Ar žinote, kas yra „Trakinių simfonija“?.. Abejoju, ar atspėsite… Ne muzikos kūrinys… Tačiau čia švelniai suskambės 19 skirtingų natų… Čia sužibės medetkų gelsva, užlies čiobrelių violetas, tyliai padvelks gaivus mėtų vakaras, švelniais lašeliais papsės liepžiedžių medus, skleisis šalavijų paslaptys… „Trakinių simfonija“ – taip dusetiškė Bronė Latvėnienė vadina savo sukurtos arbatos iš 19 žolelių receptą. Ją gurkšnojant būtinai plūstelės prisiminimų šuoras: vieniems jis bus gaivesnis, kitus lyg sūkurys blokš į praeitį, trečius vedžios klaidžiais keistais keleliais ar skraidins jaunystės svajonių pusėn… Bronė sako, kad arbatos pavadinimas kilęs iš jos gimtojo kaimo vardo. Todėl arbata – skambanti simfonija Vaikystei.
Gurkšnojant „Trakinių simfoniją“, Bronė pradeda pasakoti savo istoriją: gimė jau besibaigiant karui. Tą klaikią 1945 metų vasaros naktį, kai Trakinių kaime (Anykščių r.) buvo sušaudyta 30 partizanų, kaip fakelas suliepsnojo ir jos senelių namas, kuriame kartu gyveno jos tėvai (šeimoje augo 4 vienas už kitą mažesni vaikai). Į tamsą visi išbėgo taip, kaip stovi, pasiėmę tik vaikus. Iki šiol kyla klausimas – už ką? Tada laiko klausimams nebuvo: darbštūs žmonės nepasidavė – pradėjo naujo namo statybas. Tačiau po trejų metų, 1948-ųjų pavasarį, vėl laukė siaubinga netektis – nuosprendis į Sibirą. Šeima, kurios tvirtybės nesudegino baisus gaisras, buvo spėjusi pagausėti: (tada jau buvo 6 vaikai), o dabar jos laukė ilga ir baisi kelionė. Tėvelių pasakojimai iki šiol gyvi Bronytės (taip ją vadina dusetiškiai) atminty: kareiviukas leidęs pasiimti daugiau daiktų, tačiau kartu su juo buvusi moteris – priešingybė jam – viską draudė. Šeima norėjusi palikti giminėms ir mažuosius vaikus, tačiau tai daryti buvo irgi uždrausta – pavyko palikti tik pačią mažiausiąją – neseniai gimusią sesutę. „Įsivaizduokite, koks nepakeliamas skausmas Motutei – palikti tokį mažytį kūdikėlį. Dar pati maitino…“ – žodžiai kažkur gerklėje užstringa, virpteli balsas. Aiškiai supranti, kad laikas gydo tik žaizdas, tačiau palikdamas nepanaikinamas ryškias ir skaudžias randų sąaugas.
Iš įvairių vietų suvežtuosius į Subačiaus geležinkelio stotį traukiniais gabeno į Novosibirską. Ten visus išlaipino, nuvedė į pirtį, dezinfekavo vagonus jų varganus drabužius ir, atgal susodinus, traukinys pajudėjo toliau, į Krasnojarską. Iš tėvelių girdėjo, kad vagone duodavo karšto vandens, kažkokio neaiškaus viralo, vadinamo sriuba. Jei vaikas mirdavo, motinos, žinodamos, kad jis iškart bus išmestas iš riedančio traukinio, jau seniai atvėsusį kūnelį vis dar glausdavo prie krūtinės, neišduodamos to, o traukiniui stabtelėjus, patys tėvai skubėjo palaidoti – bent į žemelę užkasti…
Krasnojarske tremtiniai buvo išskirstyti į įvairias vietas. Bronės atminty ryškūs tėvų pasakojimai, kad Tėveliukas (taip gražiai ji vadina savo Tėvą) su didesniaisiais vaikais turėjo paupiu eiti, o Mamutę, kuri visada pasakodama pabrėždavo, jog tąnakt taip ryškiai žybsėjo jonvabaliai, ne tik nušviesdami, bet tarsi ir palengvindami einantiems kelią – su pačiais mažiausiais plukdė sieliais. Didysis Ungutas (Bolšoj Ungut) – taip vadinosi jų gyvenvietė. Apgyvendino barake: ilgas tamsus koridorius, kurio vienoje pusėje – 19 kambarėlių, tiek pat ir kitoje. Šeimai – po kambarį. O kambarėlis… 11 kvadratinių metrų. Ir niekam nerūpėjo, kokio dydžio tavo šeima. „Taip dvejus metus čia ir pragyventa. Bet išgyventa…“ – atsidūsta Bronė.
Sunku buvo šeimoms, visko trūko. Tiesa, uogų čia buvo: gausiai derėjo juodieji serbentai, gervuogės, avietės. Dygdavo grybai. Augo dideli kedrai. Vaikai triuškindavo dar žalius, neprinokusius jų riešutus – įmesdavo į laužą ir valgydavo tokius apskrudusius. Ar skanu? Kas tada apie tai galvojo? Išgyventi reikėjo…
Miško pramonės valdžia visada labai džiaugdavosi lietuviais darbininkais – be galo darbštūs žmonės, nagingi, sąžiningi, ištvermingi. O lietuviai tremtiniai visada gražiai sutardavo su kaimynais – kalmukais, vokiečiais – jų likimas irgi panašus buvęs. Kadangi Tėveliukas dirbo statybose, pasistatė namelį šešioms šeimoms. Tada jau buvo kažkiek lengviau: turėjo ir daržą, nesvarbu, kad už 3 km, ir karvutę įsigijo. Nesvarbu, kad ganyklos buvo dar toliau nei daržas, kad šieną reikėdavo ir „ant kupros parsinešti“.
Tėvelio sesuo dėjo visas pastangas, norėdama parsivežti vaikus į Lietuvą – buvo uždaryta net į Lukiškes: čia praleistas mėnuo nepataisomai suardė, suniokojo jos sveikatą – išsukinėjo sąnarius. 1955 metais trys sesutės grįžo į Lietuvą: jai, Bronei, buvo 10, sesėms – 11 ir 17 metų. Apgyvendintos jos skirtingose šeimose – priglaudė giminaičiai. Nors atstumai nebuvo dideli, tačiau „tai buvęs savotiškas išsiskyrimas dar kartą. O kaip Mamutės pasiilgdavom“, ilgesingai virpteli balsas.
Tėvai iš Sibiro parvyko tik 1958 metais, iškentėję 10 metų tremtį. Aišku, jų namuose (tremiant jie dar nebuvo baigti statyti) seniai gyveno kiti žmonės, o pastatai buvo apleisti. Mama važiavo net pas Antaną Sniečkų (tuo metu svarbiausią Lietuvos komunistinės valdžios atstovą). Atsakymas liko iki šiol jų šeimai nesuprantamas: savo namą reikėjo… nusipirkti už 800 rublių.
1965 metais Bronė baigė Vilniaus kooperacijos technikumą. Pasirinkimas buvo toks: arba Zarasai, arba Žemaitija. Aišku, rinkosi, kas arčiau. Buvo pasiūlytos Dusetos, Salakas arba Zarasų miestas. Bronė pasirinko Dusetas. 1965–1996 metais dirbo Dusetų kooperatyve. Dirbta prekių žinove, pirmininko pavaduotoja, ne kartą buvo skirta ir laikinai eiti pirmininko pareigas. Dusetose, ji ir gyvena iki šiol. Sukurta šeima, o paskui – užsitęsusios namo statybos, ligos, vaikų mokslai, Amžinybėn išlydėtas vyras… Viskas taip greitai pralėkė, bet optimizmo nestokojanti moteris džiaugiasi, kad gyvenimas išmokęs žiūrėti į šviesą ir nepasiduoti. Džiaugėsi, kad visos penkios seserys ir šiandien gyvos (tik vienintelio brolio anksti neteko – žuvo jaunas).
Kartą autobusų stotelėje Bronė pastebėjo, kad šalia buvęs senukas kažkaip keistai vis į ją žvilgčioja. Paskui jis išdrįsęs prieiti, užkalbinti. Pasirodo, šis žmogus, kažkada buvęs samdiniu jos tėvelių namuose. Ir koks džiaugsmas širdį užliejęs, išgirdus tik gerus atsiliepimus, kad niekada Jo neišskirdavo, prie stalo su visais valgyti sodindavo. O juk kažkada už tai, kad seneliai žemės turėję, kad ūkyje vienintelis pagalbininkas buvęs, visai šeimai teko tiek daug iškentėti.
Bronė Latvėnienė – Dusetų bažnyčios pastoracinės tarybos narė – visada mielai imasi organizuoti įvairias ekskursijas. Ji tikinti, kad Sibiro kančias lietuviams padėjo iškęsti iš Lietuvos atsivežti šventieji paveikslai, karšta malda. Todėl buvimas bažnyčioje jai visada teikia palaimą. Moteris džiaugiasi aktyviu, energingu Dusetų klebonu kanauninku Stanislovu Krumpliausku. „Tik pagalvokite, per dvejus metus Antalieptės bažnyčią, kurią 20 metų buvo apjuosę statybiniai pastoliai, suremontavo, gražiai sutvarkė. Ir Dusetų bažnyčioje tiek daug mielų pokyčių. Klebonas skatina patriotiškumą, ne tik liturginių, bet ir tautinių švenčių šventimą, nori įtraukti kuo daugiau jaunimo. Visada pabrėžia, jog bažnyčios turi būti atviros kiekvienam žmogui, kad čia galėtų užsukti visi norintys apsilankyti. O kiek Lietuvos bažnyčių su juo aplankėme, kiek daug visko pamatėme, kiek daug nepamirštamų įspūdžių išgyvenome“, – džiaugsmingai liejasi kalba.
Trakiniuose Bronytės sesuo pasistatė namą. Bet senieji laiptai – dar Senelių namo – palikti. „Atsisėdi, ir taip malonu, taip gera“, – kalba Bronė. Ir vėl jauti, kaip užliūliuoja tave Trakiniai. Tiesa, čia jau kitokie… Girdi, kaip srauniai čiurlena upelės Virintos, Šventosios intako, vandenys, kaip vaistažolėse, kurias labai mėgo rinkti Bronės Tėvelio mama, švelniai dūzgia darbštuolės bitės.
Jeigu gurkšnosite „Trakinių simfoniją“, nepamirškite, kad keletas vaistingųjų augalų būtinai bus skinta Trakinių kaimo laukų pievoje, kurios aromatą nesunkiai atpažinsite: jis nuostabiai kvepės pačiais ryškiausiais Jūsų prisiminimais…
