Solidžios apimties kultūros žurnalas pristatytas ir Dzūkijos sostinėje

Žurnalas „Baltas kambarys“, jau gyvuojantis kelerius metus ir prikaupęs savyje nemažai vertingų tekstų filosofijos, meno, mokslo, kultūros, religijos, ekonomikos temomis, savo paslaptis atvėrė alytiškiams. Šis leidinys pamažu vis storėja, mat per metus išleidžiamas vienintelis numeris, talpinantis savyje per tą laikotarpį sukauptas ir išgrynintas mintis bei vaizdus. Į „Baltą kambarį“ įžengti galima ir virtualiai – internetu.

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje susirinkę smalsuoliai panoro ne tik sužinoti, kas slypi tarp keturių „Balto kambario“ sienų, bet ir susipažinti su žurnalo sumanytoja bei leidėja Luana Masiene.

Prisistatydama alytiškiams, L. Masienė atviravo:

„Aš esu žmogus, kurio dešinysis ir kairysis smegenų pusrutulis veikia vienodai stipriai. Esu matematikė ir menininkė iš literatūrinės pusės. Rašau nedaug, nes norisi palikti tik tai, kas yra gryna ir tikrai reikalinga. Rašymas panašus į skulptoriaus darbą. Čia kaip tam anekdote, kuriame klausiama, kaip iš akmens padaryti liūto skulptūrą. Atsakymas paprastas – ogi nukapoti viską, kas ne liūtas“.

Luana Masienė, poetė ir rašytoja, pasirašanti Anos Lu slapyvardžiu, išskirtinė asmenybė ir originalių minčių dėstytoja iš karto užsitarnavo alytiškių simpatijas. Knygų „Nr.122“, „Spalvota laimės formulė“, „Mirties bėgliai“ autorė pastarąsias dvi padovanojo ir J. Kunčino viešosios bibliotekos skaitytojams. Paklausta apie tai, kur randanti lėšų leidybai, Luana čia pat visus supažindino su žurnalo „Baltas kambarys“ leidėju paršeliu Migeliu – moline kiaulaite-taupykle, kurią žaismingai išgriebė iš savo rankinės.

„O dėl Alytaus – tai čia Zenonas kaltas! Mūsų žurnalo ketvirtajame numeryje yra Alytaus nuotraukos – išgryninti miesto vaizdai. Jų autorius – fotomenininkas Zenonas Bulgakovas. Jis ir yra tas „kaltininkas“, dėl kurio žurnalo pristatymas atkeliavo būtent čia“, – renginyje kalbėjo L. Masienė.

Žurnalas „Baltas kambarys“ skirtas kūrybinei klasei. Ši sąvoka talpina platų įvairiausių profesijų spektrą: nuo filosofų iki advokatų, nuo menininkų iki programuotojų. Luana teigia, kad tai yra tiesiog žmonės, gyvenantys iš proto. Žurnalo kūrėjai retoriškai klausia: „galbūt tampame reiškinio, kurį ekonomikos istorikas Mokyras praminė homo creativus (lot. kūrybinis žmogus), liudininkais?..“

Luana Masienė, burdama draugėn žurnalo tekstų kūrėjus, kviečia juos „įsidaiktinti“ „Baltame kambaryje“. Jos kambarys-žurnalas apstatytas įvairiais daiktais-rubrikomis, tarp kurių rasime filosofijos profesoriaus G. Mažeikio megafoną, menotyrininkės V. Kilinskienės katiliuką, teologo G. E. Klimenkos akinius, poetės I. Kazlauskaitės veidrodį, šiuolaikinės muzikos tyrinėtojo, žurnalisto M. Peleckio tereminą, ekonomisto N. Treigio porte-monnaie (piniginę) ir kitus. Kambario sienas-puslapius puošia ne tapetai, o autoriniai meno kūriniai – nuotraukos, koliažai, paveikslų reprodukcijos.

„Kaip atrenku rašančiuosius? Labai paprastai. Tiesiog užduodu sau klausimą: „Su kuo galėčiau ir norėčiau laikinai apsigyventi viename kambaryje? Kuris žmogus man yra įdomus ir kuris turi ką pasakyti ar parodyti pasauliui?“.  O tai nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo statuso visuomenėje, nei nuo pasiekimų. Todėl „Baltame kambaryje“ telpa profesoriai ir studentai, žinomi kūrėjai ir pradedantys menininkai“, – teigia L. Masienė.

„Nors turiu savo matematiškąjį, aiškųjį, pradą, bet man norisi „nunešti“ kambario stogą ir kartu savo „stogą“ ir leisti „Baltą kambarį“ be sienų, virtualų. Tuomet jis tampa besienis, neapčiuopiamas. Kad netaptų visai efemerišku, norisi jį pripildyti muzikos garsais“, – sako Luana.

Muzikinį „Balto kambario“ foną žurnalo pristatymo popietėje kūrė šiuolaikiškai baltiškos grupės „LT“ – vokalistės Eglės Gerasimovaitės ir multiinstrumentalisto Raimundo Eimonto improvizacijos.