Amžiaus skaičius žmogaus… nesendina
Gyvenantieji atokiau nuo pernakt apšviestų didmiesčių ar rajono centrų metų pabaigoje kaip niekas kitas patiria metų pabaigos trumpųjų dienų ir tamsiųjų vakarų niūrumą. Tačiau ta kasmetinė gamtos niūrastis skirtingus žmones, nesvarbu kur – didmiestyje ar provincijoje – veikia nevienodai.
Kasdieniniai rūpestėliai
Norėjosi sužinoti, kaip metų tamsiuoju periodu jaučiasi nuo spalio pabaigos 93-uosius metus skaičiuojanti Danutė Ardzijauskaitė. Daugiau nei šešiasdešimt metų Vilkaviškyje gyvenanti moteris prisipažino, kad nelabai kaip: vėlokai atsikelia, apsitvarko, pavalgo ir eina savo kasdieniniu maršrutu (apie penkis kilometrus) iki sodo, į kur kasdien nuneša išvirtos sriubos globojamoms svetimoms katėms. Čia ilgiau užsibūti kaip kad vasarą neišeina, nes apie trečią valandą dieną ima gobti sutemos, tad nėra patogu ir kely žingsniuoti nesaugu. Ypač, kai akių šviesa jau ne ta, kaip kad anksčiau.
Gerumas tas, kad namuose lieka daugiau laiko įsijungti radiją, televizorių. Tačiau nuliūdina ir suerzina eteriu nuolatos skleidžiami nesutarimai tarp laimėjusių ir pralaimėjusių, kaltų ieškojimai, nerimo sėjimas, žurnalistų, laidų vedėjų tendencingumas. Erzina objektyvumo stoka ir „to paties kalimas į žmogaus sąmonę“, ypač po rinkimų spėliojimai: kaip bus, kas bus, kas kaip valdys…
Danutė Ardzijauskaitė Vilkaviškio gatvėse ir įvairiose rajono vietovėse lankomuose kultūriniuose renginiuose savo bendraamžių beveik nesutinka, tačiau daugelis dešimčia, dvidešimčia, trisdešimčia ar daugiau metų jaunesni ją sveikinasi, kalbina, nes prisimena kaip buvusią mokytoją, kaip buvusią rajono valdžios tarnautoją, muziejininkę… O ji su kiekvienu yra išmintinga pokalbininkė bet kuria tema, galinti faktais ir skaičiais, vardais ir pavardėmis, datomis argumentuoti išsakomą informaciją. Atrodytų, kad galvoje viskas sudėta į nuo laiko nedūlantį stalčiuką. Ir ji daugeliui kaip koks išskirtinis žmogus – tarsi nešiotų saulę savyje, ir tarsi ta vidine šviesa nušviestų kitus.
Atradimų džiaugsmas
Danutė Ardzijauskaitė gyveno vadinamoje smetoninėje Lietuvoje, išgyveno karą, pokarį, sovietinį laikotarpį, vėl sulaukė Lietuvos nepriklausomybės. Kitiems tai istorija, o jai – realus gyvenimas, kurio atskiros detalės įsirėžė visam laikui. O visus būtus sunkumus uždengia patirti, susikurti gyvenimo džiaugsmai, sutikti geri, mieli žmonės.
Tačiau įdomiausiu ir naudingiausiu savo gyvenimo tarpsniu Danutė drąsiai išskiria laikotarpį atgavus nepriklausomybę, kai visa širdimi pasinėrė į kraštotyrininkės ieškojimus ir atliko milžinišką darbą. Tuometinės Vilkaviškio krašto muziejaus direktorės a. a. Gabrielės Karalienės pakviesta dirbti muziejuje D. Ardzijauskaitė ėmėsi nenagrinėtos temos: surinkti vardus, pavardes, biografijas visų iš Vilkaviškio krašto kilusių 1918-1923 metų Lietuvos kariuomenės savanorių. Jos rūpesčiu parengtas ir išleistas „Vilkaviškio krašto 1918- 1923 metų Lietuvos savanorių vardynas“ (2009 m.). Lankydama archyvus, surasdama savanorių artimuosius, karių įamžinimo vietas, darbščioji muziejininkė surinko per 1000 kukliųjų didvyrių vardų.
Bendradarbiaudama su savanorių istorijomis besidominčiu žurnalistu Viliumi Kavaliausku, padėjo surinktais duomenimis jam rengiant leidinius apie Vyties ordino kavalierius. Jos surinkti ir kruopščiai, tvarkingai dokumentuoti duomenys saugomi Vilkaviškio krašto muziejuje. Jais naudojasi mokyklos, seniūnijos pagal juos atminimo lentose viešose vietose įamžino iš tų vietų kilusius Lietuvos laisvės gynėjus. Pati Danutė džiaugiasi, kad atliktas darbas naudingas ir prasmingas. Juk sovietiniais laikais nuo vaikų, artimųjų buvo slepiama, kad giminėje būta Lietuvos kariuomenės savanorio. Jos tyrinėjimai ir atradimai padėjo net ir saviesiems tai sužinoti ir didžiuotis.
Iš dabartinės Kazlų Rūdos savivaldybės, nuo Višakio Rūdos kilusi Danutė Ardzijauskaitė atliko kitą kruopštų darbą: surinko duomenis, faktus apie žmones ir jų gyvenimą nuo seniausių laikų dviejuose nedideliuose kaimukuose – savo gimtajame Ardzijauskų ir gretimame – Pakardokio kaime. Knygelę „Prie Višakio lankų“ išleido 2014 metais.
Taupumo ir smalsumo paslaptis
Kiti, kad ir garbingi senoliai, nevengia dūsauti, jog daug ko norėtų, bet negali turėti, nes trūksta tai pinigų, tai sveikatos arba visko kartu. Kalbantis apie tai su Danute nepaleidžia mintis, kad per gyvenimą jos akys daug matė, tačiau nepavargo, jos ausys daug girdėjo, bet ir dabar jos širdis trokšta dar daugiau… Juokdamasi paaiškina, jog jai visko užtenka: gauna vidutinę pensiją, suvalgo nedaug, o kai lanko giminaitė – pripirkusi visko priveža… Negi išmesi, valgai, kol suvalgai… Reikalingus vaistus gauna nemokamai, o jei kokio tepaliuko ar lašų prireikia, tai ir iki dvidešimt eurų sumoka, bet juk ne kasdien reikia… Mėnesio pradžioje pinigus visada pasiskirsto kam ir kiek išleis. Pirmiausia pasiskiria mokesčiams, atsideda kultūriniams renginiams, o likusius leidžia kam prireikia. Sudėtingiau, jei kas nors namuose sugenda (kompiuteris, šaldytuvas ir pan.), tada išmuša iš vėžių. Kad būtų ramiau, kas ketvirtį pasitikrina, kiek turi pinigėlių sąskaitoje ir gyvena taip, kad niekada sąskaita neliktų nulinė. Dėl išlaidų apskaitos buvo pradėjusi rinktis kvitus, bet tuoj pajuto, kad tai nėra svarbus ir įdomus dalykas. Danutė iš pensijos susitaupo tiek, kad du kartus per metus (gegužę ir rugsėjį) nuvažiuoja po savaitę pailsėti prie jūros, nes visą gyvenimą labai mėgsta pajūrį ir maudytis. Susitaupo ir kasmetinėms savaitės sveikatinimo procedūroms Birštono sanatorijoje. Vykti pasirenka lapkričio mėnesį, kai senjorams pritaikomos nuolaidos.
Danutė ir gerokai jaunesnes drauges nustebina įspūdžiais iš vos tik atidarytos naujos parodos, ypač istorine tema, Vilniaus ar Kauno muziejuose. Išgirdusi apie naujai atidarytas parodas numatytą dieną ankstų rytą sėda į maršrutinį autobusą, o vėlyvą vakarą grįžta į Vilkaviškį. Patenkinusi savo smalsumą paskui mielai dalinasi įspūdžiais ir įžvalgomis. Tokio amžiaus žmogui kelionė atsieina kelis eurus, o į valstybinius muziejus bilieto visai nereikia arba paima mažesnę sumą… Danutė nuo jaunystės – klasikinės muzikos mylėtoja. Tad ir dabar jai tokie koncertai yra kaip šventas dalykas, o rugpjūčio mėnesį būtinai turi pasiklausyti koncerto Pažaislio vienuolyno erdvėje.
Danutės šviesiausi ir nepamirštamiausi prisiminimai apie keliones į kalnus: Kaukazas, Karpatai, Altajus, Krymas… Juos šturmavo kokius dvylika metų. Aplankė visas tuometines Sovietų Sąjungos respublikas, keliavo teminiais maršrutais, pavyzdžiui, rusų poeto A. Puškino takais. Brandesnio amžiaus sulaukusi dirbo Marijampolės ekskursijų biure ekskursijų vadove, lydėjo grupes į tuomet populiarias turistines vietas ne tik Lietuvoje, bet už jos ribų. Nepriklausomoje Lietuvoje, ir jau būdama garbaus amžiaus, lydėjo grupes po Lietuvą, rajoną. Pačiai didelis džiaugsmas buvo pamatyti Maltą, Paryžių, kaip istorikei svajonių išsipildymu buvo apsilankymas Lenkijoje – Liubline, Torunėje. Įsijungusi į Trečiojo amžiaus universiteto klausytojų gretas su jų organizuojamomis ekskursijomis aplankė daug Lietuvos vietovių. Pasitaikius progai nepraleidžia galimybės nuvykti į spektaklį savo labiausiai mylimame Kauno muzikiniame teatre arba dramos teatre. Ir jau būtų keista, jei Danutė nenueitų į Vilkaviškio kultūros centre ar bibliotekoje organizuojamus renginius, koncertus Katedroje.
Nepamirštamas susitikimas
Advento laiku, kai taip trumpa diena, parapijų kunigai jau skelbia, kad lankys savo parapijiečius jų namuose ir perspėja, kad vienąkart neradę, užsuksią ir kitą dieną… Noriu iš savo pašnekovės išgirsti apie bent vieną įsimintiną kunigo apsilankymą jos vaikystės namuose. Ir jos prisiminimais atplaukia mažutė gimtų namų trobelė pamiškėje, švarinimo ir tvarkymosi atmosfera ir baltutėle staltiese užtiestas stalas… Nebuvo taip, kad žmonės kalėdojančio kunigo nelauktų, priimdavo su pagarba. O ir dabar mena ryškiausią kalėdojimą… Atsiveria durys, ir įeina jaunas gražus kunigėlis… Danutė mokyklos dar nebuvo lankiusi, bet augo tokia maža drąsuolė, jau mokėjo skaityti. Kunigas suabejojo jos sakoma tiesa, kad jau skaito, įdavė ploną knygutę ir prašė paskaityti atverstą eilėraštį „Mažyčių malda“. Danutė jį kaip žirnius išpylė… Kunigas tą knygutę Danutei padovanojo… Tai buvo 1942 metų kalėdojimas Višakio Rūdos parapijoje. Knygutę pavadinimu „Su širdim“ dovanojo jos autorius tuometinis Višakio Rūdos vikaras kun. Juozas Marčiukonis (1914 10 11-1937 06 13-1950 12 02). Ši jo pirmoji eilėraščių knygelė „Su širdim“ buvo išleista 1939 metais marijonų spaustuvėje Marijampolėje. Kunigo, poeto, pokaryje pasitraukusio į pogrindį, kankinio likimą išsamiai yra aprašęs Benjaminas Kaluškevius „Juozapas Marčiukonis – kunigas, poetas, kankinys“…
Kažkoks nenusakomas ryšys tarp praeities ir dabarties, kad šiomis mažai prašvintančiomis metų pabaigos dienomis su Danute prisiminėme šviesą ir tiesą liudijusį kunigą, kuris gimė prieš 110 metų. O devyniasdešimtmetė Danutė jau 82-ejus saugoja jai dovanotą kun. Juozo Marčiukono pirmąją poezijos knygą „Su širdim“. Joje pirmajame puslapyje išspausdintas pranašiškas eilėraštis pavadinimu „Su širdim“ ir dabar beldžiasi į mūsų širdis. Tą knygelę Danutė dabar dovanojo man gimtadienio proga…
