Šiluvos šventovė XXI amžiuje
Nenumaldomai artėjant dvasiškai, o taip pat ir kultūriškai bene ilgiausią tradiciją turintiems Šilinių atlaidams, verta pažvelgti į šiandien dialogą su XXI amžiaus žmogumi mezgančią Šiluvą. Prabylant apie Šiluvos šventovę, pirmiausia derėtų kalbėti apie vietą, kuri yra paliesta šventumo apie sakralią erdvę, kuri suteikia viltį, palaiko gyvą tikėjimą bei nepasidavimą negandai. Žodžio „šventas“ viena iš reikšmių – esantis Dievo malonėje. Tokia vieta yra ir Šiluvos šventovė, kurioje buvo palaikoma žmogiškoji viltis prieš šimtmečius, kuri yra palaikoma ir dabar.
Tačiau šventovė nėra tik abstrakti vieta be įstaigų ar žmonių. Artėjant Šilinėms savo pirmąjį gimtadienį skaičiuoja įstaiga, kurios pagrindinė misiją ir yra pasitikti bei priimti atvykstančius piligrimus, turistus, keliautojus, stabtelėjančius vykstant pro šalį – VšĮ Šiluvos piligrimų centras. Visgi, nederėtų apsigauti – tai nėra institucija, kurianti Šiluvą, nes jokia institucija nėra pajėgi kurti šventovės, greičiau priešingai. Šventovėje atsiųsta Mergelės Marijos žinia su Kūdikiu ant rankų, tai yra nuo pat 1608 m. kaip svarbiausia ašis aplink kurią sukasi gyvenimas. Visą kitą tėra kelias, kuriuo einama vienokiomis ar kitokiomis kryptimis, kartais paslystant, kartais pakylant, tačiau visada priešaky ir aplink save turint pagrindinius tikėjimo bei vilties nuostatus.
Nenuostabu, jog ir Šiluvos piligrimų centras savo darbo misijoje vienaip ar kitaip pasirenka ne tiek kurti, kiek išgirsti ir atliepti žinią „Kadaise buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama“. Tad ne arti ir sėti, o garbinti susirinkęs būrys trokšta dalintis tuo, kas yra Šiluva. Todėl, bene vienais tamsiausių XXI a. periodų – pandemijos siautuly, dabartinio Ukrainos karo akivaizdoje, trokštama buvo nepamiršti, jog Šiluvoje Švč. Mergelė Marija tituluojama Ligonių sveikata, o votai Ligonių Sveikatos koplytėlėje yra tarsi fizinio pasaulio liudijimai apie įvykusius stebuklus. Tad Šiluva gyvena ir kasdienėmis realijomis, visais pasaulio skausmais, tačiau visą tai išgyvenant viltingai.
Pandemijos akivaizdoje gimęs Šviesos žemėlapis kaip atsvara tamsai, negalėjo likti vienalaikiu projektu. Šiandien Ukrainai alinamai karo, pabėgėliams atvykstant į Lietuvą, šventovė neliko nuošalyje. Bet, drauge su Šiluvos Švč. Mergelės Marijos parapija, sesėmis Eucharistietėmis, piligrimų centre ruseno mintis, jog apgyvendinti, prisidėti prie būtinųjų žmogiškų poreikių neužtenka. O kaip gali sklisti vilties šviesa iš Šiluvos? Kad ir vienos žvakės liepsnos pavidalu šviesos taps truputėlį daugiau. Taip gimė žvakių, pasakojančių Biblijos istoriją savo kvapais, projektas. Todėl nuo birželio Šiluvos piligrimų centro komanda pasipildė vienu žmogumi iš Ukrainos savo rankomis liejančiu žvakes.
Visgi, Bažnyčia didelė ir įvairialypi, joje telpa ne tik Caritas – gailestingoji meilė, tačiau ir daugybę skirtingų žmonių, skirtingų vienuolijų, jų regulos bei nešamos žinios pasauliui. Piligrimų centre viena iš komunikacijos formų, pasakojančių apie Bažnyčios įvairiapusiškumą – skirtingų vienuolijų atributiką, gaminta ir ruošta pačių vienuolių rankomis Lietuvoje, Lenkijoje, Italijoje. Kiekvienas atvykęs, simboliškai vienuolijų rankų darbo pavidalu, gali sutikti Betliejaus seseris, seses Benediktines, brolius Dominikonus, Benediktinus, Kapucinus.
Visą tai yra kelias, kuris atveda į šventovę, o taip pat atskleidžia žmogaus kūrybines galias., kurios yra neatsiejami nuo Bažnyčios – tiek architektūroje, interjere, veikloje. Kadangi Šiluva puošiama dviejų architektūros perlų – vėlyvojo baroko Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos bei ankstyvojo modernizmo architekto Antano Vivulskio šedevru – Apsireiškimo koplyčia, tai kultūra ir menas tapo dar vienu iš būtinųjų dialogo dedamųjų.
Kaip atskleisti kūrybinį pradą ne tik Biblijos eilutėmis? Šiandien piligrimų centre mėginama savotiškai iliustruoti kūrybiškumo provaizdį M. Jurgaičio aikštėje esančiame pastate įkurdinant nedidelę šiuolaikinių menininkų kuriančių religine tematika kūrinių galeriją, įsigyti Šiluvoje tapytus dailės kūrinius arba šventovės inspiruotus, originalia technika kurtus Šventųjų paveikslus. Be abejo, veikla negali apsiriboti artefaktais, todėl įsitraukiama ir į kultūrinio lauko sritį – bendradarbiaujant su Raseinių rajono kultūros centru Šiluvoje, Šiluvos parapija, inicijuota ir įgyvendinta akcija, renkant lėšas maestro Eimunto Nekrošiaus atminimo įamžinimui Šiluvoje bei metaforinis paminklas – Nekrošiaus kėdė, jau papuošė Šiluvos aikštę. O taip pat ruošiamos parodos, paskaitos, temomis varijuojančios nuo šiuolaikinio šokio, teatro, miestų teorijų iki teminių ekskursijų.
Bet Šiluva veikiama ne tik kultūrinių, tačiau ir mokslo, edukacijos, ugdymo ir ugdymosi inspiracijų. Tad bendradarbiaujant su VDU KTF drauge organizuojamos tarptautinės mokslinės konferencijos. 2022 m. mokslininkai polemizavo tema – „Krikščionybė ir inovacijos“, rengiamos mokslinės publikacijos, paskaitos, seminarai, diskusijos, edukacijos.
Galiausiai, nuošalyje nepaliekant tarptautinio bendradarbiavimo, tačiau ne tiek turizmo ar administravimo tikslais, kiek piligriminės bendrystės. Gyvoji piligrimystė ir joje esantys keliai veda į Šiluvą, tačiau taip pat draugėn suveda ir kitas šventoves. Tad birželio mėnesį piligrimai buvo kviečiami į kelionę, jungiančią dvi šventovės – Šiluvą ir Fatimą. O grįžę jungėsi į Gyvosios piligrimystės savaitgalį, kurio metu piligrimystės vyko visais 8 maršrutais simultaniškai.
Tad kokia yra Šiluva šiandien? Tokia, kokia visada ir buvo – gausi. Gausi vilties, tikėjimo, nepasiduodanti negandomis. Kaip tada, 1608 m. ar XX a. viduryje, kuomet kovotą su tarybinę priespauda ir keliauta Kronikos keliais, taip ir XXI a. slenkant pandemijai, aidint karo salvėms, Šiluvos šventovė niekada nebūna nuošalyje vykstančios realybės. Nes tai vieta, kuri teikia viltį, paguodą bei drąsą veikti.
