Artėja Verbų sekmadienis – ignaliniečiai mokėsi rišti verbas
Kovo 25 d. Ignalinos krašto muziejuje ignaliniečiai buvo mokomi verbų rišimo. Susirinkę maži ir dideli šio gražaus amato gerbėjai norėjo patys sukurti savo verbą, gal net panašią į tautodailininkės Zofijos Laurinėnienės atsineštąsias. Mokymuose dalyvavo būrelis Ignalinos Česlovo Kudabos penktokų, Carito dienos centro vaikučiai, keli šio gražaus amato gerbėjai ir svečiai. Visi smalsiai žiūrėjo į išdėliotus žolynus, klausėsi pasakojimo ir greičiau norėjo pradėti darbą bei patys sukurti savo verbą, gal net panašią į tautodailininkės Zofijos Laurinėnienės atsineštąsias.
Kaip sakė muziejininkė Marija Kirkienė, pirmą kartą verbos lietuvių kalba paminėtos 1573 metais. Tradicinė lietuvio verba – tai paprasčiausia kadagio puokštelė, pagyvinta tujos, išsprogusio gluosnio ar žilvičio šakele. Parsinešę iš bažnyčios žmonės verbą užkišdavo už švento paveikslo, laikydavo pagarboje. Bet prieš tai namiškius smagiai verba pamušdavo sakydami: ”Ne aš mušu, verba muša, būk laimingas, nuo visų ligų apgintas…“. Verbos, kurias jau daugiau nei dešimtmetį riša mokymus vedusi Zofija Laurinėnienė, dar vadinamos Vilniaus krašto verbomis. Dabar jos išplitę po visą Lietuvą ir yra tikrai populiarios.
Tokios verbos rišamos ant pagaliuko siūlu tvirtinant sausus žolynus, jos būna įvairiausių dydžių ir formų. Visą grožį lemia tinkamai sudžiovinti bei suderinti augalėliai. Kaip sakė ponia Zofija, vienas žoleles ji suskinanti vasarą pievose, kitas pati darže užsiauginanti. Kiekviena rišėja turi savo mėgstamas, kurias dažniausiai komponuoja. Zofijos verbose puikuojasi rugiai, smilgų, viksvų viršūnėlės, kraujažolės, sausutės, linai, šlamučiai, kiškio uodegėlės. Labai svarbu žolynus suskinti tinkamu metu, paskui surištas į šluoteles gerai išdžiovinti.
Mokymuose dalyvavusiems vaikams ir suaugusiems moteris aiškino ir rodė, kaip pradėti verbos rišimą. Kiekvienas gavo po pagaliuką, siūlo ir galėjo rinktis jam patinkančias žoleles. Darbas vyko labai smagiai. Verbų rišimas Zofijai tapo jos hobiu ir geriausiu laisvalaikiu, jis visada lydimas gerų minčių, ramaus nusiteikimo. Tuo netrukus įsitikino ir pamokėlės dalyviai. Kiekvienas jų buvo toks susikaupęs, kad, rodės, jokių kitų minčių galvoje nebeliko, tik džiaugsmas vis gražėjančia savo verba.
