George’as Friedmanas – vienas iš protingiausių JAV geopolitikų - Trečiąjį pasaulinį karą numatė apie 2050 metus. Tuomet du nauji galios centrai – Japonija ir Turkija – neva užpuls JAV-Vidurio Europos aljansą. Kas laimės ir kas bus po to – aprašyta G. Friedmano knygose ir išsakyta gausiose diskusijose. Smalsiesiems belieka paskaityti tekstus. Tačiau yra ženklų, kas Trečiasis pasaulinis karas artėja ir gal net greičiau, negu mano šiuolaikinės geopolitikos guru.
Amerikos Valstijoms karo nereikia. Jos gali likti dominuojančia pasaulio valstybe ne vieną dešimtmetį, jei tik pačios neatsisakys savo vaidmens. Amerikos nėra kuo pakeisti, bet nemylinčių ir net jos nekenčiančių netrūksta. Tad, visai logiška manyti, kad Amerikos silpninimas ar likvidavimas yra visų jos priešų interesas.
Viena iš nekenčiančių Amerikos – Rusija. Jai laimingo scenarijaus niekas nerašo. Net patys rusai mažai tiki šviesia šalies ateitimi. Vienintelis Rusijos geopolitinis tikslas – vėl tapti didžiąja valstybe – nėra jokia viliojanti perspektyva likusiam pasauliui, kad dėl to jis norėtų keistis. Rusija – veikiau problema, nei sprendimas, tad, sunku tikėtis, jog ši šalis atras naujų sąjungininkų, norinčių jai tarnauti. Didžiausios Rusijos bėdos netgi ne ekonominės. Jos moralinės: pasimetimas dėl savo likimo, dėl savo identiteto ir dėl pastarųjų dešimtmečių geopolitinių nesėkmių. Belieka pykti ant to viso likusio pasaulio, o pyktis – blogas patarėjas, jis dažnai kelia karus.
Kinijos scenarijai irgi prasti – tai fabrikas, kuris veiks iki kapitalinio remonto, jei fabriko po to iš viso beprireiks. Kinija nelabai nori pakeisti pasaulio, jos fabrikas pastatytas tarnauti dabartinei Pasaulio Tvarkai. Kinija nori parodyti esanti kažkas daugiau plėsdama savo karinė galią artimoje aplinkoje – fabrikas nori daugiau „sprendžiamosios“ galios. Tai nekeičia Kinijos likimo, bet įtampą didina. Karas gali kilti dėl to, kad fabriko produkcija taps nepaklausi ar nebe pigi. Rusijai ir Kinijai, pasak specialistų, kritiškiausia gali būti kito dešimtmečio pradžia. Kinija bus bebaigianti išnaudoti privalumus, kuriuos jai davė gausi ir dar pigi darbo jėga. Rusija – pralaiminti ekonominę konkurencija visur, kur tik įmanoma, savo didžiavalstybinius norus galės realizuoti tik fizine jėga.
Praeito šimtmečio pabaigoje logiškai pranašauta, kad gyvensime jau ne Europos, o Azijos amžiuje. Šiandien jau beveik 2020 metai, tačiau Azijos amžius vis neprasideda. Azijos šalys patyrė laimę gaminti prekes ir paslaugas esamai Pasaulio Tvarkos sistemai, bet jos neturi jokios naujos tvarkos idėjos.
Pranašautas ir islamo triumfo žygis, tačiau kol kas tai tik pilietiniai karai musulmoniškose šalyse, pabėgėliai, getai Europos miestuose ir Rugsėjo 11-osios pasekmės… Nieko konkretaus nei drausmės, nei prieraišumo idėjai. XXI amžius netaps nei Lotynų Amerikos, nei Afrikos laimės šimtmečiu. Tai irgi priartina globalųjį konfliktą, nes tas Afrikos ir Lotynų Amerikos pasaulis jaučiasi esąs tuo, kuo jis ir vadinamas – kažkokiu „trečiuoju“.
Didžioji dauguma pasaulio žmonių jaučiasi apgaudinėjami, išnaudojami, niekinami, jaučiasi didžiųjų valstybių slaptų ir ciniškų sandėrių aukomis. Net jei ir viešai nemaištauja prieš tvarką, turi vis mažiau motyvacijos ją ginti ir puoselėti. Kažkada romėnai nors ir nemylėjo barbarų, tiesiog nepakilo ginti imperijos, nes jos nemylėjo. Šiandien mūsų civilizacija, kaip tie Antikos romėnai, gali tapti lengvu „naujųjų barbarų“ grobiu.
Vadinasi, Trečiais pasaulinis karas, iš teorinės galimybės bei rašeivų fantazijos, tampa realybe. Jis – ne branduolinis konfliktas tarp didžiųjų, o hibridinis-teroristinis, civilizacinis-kultūrinis, nuoskaudų ir neišsipildžiusių lūkesčių karas prieš tuos, kurie mano, kad pasaulis sutvarkytas teisingai. Ar esame karui pasiruošę ir ar galime jo išvengti?
Apie tai gal kokiame kitame tekste, o prisimenant George Friedmaną miela pastebėti, kad mums jis numato pakankamai optimistinį scenarijų: JAV artimiausias dešimtmečiais išlaikys savo dominavimą pasaulyje, Kinija bei Rusija sunyks, Vakarų Europa „išeis į pensiją“, savo vietą užleisdama dariniui kažkuo panašiam į naująją Abiejų Tautų Respubliką. Nepaisant to, kad pastaraisiais dešimtmečiais į geopolitiką žiūrėta prieštaringai, nekelia abejonių faktas, kad fizinės geografijos, ekonomikos, kultūros, religijos ir kitų faktorių reikšmė politikai nepaprastai didelė. XXI amžiaus karas – juk ne globalinė konfrontacija, o veikiau lokalinis konfliktas. „Žalieji žmogeliukai“, kaip rodo ligšiolinė patirtis, laimės neieško kituose kontinentuose, o puola dažniausiai kaimynines šalis. Pildosi ne liberalios demokratijos utopistų, ne populistų, ekonomistų ir „humanistų“, o veikiau geopolitikos realistų prognozės.
Užsk. Nr. EV-157
