3 gruodžio, 2021
XXI amžius

Tremtinės žodis iš Maksiūnų

Elena Aleknaitė-Samulienė 2019 metais / asmeninio archyvo nuotr.

Pokalbiui Elena (aplinkinių vadinama Alyte) pakvietė į tvarkingą, šiltai pakūrentą savo pirkią Maksiūnų kaime (Ignalinos r.). Akį patraukė ant stalo padėti, namų šeimininkės skaitomi laikraščiai ir knygos apie kunigus: Vido Spenglos parengta „Objektas „Intrigantas“: kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“ bei Laimos Lavastės „Kunigas Ričardas“. Anot Elenos, knygos padeda gyventi, sužadina gražias emocijas, kartais net jaudinančią ašarą išspaudžia.

Pokalbio pradžioje pašnekovė pabrėžė, kad nemėgsta neteisybės, nenori reklamuotis ir fotografuotis.

Aštuoniasdešimtus metus einančią tremtinę Eleną Aleknaitę-Samulienę kalbino Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Povilas ŠIMKAVIČIUS.

Kiekvienais metais Ariogaloje vyksta Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis. Ar teko dalyvauti Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių šventėje?

Nė karto. O kaip norėjau šiais metais nuvykti į šią tremtinių šventę! Žinojau, kad Ariogaloje jos vyksta, nes linkmeniškiai važiuodavo. Aš vis laiko neturėjau – tai vaikai maži, tai gyvulius reikėjo prižiūrėti. Šiemet ruošiausi vykti su sūnumi Alfredu, bet dėl jo užimtumo kelionė neįvyko. Pažiūrėjau ir žemėlapį, dabar tiksliai žinau, kur ta Ariogala yra. Jeigu sulauksiu kitų metų, tikiuosi, pateksiu į 32-ąją Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių šventę.

Už kokias nuodėmes sovietų valdžia jus, einančią septintus metus mergaitę, ištrėmė į Sibirą?

Sovietų valdžia trėmė „liaudies priešus“, „buožes“. Taip ir mūsų šeima, turėjusi 25 ha žemės, pateko į tremtinių sąrašą. 1949 m. kovo 25 d. iš Švenčionėlių į Sibirą (Bulykai, Zalarių rajonas, Irkutsko sritis, RSFSR) išvežė besilaukiančią (1949 m. balandžio 23 d. gimė brolis Jurgis) mamą Oną Rolikaitę-Aleknienę, ketveriais metais vyresnį brolį Joną ir mane. Tėvui Liudvikui Aleknai neva dėl ligos pavyko išvengti tremties pinklių, bet po Stalino mirties 1954 metais jis savo noru nuvyko pas šeimą į Sibirą.

Archyve turėtų būti viskas parašyta, už ką mane ištrėmė. Manau, už tai, kad gimiau darbščių ūkininkų šeimoje, kad mylėjau savo gimtąjį sodžių.

Kaip jums pavyko ištverti nežmoniškas tremties sąlygas bei išsaugoti orumą, tikėjimą į Dievą ir meilę Tėvynei?

Atsakyti galėčiau kardinolo Sigito Tamkevičiaus žodžiais. Anot kardinolo, dauguma tremtinių buvo nuoširdžiai tikintys žmonės, todėl juos lydėjo viltis, kad Dievas parves į Tėvynę, o jei mirtų, priims į amžinąsias padangtes.

Dažnai pažvelgusi į Švč. Mergelės Marijos paveikslą, parsivežtą iš tremties, prisimenu jaudinantį įvykį. Taigi, ieškodama miško gėrybių savo badaujantiems vaikams, pasiklydo mano mama. Ji, gerai žinodama, kad pasiklydus nereikia blaškytis, prisėdo, bandė nusiraminti. Tuo metu mamai apsireiškė Marija, ir įvyko stebuklas – ji nusiramino, atsigavo ir sėkmingai sugrįžusi į namus apkabino savo vaikus – Joną, Jurgį ir mane.

Gyvenimas mane užgrūdino, išmokė būti žmogumi, niekada nesiskundžiu dėl laikinų sunkumų ar negalavimų, dabar aš nieko nebijau – net pasakyti tiesą.

Dabar pagalvoju, gal ir gerai, kad žmonės vargo pamato. Jie tampa stipresni, tvirčiau žengia gyvenimo keliu, geriau supranta kitus. Sūnums visada sakau: „Būkite žmonėmis, kad po smerties nesivartytumėte grabe“.

Kada grįžote ir kaip po tremties pavyko įsikurti gimtajame krašte?

1958 m. sausio 22 d. mūsų šeimai tremties vargai baigėsi, tačiau į Lietuvą sugrįžome tik tų pačių metų spalį. Iš mamos brolio, tuo metu gyvenusio su šeima mūsų name, laiškų žinojome, kad pirkios šiaudinis stogas kiauras, reikalingas skubus jo remontas. Todėl tėvai nusprendė pasilikti Sibire iki rudens ir rinkdami pušų sakus uždirbti pinigų namo remontui.

Pradžia gimtinėje buvo sunki, pasitaikė ir tokių žmonių, kurie už akių pašiepdavo sakydami, kad gerų žmonių į Sibirą neveždavo. Teko miegoti ant aslos, neturėjome ką valgyti. Kurį laiką neišpakavome savo lagaminų, net galvojome grįžti atgal į Sibirą. Aš, giminaičių iš Švenčionėlių skatinama, nusprendžiau laikytis toliau nuo kolūkio, galvojau įsidarbinti kur nors siuvykloje. Tėvai, stengdamiesi išgyventi, nuėjo dirbti į kolūkį, taip pat pirmininkės Lisauskienės buvo priversti atsivesti ir savo vyresnius vaikus, nes esą neduos 60 arų žemės. Taigi, teko nusileisti. Pradėjau dirbti kolūkyje, kiekvieną dieną eidavau keturis kilometrus į darbą Linkmenyse. Per metus mano sąžiningas darbas buvo įvertintas tik 100 rublių.

1960 metais Cijonų kaime (Linkmenų seniūnija) per šokius susipažinau su būsimuoju vyru Broniumi Samuliu, su kuriuo po trejų metų draugystės sumainėme aukso žiedus. Gyvendami Maksiūnų kaime mes užauginome tris šaunius sūnus – Rimantą, Gintarą ir Alfredą.

Kaip pasikeitė gyvenimas po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo?

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mus užklupo nauji rūpesčiai. Paskatinti agronomo B. Raupelio su barniais ir pykčiais pajudėjome žemės susigrąžinimo ir perkėlimo iš mano gimtinės vargo keliais. Net pražilau nuo šitų žemių. Labai sudėtinga buvo surasti archyvų dokumentus, kaskart reikėjo važiuoti į Vilnių, o visa tai kainavo. Dėkui kunigui Kazimierui Žemėnui, kuris daugumą problemų padėjo išspręsti pateikdamas teismui bažnytinius mūsų senelių ir prosenelių dokumentus. Įvyko net trys teismai, kol atgavome žemę, o sprendžiant ginčus su kaimynais, sūnus Alfredas teisybę surado Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių institucijoje.

Kaip dabar kaimo žmonės gyvena? Turime žemės, bet dėl naminių galvijų snukio ir nagų ligos (1982 metais) praradome karves, dėl afrikinio kiaulių maro (2014 metais) mums draudžia laikyti kiaules.

Savo ūkyje turiu šiek tiek žemės, kelias vištas, seną atklydusį šunį ir katiną. Žemę apdirba sūnus Gintaras ir anūkas Pijus. Per išeigines ir šventes visada laukiu savo sūnų, marčių, anūkų ir proanūkių, kurie praskaidrina mano kaimišką kasdienybę. Vasarą maloniai pabendraujame su broliu Jurgiu.

Jūsų veide visada šypsena, jūs energinga ir žvali. Kur slypi tos geros nuotaikos ir energijos šaltinis?

Buvęs Linkmenų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kunigas Renaldas Kučko pastebėjo mane. Jis sakė, kad bažnyčioje yra viena parapijietė, kuri visą laiką juokiasi. Ar gerai, kai žmogus sutrauktas zlasties (pykčio – P. Š.)? Manau, yra blogai. Reikia klibėti, nereikia dejuoti, o kartais gerai ir patylėti, tai patariu kartais ir marčioms.

Po vyro Broniaus mirties buvo sunku, nenorėjau valgyti, bet niekam nieko nesakiau.

Stengiuosi gyventi sveikai, natūraliai stiprinti savo imunitetą. Rudenį prausiuosi šaltu vandeniu duše, kuris įrengtas mūsų kieme. Šalčio nebijau, tremtyje teko ištverti net iki penkiasdešimties laipsnių šaltį. Dėl šalto dušo vaikai net pyksta. Aš kartais po dušo, radusi vaikus namuose, pajuokauju dėkodama jiems už šilumą.

Turiu visokiausių liaudies medicinoje žinomų užpiltinių, antpilų – česnako, graikinių riešutų pertvarėlių, medaus, medetkų, pelyno ir kitų. Prieš daug metų gydytojai man patarė operuoti skydliaukę. Neskubėjau, vartojau graikinių riešutų pertvarėlių užpiltinę, išsigydžiau ir operacijos nereikėjo. Gydytojai paaiškino, kad taip gali būti, nes riešutų pertvarėlėse yra daug jodo.

Kiekvieną vakarą jau apie 15 metų ąžuoliniu plaktuku iš visos sylos (jėgos – P. Š.) plaku kojų pėdas, po šios procedūros labai gerai išsimiegu ir pailsiu. Ryte pabundu su šypsena, energinga ir žvali.

Koks būtų jūsų palinkėjimas tremtiniams, politiniams kaliniams ir laisvės kovų dalyviams.

Palinkėsiu ilgų gyvenimo metų ir iškentėti koronavirusą.

Miela Elena, nuoširdžiai dėkoju už įdomų pokalbį. Linkiu geros sveikatos, neišblėstančios šypsenos jūsų veide bei nuoširdaus juoko. Prašau Švč. Mergelės Marijos, kad ir toliau globotų jus ir jūsų artimuosius.

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Vitas Valatka prie darbo stalo muziejaus dailės salėje. 1976 m. Fotografas A. Aleknavičius.
26 sausio, 2022

„Muziejus – tai lyg dalis manęs paties. Ir tikrai, kai manęs nebebus, po daugelio metų tos vertybės, kurias aš sukaupiau, […]

26 sausio, 2022

2022-uosius LR Seimas paskelbė Lietuvos karaimų metais. Šis įvykis svarbus ne tik karaimų bendruomenei, bet ir visam Trakų kraštui, nes […]

25 sausio, 2022

Lietuvos nacionalinis muziejus po daugiau nei 10 metų trukusių restauravimo šalų, kurie priklausė pirmiesiems tuomet dar pagoniško krašto krikščionims. Ši […]

25 sausio, 2022

2022 m. sausio 24 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje vyko […]

24 sausio, 2022

Ievos Simonaitytės metams ir 125-ajai jos gimimo sukakčiai skirta meninė popietė sausio 23 dieną surengta Ignalinos rajono Vidiškių dvare. Žinomai […]

24 sausio, 2022

Respublikinė paroda „Sodų sakmės“ tęsia savo kelionę per Lietuvą. Iki vasario 19 dienos jais gali pasigėrėti ir ignaliniečiai. Ignalinos krašto […]

22 sausio, 2022

Lietuvos Respublikos Prezidento rūmų pastato fasadą šeštadienį vakare nušvietė simbolinė instaliacija, skirta paminėti 1863 – 1864 m. sukilimo 159-ąsias metines. […]

Algirdas Puišys su treneriu A. Ščechočichinu
19 sausio, 2022

Vilniuje gyvenantis žinomas odontologas, medicinos mokslų daktaras ir daug pasiekęs verslininkas Algirdas Puišys save pristato ignaliniečiu ir yra pasiryžęs žiniomis, […]

17 sausio, 2022

Sausio 14 dieną Ignalinos rajone, Kaniūkų kaime, atidaryta atliekų surinkimo ir laikino saugojimo aikštelė (Partizanų g. 23, Kaniūkų k., Dūkšto […]

15 sausio, 2022

Sausio 13-ąją, Nepriklausomybės aikštėje įvykusiame Laisvės gynėjų dienos minėjime įteikta 2021 m. Laisvės premija. Šiemet ji skirta pogrindinės spaudos leidinio […]

LGGRTC darbuotojų nuotr.
14 sausio, 2022

2022 m. sausio 13 d., ketvirtadienį, 8 val. 1991 m. žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimas visoje Lietuvoje buvo pagerbtas visuotine […]

14 sausio, 2022

Minint Sausio 13-ąją švietimo ir kitos įstaigos bei gyventojai buvo kviečiami prisijungti prie iniciatyvos ,,Atmintis gyva, nes liudija“. Languose 10-čiai […]

14 sausio, 2022

Ignalinos rajonas – pats ryčiausias Lietuvos kampelis, šalies ir Europos Sąjungos pasienis. Toliausiai nuo jūros nutolęs,  vasarą jis džiaugiasi įspūdingais […]

7 sausio, 2022

Po kelerius metus trukusių derinimo procedūrų, Aplinkos ministerija pritarė restorano ,,Strandhalle“ statyboms Smiltynėje. Jau anksčiau inicijavęs Smiltynės, kaip kurortinės teritorijos, […]

Renginio akimirkos / Zarasų profesinės mokyklos nuotr.
7 sausio, 2022

Metai – tai ne vien 365 prasmingos, džiaugsmingos, naujus įvykius atnešančios dienos; tai bendradarbiavimas, kuris stiprina draugystę ir kuria pamatus […]

VU nuotr.
3 sausio, 2022

Pusantrų metų vykdyti Vilniaus universiteto (VU) centrinių rūmų ir Istorijos bei Filologijos fakultetų fasadų ir kiemų tvarkybos darbai pateikė reikšmingų […]

1 sausio, 2022

Sakoma, kad padėkos ir gerumo žodžių niekada nebūna per daug. Ypač juos norisi ištarti artėjant prie simboliškai naujo laiko, apmąstant […]

Lietuvos valstybės istorijos archyvo informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja, Archyvarų asociacijos valdybos pirmininkė Neringa Češkevičiūtė / asmeninio archyvo nuotr.
30 gruodžio, 2021

Baigiasi Lietuvos Seimo šiemet paskelbti Archyvų metai. „XXI amžiuje“ spausdinome kelis interviu su archyvų darbuotojais. Šiandien mūsų pašnekovė –  Lietuvos […]

G. Kartano nuotr.
29 gruodžio, 2021

Šiandien Ramygalos miestelio kapinėse palaidotas Lietuvos laisvės kovų dalyvis, atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyčio apygardos vadas, partizanas Bronislovas Juospaitis-Direktorius. […]

Darios Kravtsovos nuotr.
28 gruodžio, 2021

Adventas (lot. atėjimas) yra keturių savaičių rimties, susikaupimo ir atgailos laikotarpis. Tai džiugaus ir maldingo laukimo metas, kai krikščionys laukia […]