Vilniuje paminėtos ,,Rudens“ trėmimų 72-osios metinės
2023 m. spalio 2 d. Vilniuje, Aukų gatvėje, prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms atminti, buvo paminėtos masinio Lietuvos gyventojų trėmimo, vykusio 1951 m. spalio 2-3 d. kodiniu pavadinimu „Ruduo“ (rusiškai –„Osen“) 72-osios metinės. Ši liūdna minėjimo sukaktis prasidėjo Lietuvos respublikos himnu ir tylos minute už Lietuvos laisvės kovotojus.
,,Šiandien nuoširdžiai Jums visiems dėkoju, kad atėjote į šią valandėlę. Kad esate stiprūs savo dvasia, vidumi, ištvėrę baisius sunkumus, esate pats tikriausias pavyzdys jaunimui – vienybės, tvirtybės, pilietiškumo. Tai pavyzdys mums visiems ir ateities kartoms. Esate viltis, kuri sujungia praeitį su dabartimi bei tikėjimo, kad tokie sunkumai niekada nepasikartos. Visiems, kurie represijomis dėl Tėvynės laisvės buvote likimo paženklinti,bet nepalūžote, linkiu stiprios sveikatos, kviečiu ir toliau gyventi ir veikti. Vardan tos Lietuvos būkime vieningi“, -sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė.
Renginyje dalyvavo tremtinių choras ,, Laisvė”, vadovaujamas Gintaro Skapo. Tremtinių ir partizanų dainas dainavo aktoriai Vytautas Taukinaitis ir Saulius Sipaitis.
Kalbėjo LRS vicepirmininkas Paulius Saudargas, prisiminimais dalijosi 1951 m. spalio 2 d. tremtiniai Rasutė Pesliakienė ir Albinas Gutauskas. Renginį vedė ir savo kūrybos eiles skaitė 1951 m.spalio 2 d. tremtinių dukra Ona Jurgelionytė – Suncovienė.
Ir jautrioje minėjimo valandėlėje nuskambėjusi mintis. Šiandien kaip niekad pajuntame, kaip gera gyventi. Gyventi laisvoje šalyje. Gyventi po taikiu dangumi. Ir iš visos širdies dėkojame jiems už dovanotą gyvenimą…
Šio tremčių minėjimo organizatoriai – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyriaus ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos nariai kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru.
Masiniai trėmimai yra vieni iš žiauriausių sovietinės okupacijos nusikaltimų prie lietuvių tautą. Jie simbolizuoja ir atskleidžia to režimo brutalumą, liudija apie jų tikruosius ketinimus lietuvių tautos atžvilgiu. Jie palietė daugybę šeimų ir iki šiol sukelia skausmingus prisiminimus išgyvenusiems. LGGRTC duomenimis, per okupantų surengtą 1951 m. spalio mėn. trėmimų operaciją iš Lietuvos buvo išvežta virš 16 tūkst. žmonių. Daugiau nei trečdalis tremtinių buvo vaikai iki 16 metų. Vaikų nutautinimui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Jaunoji karta, atsisakiusi savo tautybės, kalbos, kultūros, galėjo išvengti tėvų beteisių tremtinių likimo. Tokiomis priemonėmis tautos turėjo nebelikti. Tačiau tai ne ik sulaužyti žmonių likimai, atskirtos šeimos, beprasmės mirtys, bet ir galutinai palaužtas ūkininkų sluoksnis, kaip paskutinis išlikęs privačios nuosavybės bei partizanų rėmėjų simbolis. Ir tai ne tik tragiški įvykiai, bet ir vilties, dvasinės stiprybės, tėvynės meilės, išgyvenimo, kaip pergalės prieš terorą, istorijos, kurias galima imti kaip pavyzdį ir įkvėpimo šaltinį sunkiais gyvenimo epizodais.
