Telšiškiai Romanas ir Benisė Vagnoriai – tautodailininkai, jų drožtoms skulptūroms, kryžiams, lazdoms, pypkėms ir namų apyvokos daiktams suteiktas Tautinio paveldo sertifikatas. Ir jų sūnūs Darius ir Tomas, dukra Diana su šeimomis mėgsta meistrauti, kartu dalyvauja parodose. Gal ir vaikaičiai paseks tuo pačiu pavyzdžiu. Kol kas jie mielai pasidarbuoja senelio ar tėčio dirbtuvėse…

Vaikystėje išbandė tėvo kaltus

Romanas meistrystės įgūdžius tarsi paveldėjo. Jo tėvas Vaclovas buvo stalius ir baldžius, meistravo įvairius baldus, nevengė ir smulkesnių dirbinių: drožė šaukštus, samčius, pypkes ar dėžutes. Senelis buvo dar ir kalvis…

Kadangi namuose buvo daug kaltų, oblių kitų įrankių, paimdavo kokį pakrapštinėti. Vaikystėje peiliukų ar kaltukų gaudavo ir dovanų. Paims sausą pliauską ir kaltelį – štai ir šaukštas. Būtent šaukštai ir buvo jo pirmieji drožiniai.

„Tėvas labai gražiai liepą drožė. Ir su vaikais užsiimdavo. Atrodo, buvau ketvirtokas, nulipdė iš plastilino arklį. Man jis buvo toks gražus, galvojau, saugosiu ilgai, sesuo sėdosi, užkliuvo ir sutrynė. O dirbti daugiau pramokau iš senelio, motinos tėvo“, – pasakojo Romanas.

Jis medžio apdirbimo mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume. Net tarnaudamas sovietinėje armijoje, Jaroslavlyje, neišvengė meistrystės, pamatę jo sugebėjimus karininkai pasiūlė kalinėti paveikslus. Vienas ateina – man medžio skulptūrą padaryk, kitas prašo suvenyro iš žalvario. Duodavo ir žaliavų, ir įrankių. Po armijos įsidarbino Liaudies kūrybos gaminių valstybinės įmonės „Minija“ Telšių ceche, drožė įvairius suvenyrus pagal etalonus. Nesuskaičiuotų, kiek išdrožė Rūpintojėlių, velnių ir raganų, meškų ir žuvų, pypkių ir peleninių, įvairių smulkmenų.

Dirbo abu kartu

Romanas ir Benisė susituokė 1973 metais. Buvo jauni, vos 20-mečiai, greitai gimė vaikai. Kol jie buvo maži, moteris negalėjo dirbti valgykloje kaip anksčiau. Kadangi vyras dirbo namudininku, padėjo jam, vėliau ir pati įsidarbino „Minijoje“.

Benisė prisimena, kad pirmi jos drožiniai buvo suvenyras „Meška, gerianti iš bačkutės alų“. Tai darė kone porą metų. Velnių ir raganų pridrožė šimtus. Ką darė vyras, tą ir ji. Kai sustatydavo savo darbus greta, per mėnesį išsirikiuodavo šimtai.

„Puikiai atsimenu: už mešką mokėdavo 1,40, o raganą – 2,70 rublio. Mums abiem reikėdavo po tam tikrą normą padaryti. Ir po 2–4 normas padarydavome. Daug dirbome, norėjome užsidirbti. Juk tris mažus vaikus auginome. Vakarais, naktimis jiems sumigus drožėme namuose, nes reikėjo pinigų šeimai išlaikyti ir namui statyti. Jauni buvome, galėjome, dabar rankos jau neatlaiko, nuo drožybos sąnariai patinę. Juk medis yra kietas. Nudžiugau, kai 1988-aisiais prasidėjo Rūpintojėliai, pradžioj eksportui į Ameriką. Baigėsi velniai, vos patys jais nepavirtome“, – pasakojo Benisė.

Jų name vienas aukštas skirtas darbo įrankiams: daug kaltų, pjovimo, tekinimo, gręžimo staklės. Visi įrankiai išgaląsti, įdėti į guminių žarnų, siūlų ričių įdėklus. Jei sumes bet kaip, su jais nedirbs. Beje, kaltus, kuriems reikia labai kietos geležies, Romanas padaro pats iš mašinos lingių, mikrometrų, kurių gaudavo iš skaičiavimo mašinų gamyklos.

„Negal nedrožt“

Kaip sako tautodailininkai, jų vaikai „ant skiedrelės užaugo, negal nedrožt“. Romanas dar mažiems, į mokyklą neinantiems padirbo mažus kaltukus, kiekvienam atskirą, su įrašytu vardu, kad nesusipeštų. „Vaikai dar skaityti nemokėjo, bet savo vardą atsimindavo, kaltukus atskirdavo. Nuo penkerių metų pradėjo drožinėti“, – nusišypsojo tautodailininkas.

Ikimokyklinukus ragino drožti bareljefines figūras: viena ranka laiko pliauską, kita – drožia, taip saugiau negu drožinėti erdvines figūras. Vaikus įspėdavo, kad kaltukas gali kąsti. Labai nebijojo, kad susižeis.

„Kliūdavo ir pirštukams. Ne kartą kuris rankytę užspaudęs eina, paprašai parodyti, sako: „Kaltas įkando“. Tada tuoj kseroformo užpildavau, pleistriuką užlipindavau“, – prisiminė Benisė.

„Tai nieko baisaus. Susižeidė, užgis, kitąkart pasisaugos“,– pertarė Romanas, prisiminęs, kaip kartą atėjo dukra ir sako: „Kaltukas įsižeidė“. Kodėl „įsižeidė?“ Paaiškėjo, ne įsižeidė, o sužeidė.

Dar pradinukus išmokė įvairius paveiksliukus ant medžio persikelti. Pastato greta stiklą, žiūri į paveiksliuką, šalia veidrodis, ir matai piešinį.

„Taip gali nukopijuoti be kalkės ir kitokių priemonių. Kai reikia daryti figūrą, nepersipieši, o stiklas – liaudiškas kopijavimo būdas“, – sakė Romanas.

Tie pirmieji vaikų darbeliai iki šiol garbingai kabo ant sienos koridoriuje. Greta Romano kaukių bei skulptūrų, Telšių Katedros, Rainių koplyčios bareljefų ir visi vaikų darbai, daryti nuo mažumės.

O dabar vaikaičiai Saulė, Deividukas, Kamilė ir Tadukas, atvažiavę pas senelį, tuoj eina prie gręžimo staklių ar kaltų padirbėti. Žentas irgi drožinėja, turi dirbtuvėles. Kai kur išvažiuoja, užrakina, raktą paslepia. Jei palieka, parvažiavęs kaltukų kirvukų vietoje neranda, nes vaikai darbavosi.

Mediena rūpinasi žiemą

Norint ką nors sukurti, reikia geros medienos. Vagnoriai jos parsigabena iš senelio miško. Jo yra 3 ha, medžius pjauna tik pliauskoms drožybai.

Pjauna žiemą, dažniausiai sausio mėnesį. Renkasi tik senus, subrendusius, vėjo ar sniego aplaužytus. Parsivežę medieną, supjausto, suskaldo, sudeda į krūvas taip, kad iš visų pusių gautų oro, o iš viršaus surenčia priedangą nuo saulės spindulių. Taip džiovina iki rudens. Tada jau suneša į pastogę.

„Vasarą nupjautas medis niekam tikęs, jame daug celiuliozės, neišdžiūna, būna labai sunkus, o viduržiemį pjautas, lengvutis, Rūpintojėliai ar šaukštai – lengvučiai, tarsi nesveria. Kai sausą pliauską paimi į rankas, ji tarsi šnara“, – pasakojo Romanas.

Labiau perka buitinius dalykus

B. ir R. Vagnoriai dalyvauja įvairiose parodose, konkursuose, mugėse, šventėse, festivaliuose. Į daugybę renginių važiuoja su palapine – ne tik pardavinėti savo rankdarbių, bet ir amatą parodyti. Palapinėje sudėlioja drožinius, megztas riešines ir kita technika padarytas grožybes, Romanas pasiėmęs liepos pliauskų drožią angelą, Rūpintojėlį ar šaukštą, Benisė mezga.

Šie renginiai tautodailininkams – ne tik galimybė uždirbti, bet ir susitikti su senais pažįstamais, draugais, pasisemti įkvėpimo, fantazijos.

Visur vykdami Benisė ir Romanas stengiasi kuo įvairesnių skulptūrų ir daiktų paimti, kad būtų iš ko pasirinkti. Su viena preke važiuoti neverta – nieko neparduos. Buvo laikas, kai tautiečius labai domino įvairios skulptūrėlės, dabar noriau perka buityje naudojamus daiktus.

„Žmonės verčiasi sunkokai, ypač rajonuose. O kuo gyvenimas sunkesnis, tuo labiau perka tik buitinius dalykus: šaukštus, menteles“, – sakė Romanas.

Prieš kelerius metus mačiau tokį vaizdą per festivalio „Skamba, skamba kankliai“ mugę: prie Vagnorių palapinės su tėvais priėję ikimokyklinukai nieko neklausę paėmė po švilpynę ir pabandė švilpauti. Tėvai kalbėjosi, nekreipė dėmesio. Kai Benisė priėjo, tėvai paprašė berniukų švilpynes grąžinti. Nepirko, o gaila…

Darbai – ir Vilniuje

Pastaraisiais metais kasmet B. ir R. Vagnorių darbai eksponuojami ir Vilniuje. 2018-ųjų pabaigoje Telšių rajono tautodailininkų darbų paroda vyko Lietuvos Seime. Joje eksponuotos ir Benisės Vagnorienės riešinės, Romano Vagnoriaus medžio skulptūros. Tautodailininkų darbai rodyti ir Šv. Jono galerijoje, tautodailės parodoje, skirtoje Žemaitijos metams.

Ko Romanas ir Benisė tikisi iš Tautodailės metų?

„Turbūt bus įdomesni – daugiau parodų, įdomių renginių“, – tarė Romanas Vagnorius.

„Labai gerai, kad nors 30-aisiais Nepriklausomybė metais galop mus atsiminė. Norisi, kad į kokius nors kultūrinius renginius – spektaklius ar koncertus – Vilniuje pakviestų, sudarytų daugiau galimybių bendrauti. Turime Tautinio paveldo sertifikatus, bet jau esame pensininkai, nelabai savo lėšomis galime išsiruošti, o Operos ir baleto teatre buvau tik tarybiniais metais. Kai Telšių tautodailininkai vyko į parodos atidarymą Seime, autobusą kažkas parūpino, kad taip dažniau būtų“, – tęsė Benisė Vagnorienė.