26 sausio, 2022
Žemaičių muziejaus „Alka“

Vitas Valatka – neatsiejama Žemaičių muziejaus „Alka“ asmenybė

Vitas Valatka prie darbo stalo muziejaus dailės salėje. 1976 m. Fotografas A. Aleknavičius.

„Muziejus – tai lyg dalis manęs paties. Ir tikrai, kai manęs nebebus, po daugelio metų tos vertybės, kurias aš sukaupiau, primins jas studijuojančiam, mane, kuklų muziejininką, negarsų, tylų, neieškantį garbės ir nekopusį karjeros laiptais žmogelį. Tai būsiu aš. Būsiu ne visas numiręs, mano dalelė bus išlikusi gyva tolesniame žmonijos gyvenime“, – iš ilgamečio Žemaičių muziejaus „Alka“ darbuotojo, tyrinėtojo, archeologo Vito Valatkos dienoraščio 1962 m. rugsėjo mėn. 17 d. Šiandien, sausio 26-ąją, jam būtų sukakę 95 metai.

Pagerbė atminimą

Siekdami įprasminti ir pagerbti šios reikšmingos tris dešimtmečius darbui muziejuje paskyrusios asmenybės atminimą, muziejininkai aplankė V. Valatkos kapą Senosiose Telšių miesto kapinėse.

Žemaičių muziejus „Alka“ ir V. Valatka – neatskiriami. Jis – tarsi muziejaus dalis ir dažnas Žemaitijoje ar Lietuvoje, minėdamas muziejaus „Alka“ vardą, žino ir čia dirbusį Žemaitijos tyrinėtoją V. Valatką. Inteligentiškas, darbštus, žingeidus, skvarbių akių ir įdėmaus žvilgsnio žmogus – taip apie jį atsiliepia buvę kolegos.

Įsidarbino muziejuje

V. Valatka gimė Keturakių kaime (Plungės r.) 1927 metų sausio 26 d. mažažemių valstiečių šeimoje. Guvus berniukas nuo mažens buvo smalsus, jį domino knygelės, o ypač tos, kuriose buvo pasakojama apie užburtus lobius, milžinkapius, piliakalnių paslaptis. Nuo 1941 iki 1945 m. mokėsi Plungės, vėliau Telšių gimnazijoje. Tėvai, išleisdami sūnų mokytis, pranašavo jam kunigo ateitį. Kurį laiką mokėsi Telšių kunigų seminarijoje, tačiau kunigystė jo netraukė. Palikęs seminariją, V. Valatka dirbo kaimo mokytoju, vėliau –Telšių bibliotekoje. Iš čia, tuometinio Telšių muziejaus direktoriaus Broniaus Švėgždavičiaus pakviestas, 1947 metų spalio 15 dieną peržengė Žemaičių „Alkos“ muziejaus slenkstį. Prasidėjo naujas, įkvepiantis, paslaptimis apgaubtas muziejininko darbas. Iš pradžių jis buvo paskirtas muziejaus fondų saugotoju, vėliau –vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Nuo 1957 metų jis studijavo istoriją Vilniaus Universitete neakivaizdžiai, tačiau dėl pablogėjusios sveikatos ir per didelio darbo krūvio, studijas teko nutraukti IV kurse.

Rengė archeologines ekspedicijas

Dalios Karalienės parengtuose tekstuose apie V. Valatką, rašoma, kad jis, dirbdamas muziejuje, pradėjo kaupti eksponatus keliaudamas po kaimus, prie archeologinių paminklų. Pasitelkęs moksleivius kraštotyrininkus, vienos tokių išvykų metu, V. Valatka atkreipė dėmesį į iki tol mažai žinomą kapinyną Siraičių kaime (Telšių r.). Tai buvo 1956 metų pavasarį. Netoli Džiugo piliakalnio, išartos dirvos paviršiuje buvo randama žalvarinių dirbinių ir sudegusių kaulų liekanų. Šie atradimai davė pradžią archeologiniams tyrinėjimams. Įsibėgėjus tyrimams, atėjo eilė ir Plinijos piliakalniui, pamėgtam V. Valatkos dar vaikystėje. 1959-1962 metų laikotarpiu archeologas čia tyrinėjo piliakalnio papėdėje buvusią stambią gyvenvietę. Buvo surasta nemažai retų radinių: molio verpstukų, Djakovo tipo svorelių, metalams lydyti krosnelių liekanų ir kt. Tai buvo reikšmingi atradimai ir pirmosios V. Valatkos pergalės moksliniame darbe.

Per dvidešimt metų (1956-1976 m.) V. Valatka surengė 17 archeologinių ekspedicijų įvairiose Žemaitijos vietose. Vertingi jo atradimai Siraičių k. prie Džiugo piliakalnio, Gargždo lauko kapinyne Juodsodės k., Plinijos piliakalnio teritorijoje Telšių rajone. Tyrinėjo Vienragių kaimo pilkapius (Plungės raj.), plokštinį Maudžiorų kapinyną (Kelmės raj.), Akmenskinės k. kapinyną (Plungės raj.) Skėrių senkapį ir Renavo piliakalnį (Mažeikių raj.), Paragaudžio kapinyną (Šilalės raj.), Kukių kapinyną ir Zastaučių pilkapyną (Mažeikių raj.), Žaduvėnų pilkapius (Telšių raj.). Ekspedicijų metu surasta ir muziejui perduota daug unikalių eksponatų, papildžiusių muziejaus rinkinius.

Aktyvus muziejininkas rengė žvalgomojo pobūdžio išvykas, kurių metu atrado nemažai naujų archeologinių paminklų, parengė ne vieną ekspoziciją Telšių muziejuje, taip pat ir jo padaliniuose: Paragiuose – skirtą Lazdynų Pelėdai ir Bukantėje – Žemaitei. Nuo 1962 m. vadovavo Lietuvos kraštotyros draugijos Telšių rajono skyriui. Surinkus nemažai vertingos medžiagos 1968 m. buvo užbaigta ir įrengta muziejuje ekspozicija, skirta pirmykštės bendruomenės ir ankstyvojo feodalizmo laikotarpiui pavaizduoti. Ekspozicijos, sulaukusios gerų atsiliepimų, autorius buvo V. Valatka. Savo sukauptą patyrimą ir žinias jis išdėstė straipsnyje „Muziejininkas ir ekspozicija“, kuris buvo paskelbtas tik po jo mirties žurnale „Muziejai ir paminklai“ (nr. 1 (1979)).

Turtingas palikimas

V. Valatka kurį laiką vadovavo Žemaičių muziejui „Alka“, tačiau administratoriaus darbas jam nebuvo prie širdies ir jis savo noru grįžo į mokslinio bendradarbio pareigas bei toliau tęsė mėgstamą mokslinį darbą. Tyrinėtojas išspausdino 165 darbus, parašė knygą „Telšių kraštotyros muziejus“. Per trisdešimt darbo metų sukaupė muziejaus mokslinį archyvą, kurio fonde daugiau nei 1000 darbų įvairiomis temomis. Apie surinktus eksponatus buvo reikalinga sukaupti kuo daugiau informacijos. Vitas Valatka pradininkas naujos eksponato aprašymo formos – mokslinio eksponato paso, kuriame nurodomi visapusiški surinkti duomenys apie daikto kilmę, paskirtį, autorių ir t. t. Rekomenduota visiems Lietuvos muziejams tvarkyti savo eksponatus Telšių muziejaus pavyzdžiu.

V. Valatka buvo nepaprastai rūpestingas savo krašto puoselėtojas. Jis nepraeidavo pro šalį griūnančiam koplytstulpiui su medine šventojo skulptūrėle, nebuvo abejingas senoms knygoms, rankraščiams ar medinėms akėčioms, aptiktiems kurioje nors kaimo sodyboje. „Dauguma eksponatų buvo parnešta portfelyje arba parvilkta rankose pėsčiomis iš Alsėdžių, Kinčiulių, Kčstaičių ar kitų vietų. Dauguma jų buvo mano rankomis iščiupinėti, apmatuoti, aprašyti“, – rašė Vitas Valatka savo muziejininko dienoraštyje 1962 m. rugsėjo mėn. 17 d.

Muziejininkas Vitas Valatka sugebėjo derinti net po keletą amatų: esant reikalui tapdavo staliumi, dailininku ar fotografu. Meistriškai valdydamas pieštuką pats piešė radinius, darė brėžinius, planus, fotografuodavo ekspedicijų metu.

Dažnas, turėjęs galimybę pažinti V. Valatką, neretai vadindavo jį savo Mokytoju, kuris buvo reiklus ne vien sau, bet ir kitiems. Geras patarėjas buvęs ir kartu su juo dirbusiems kolegoms. Mielai, lengvai bendraudavęs su moksleiviais, nepatingėdavo jiems parodyti radinius, papasakoti ar paaiškinti. Galbūt dėlto taip noriai mokiniai talkininkaudavo V. Valatkos archeologinėse ekspedicijose.

Didelė muziejininko svajonė buvo sukurti Žemaičių krašto buities muziejų. Savo vizijose matė senąjį Žemaitijos kaimą, kuriame „…ir gėlės žydės, ir medžiai žaliuos, ir javo ploteliai vilnys. Stovės ir kryžius pakrypęs, ir bičių avilys bus po obelimi pastatytas. Kieme augs veja, ant jos galės žmogus prisėsti, pailsėti“, – rašė 1971 m. gegužės mėn. 31 d. savo dienoraštyje. Buities muziejaus kūrimo pradžią V. Valatka matė ir dalyvavo pats, o vėliau pradėtus darbus tęsė jau kiti.

Išsipildė ir dar viena muziejininko svajonė. V. Valatka puoselėjo viltį Žemaičių muziejaus „Alka“ Dailės salėje rengti kamerinės muzikos koncertus ir 1975 m. suskambo pirmosios klasikinės muzikos kūrinių natos. Koncertai tapo tradicija ir po muziejaus rekonstrukcijos vėl kvies žiūrovus.

D. Karalienė savo tekstuose rašo, jog, puikiai pažinęs Žemaitijos istorijos paminklus V. Valatka buvo turbūt vienas geriausių ekskursijų vadovų mokytojams ir mokiniams. Vyresnės kartos Telšių mokytojai ir dabar pamena jo įdomias ekskursijas po Žemaitiją ar Telšius. Ir tą lemtingąją 1977 m. rugpjūčio 23 d. ekskursantai nebesulaukė savo vadovo – V. Valatkos. Dažnai ir sunkiai sirgdamas, laužomas ligų, V. Valatka kantriai ir tyliai dirbo, kartais net neprasitardamas apie tai aplinkiniams, norėdamas atlikti užsibrėžtą darbą.

 

 

Loretos Norvaišienės ir Žemaičių muziejaus „Alka“ archyvo nuotr.


23 vasario, 2024

Praėjusią savaitę sulaukusi sunerimusios vietos bendruomenės kreipimosi dėl prastėjančios Stelmužės ąžuolo būklės, kurią sukėlė netinkamai įrengtos atramos, Zarasų savivaldybė kreipėsi […]

23 vasario, 2024

2023 – ieji Žemaitijos turizmo informacijos centrui buvo jubiliejiniai – dvidešimtieji, todėl norėtume jums pristatyti esminius Žemaitijos turizmo informacijos centro […]

Pikelių konferencijoje 2023 / Vacio Vaivados nuotr.
21 vasario, 2024

Lietuvos Respublikos Seimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalio „Tarnaukite Lietuvai“ kandidatų vertinimo komisija už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes […]

20 vasario, 2024

2024 m. Lietuvos valstybės atkūrimo diena Pagėgiuose pasitikta minint dar vieną svarbų įvykį – 2023 m. plačiai nuvilnijusias istorinio tautiškumo […]

20 vasario, 2024

Lietuvos jūrų muziejuje, bendradarbiaujant su Klaipėdos universitetu, atidaryta ekspozicija ,,Niekada nepasiduok!“ apie kovinių narų atsiradimą Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Naujoji ekspozicija […]

20 vasario, 2024

„Laisvė yra šventė, laisvė yra skambios natos, laisvė yra spalvos, laisvė yra šypsenos ir žmonės!“ – su Vasario 16-ąja – […]

18 vasario, 2024

Pasitinkant Vasario 16-ąją – Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus svetingai pakvietė į renginius, skirtus […]

16 vasario, 2024

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos renginiai penktadienį užbaigti sostinės centre sužibusiais laužais. Kaip ir kasmet, minint valstybės atkūrimo metines, šešiolika simbolinių […]

16 vasario, 2024

Penktadienį Lietuva mini 106-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Didžiuosiuose miestuose ir miesteliuose vyks Vasario 16-ajai skirti renginiai. Vilniuje šventinis minėjimas […]

16 vasario, 2024

Kad vaikai suprastų valstybinių švenčių svarbą, būtų pilietiški, augtų dori, vertinantys laisvę, svarbu atsakomybę prisiimti tėvams ir pedagogams, kurių rodomas […]

15 vasario, 2024

Minint Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Deklaracijos 75-ąsias metines, Seimas mano, kad  Lietuvoje vis dar yra išlikę totalitarinius režimus propaguojantys ženklai, […]

15 vasario, 2024

Druskininkuose nuverstas paminklas žydų geto kaliniams yra dar vienas antisemitinis išpuolis, sako Lietuvos žydų bendruomenė. Pasak pirmininkės Fainos Kukliansky, tokie […]

Birutė Nenėnienės nuotr.
13 vasario, 2024

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus antrojo aukšto renginių salėje pasklido šviesa… Liejosi ji į širdis per Vilkaviškio vaikų muzikos mokyklos moksleivių […]

13 vasario, 2024

Kauno rotušė išgyvena vienus didžiausių pokyčių per visą savo istoriją. Pastato restauravimo ir pritaikymo muziejinei funkcijai darbai jau eina į […]

12 vasario, 2024

2024 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendiją nutarta skirti filosofui Laurynui Peluričiui. Tokį sprendimą priėmė pirmadienį posėdžiavusi Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisija. […]

6 vasario, 2024

Vilniaus dailės akademijos Įvietinto meno ir scenografijos katedros vedėjui doc. Žydrūnui Mirinavičiui su alumnės Patricijos Vytytės pagalba pavyko atrasti 1974-ųjų […]

6 vasario, 2024

Vilniaus Antakalnio kapinėse baigiami sovietinius karius vaizdavusio paminklo demontavimo darbai – nukeliamas postamentas ir aukuras. 2022 m. gruodį Antakalnio kapinėse […]

4 vasario, 2024

Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė šeštadienį dalyvavo Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos organizuojamame Birutės vardo dienos minėjime […]

Augustės Labenskytės nuotr.
31 sausio, 2024

Sausio 25 dieną Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Burbiškio dvaro istorijos muziejuje (Radviliškio r.) vykusi aktuali mokslinė ir praktinė konferencija „Istorinių […]

31 sausio, 2024

2024 m. sausio 26 d. Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paroda […]