Ko šiandienos žmogus gali pasimokyti iš šimtamečio žvejiško paveldo?

Persikėlę per marias į Lietuvos jūrų muziejų Smiltynėje traukiantys žmonės dažniausiai žino, ko tikėtis. Akvariume – apie 170 įvairių žuvų ir bestuburių rūšių. Delfinariumo baseinuose – įspūdingi delfinų šuoliai, nepakartojama jūrų liūtų nuotaika bei informacija apie pasaulio ekologinę situaciją. Tačiau pakeliui į populiariąsias muziejaus dalis verta sustoti senojoje Etnografinėje pajūrio žvejo sodyboje, įsitikinęs Romualdas Adomavičius, Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas ir vyriausias muziejaus rinkinių kuratorius.

Kaip atrodo gyvenimas be dramų ir perdėto nerimo?

Kai vis daugiau muziejų šiandien lankytojų dėmesį gaudo dideliais mirgančiais ekranais, virtualia ir papildyta realybe, R. Adomavičius sako, kad žvejo sodyboje Kopgalyje užtenka tiesiog… sustoti. Ramiai pabūti su savimi. Palyginti savo kasdienybę su XIX amžiaus žmonių, gyvenusių pagal gamtos ritmą ir sugyvenusių su aplinka. Be įtampos, dramų, didelės skubos.

„Išgyventi Kuršių nerijoje nebuvo paprasta. Įsivaizduokite vien tai, kad žmonės turėjo keisti gyvenamąją vietą, nes kaimus tiesiog užpustydavo smėlis. Tačiau to niekas nevadino kataklizmu, o tiesiog prisitaikydavo. Svarbiausia buvo atsiremti į šeimą, bendruomenę, turėti pastogę ir tvirtą laivą, kuris užtikrintų judėjimą ir galimybę pasigauti žuvies. Laivas tarnaudavo 30 metų ar ilgiau, nes pats žvejas savo kurėną taisydavo ir prižiūrėdavo. Medinės burvaltės užtekdavo ištisai kartai. Nekildavo nerimo, kad laivas nemadingas, nestilingas ir dizainas paseno, taigi, reikia naujo. Palyginti, kaip dabar žmonės keičia savo transporto priemonę, nes turima tiesiog atsibodo ar nebeatrodo graži šalia naujų modelių”, – kalba R. Adomavičius.

Kita vertus, pašnekovo teigimu, šiandien plaukimas laivu yra laikomas nuotykiu, pramoga, romantika. Kai prieš šimtą metų susisiekimas kurėnais buvo nugairinta kasdienybė ir įprastų darbų dalis – nuo žvejybos iki kelionės į kitą marių krantą parsigabenti šieno.

Siūlo apmąstyti vartojimą

Pasak muziejininko, anuomet žmonėms daug svarbiau buvo tiesiog darniai sugyventi su gamta ir ši kelionė prasidėdavo nuo pastangų geriau pažinti ir suprasti aplinką. Ilgainiui žvejai tiesiog intuityviai jausdavo artėjančius gamtos virsmus ir būsimus reiškinius – iš debesų formų, paukščių elgsenos ar kitų ženklų nuspėdavo, kokio vėjo laukti, ar jis į tinklus atgins žuvies, ar, priešingai, negalėsi išplaukti dėl audros. „Dėl to žmogaus požiūris į gamtą buvo pagarbus, be jokio paslėpto noro ją valdyti ar pajungti savo tikslams. Šiandien tai – tarsi vartojimo kultūros giliai užpustyta vertybė”, – sako R. Adomavičius ir kartu su kolegomis tiki, jog etnografinė žvejo sodyba šiuolaikiniam žmogui padeda atsiriboti nuo triukšmo į savo ir aplinką pažvelgti kitomis akimis.

Būtent kitokį požiūrį į vartojimą ir gamtą skatina šiemet Klaipėdoje, Danės skvere, birželio 21 dieną organizuojamas festivalis „Savos bangos. Tvarios ateities kūrėjų laboratorija”. Lietuvos jūrų muziejaus ir „Ignitis renewables” iniciatyva rengiamas nemokamas festivalis sukuria atvirą erdvę aktyviems žmonėms ir jungia bendruomenes, kurioms rūpi mūsų planeta ir jos ateitis.

Pasak R. Adomavičiaus, festivalis, kaip ir apsilankymas žvejo sodyboje, suteikia impulsą ugdyti ekologinį visuomenės sąmoningumą ir skatina kurti tvarią ateitį kartu: mažiau vartoti, pakartotinai panaudoti ar perdirbti, naudoti žaliąją energiją.

Tvarumo reikalavimai – irgi paveldas

Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas pasakoja, kad antroje XIX amžiaus pusėje žvejybai buvo taikomi reikalavimai – nustatomas tam tikras tinklo akies dydis, siekiant apsaugoti smulkias, dar neužaugusias žuvis. Taip pat buvo ribojama žvejyba neršto metu. O iki Antrojo pasaulinio karo Kuršių mariose galiojo iš vokiečių paveldėta tvarka, kad vietinių žvejų burvaltės turi būti varomos vėjo, o ne vidaus degimo variklių.

Anot R. Adomavičiaus, šiek tiek paradoksalu, kad šiandien nuo iškastinio kuro naudojimo ir taršos mus gelbėja vėjas ir galimybė švariai generuoti elektros energiją. „Tarsi pati gamta mums pašnibžda atsakymus į svarbiausius klausimus. Tereikia sustoti ir įsiklausyti, išsigryninti tikrąsias vertybes – lyg gintarą iš jūros maurų ir akmenų”, – įsitikinęs pašnekovas. Dėl to Jūrų muziejaus rengiamas festivalis kviečia atsigręžti į Baltijos jūrą, būti jūros įkvėptiems keistis ir veikti, kelti klausimus, kaip suderinti Baltijos jūros ekosistemos išsaugojimą ir galimybių, kurias ji teikia Lietuvai, panaudojimą.