Žinome, kad dažnai sukuriami sudėtingi ekstremalių situacijų valdymo planai, bet nėra arba personalo gebėjimų, arba išteklių, arba abiejų kartu, šiems planams įgyvendinti. Kitaip tariant, parašytas planas guli stalčiuje, niekas jo netestuoja, netikrina ir netaiso. Ekstremalių situacijų valdymo planai yra svarbūs, tačiau vien tik jų nepakanka užtikrinti pasirengimą, − jie gali sudaryti pasirengimo iliuziją, jei nebus susieti su mokymo programomis, nepateikti vartotojams, nesusieti su būtinais ištekliais. Tokia iliuzija vadinama popierinio plano sindromu. Todėl besirengiantieji atremti ekstremalių situacijų turėtų užtikrinti, kad jų planai būtų realūs ir praktiški, o tai galėtų užtikrinti gyventojų dalyvavimas ekstremalių situacijų valdyme, nes jis didina žmonių gebėjimus reaguoti į jas, skatina visas suinteresuotas žmonių grupes imtis įvairių veiksmų, siekiant prisitaikyti prie ekstremalių situacijų, reaguojant į jas ir atsigauti nuo jų padarinių. Daugelio šalių praktika parodė, kad kuo labiau iki ekstremalios situacijos  ir jai įvykus gyventojai dalyvauja jos valdyme, tuo efektyvesnis tokio dalyvavimo rezultatas. Vadinasi, į gyventojus turi būti žvelgiama kaip į išteklį, o ne kaip į kliūtį ekstremalių situacijų valdymo operacijoms vykdyti ir gyventojų ugdymas turėtų būti laikomas būtinu pasirengimo ekstremalioms situacijoms procese.

Viena iš galimybių įtraukti visuomenę į tokių situacijų valdymą yra jos švietimas, t. y. sukurti ir įgyvendinti gyventojų  švietimo programas, gerinančias bendruomenės gyvenimo kokybę, didinančias vietos gyventojų atsparumą ir atsakomybę už ekstremalių situacijų ir jų padarinius. Pirmo žingsnio šviečiant visuomenę apie ekstremalių situacijų valdymą  tikslas – pakeisti supratimą nuo apatijos, kuri paprastai grįsta neteisingomis prielaidomis apie asmeninius poreikius ar galimybę daryti įtaką nelaimės pasireiškimui, iki pasirengimo. Keičiant supratimą tokia linkme reikėtų visuomenę geriau informuoti apie grėsmes ir riziką. Ekstremalių situacijų tyrimai atskleidė, kad abejingumas yra didžiausia problema, kenkianti planavimo ir pasirengimo veiksmams. Apatiją arba per menką susirūpinimą ar suinteresuotumą ekstremalių situacijų  valdymu lemia keletas priežasčių: manoma, kad labai maža reali tikimybė, kad nelaimė įvyks konkrečioje teritorijoje ir paveiks gyventojus, kurie ten gyvena; žmonės neturi pakankamai žinių apie grėsmes, galinčias paveikti jų gyvenamas teritorijas; pasirengimo nelaimėms vertė ir svarba, jo procesai kartais nežinomi ir juos sunku įvertinti.

Ekspertų nuomone, visuomenės švietimas yra komunikavimas siekiant pateikti žmonėms informaciją, jiems reikalingą priimant savarankiškus sprendimus apie riziką sveikatai, saugumui ir aplinkai. Tokių aukštus reikalavimus atitinkančių žinių  suformavimas kainuoja laiko, patirties ir, be abejo, jam būtinas planavimas. Gyventojų švietimo pastangos ekstremalių situacijų valdymui turi tris pagrindinius tikslus: pirma, informuoti apie riziką; antra, suformuoti gyventojų elgesį: rizikos mažinimo elgesį iki  ekstremalios situacijos, pasirengimo elgesį iki ekstremalios situacijos; elgesį po ekstremalios situacijos atsako fazės metu; gyventojų elgesį po ekstremalios situacijos atsikūrimo fazės metu; trečia, perspėti apie artėjančią ekstremalią situaciją.  

Švietimui ekstremalios situacijos klausimais gali būti naudojami įvairūs metodai, priklausomai nuo auditorijos. Mokyklose: kursai, specialūs renginiai, informacijos sklaida, žaidimai, knygučių spalvinimai, konkursai; verslo organizacijose: reklamos, plakatai, darbuotojų pasirengimo kampanijos, įdėklai su naudinga informacija, pirkinių krepšiai, dovanos, informacija laukiamuosiuose, kalendoriai; viešojo valdymo institucijose: dovanos svečiams, specialių kursų pasiūlymai. Visuomenei šviesti galima pasitelkti bibliotekas, kuriose pravesti kursus, temines diskusijas, susitikti su kviestiniais pranešėjais, įrengti informacines lentas, išleisti lankstinukus; organizuoti specialius renginius: „pasirengimo dienas“, pasitelkti teatro artistus, informacinius skydus, organizuoti konkursus ir be abejo  televiziją ir radiją,  laikraščius,  žurnalus, internetą.      

2018 m. lapkričio 10 d. LSA žurnalas „Savivaldybių žinios“ Nr. 19 (857-858), 6 psl.