prasidėjo JAV prezidento Ričardo Niksono vizitas. Įvykiai Kaune JAV prezidento vizito SSRS išvakarėse akivaizdžiai griovė mitą apie klestinčią ir visas problemas išsprendusią imperiją, supurtė jos valdžios institucijas. Šis politinis įvykis skatino Lietuvos išsivadavimo siekį. Pasaulyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius lietuvių bendruomenių susibūrimo vietose. R. Kalanta tapo neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo simboliu.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Laisvės šauklys, nacionalinis didvyris R. Kalanta, buvo deramai pagerbtas. Apie R. Kalantą ir vadinamąsias Kalantines 1990 m. sukurtas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša); parašytos knygos: Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (1999 m.), Egidijaus Aleksandravičiaus ir Kastyčio Antanaičio „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002 m.), Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (1997 m.). Neramumai vykę Kaune po R. Kalantos susideginimo ekranizuoti filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017 m.)

Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. birželio 30 d. dekretu Romas Kalanta (po mirties) apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius). 2002 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu R. Kalantos aukos diena, gegužės 14-oji, buvo įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Pilietinio pasipriešinimo diena. 2002 m. gegužės 14 d. Kaune atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, arch. Saulius Juškys).

Minint R. Kalantos žūties 70-ias metines, 2022 metus LR Seimas paskelbė Romo Kalantos metais. Lietuvoje buvo organizuojami įvairūs renginiai siekiant paminėti R. Kalantos aukos prasmę Lietuvos išlaisvinimui ir pažymėti jo protesto akcijos 50-metį.

2022 m. gegužės 13 d. Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru ir Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, paminint Romo Kalantos žūties jubiliejinius metus (1972-2022), organizavo mokslinę konferenciją. Taip pat gegužės 13 d. Kauno Muzikinio teatro kiemelyje vyko koncertas „Made in Kaunas“, skirtas Romo Kalantos 50-osioms žūties metinėms paminėti. Gegužės 14 d. Kauno muzikiniame teatre vyko Kipro Mašanausko roko opera „1972 Romui Kalantai atminti“. Visą 2022 m. vasarą netoli R. Kalantos susideginimo vietos – Kauno centriniame pašte veikė paroda „1972. Pramušti sieną“. Lietuvos ypatingasis archyvas parengė virtualią parodą „Liepsnojantis Kauno pavasaris (LYA)“ apie 1972 m. gegužės mėnesio įvykius Kaune, vadinamus „Kauno pavasariu“. 2022 m. LGGRTC išleido leidinį „Neginkluotas pasipriešinimas: prielaidos, patirtys, retrospektyva minint Romo Kalantos pasiaukojimo jubiliejinius metus 1972–2022“ (sudarytojas dr. Ramūnas Trimakas).