Aukštaitijoje pristatytas Rezistencijos atlasas

2023 m. gegužės 12 d. Ignalinos krašto muziejuje ir Švenčionių rajono Nalšios muziejuje buvo pristatytas enciklopedinys leidinys Rezistencijos atlasas knyga – „Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis“ 2 dalis. Leidinį pristatė jo sudarytojai – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai: Ramona Staveckaitė-Notari, Rūta Trimonienė ir Dalia Urbonienė.Renginį moderavo LGGRTC istorikas – dr. Darius Juodis. Šio LGGRTC leidinio knygos prisatyme dalyvavo Ignalinos ir Švenčionių rajono moksleiviai, kuriems šis renginys buvo puikiausia istorijos pamoka – pažinti ne tik savo krašto, bet ir Lietuvos istoriją.

 2008 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pradėjo leisti Rezistencijos atlasą – knygą, skirtą žuvusiems Laisvės gynėjams, jų bendražygiams, rėmėjams ir ryšininkams atminti.

 Pirmoji Atlaso knyga Pietų Lietuvos partizanų sritis buvo skirta Dainavos ir Tauro apygardų partizanams. Po dviejų metų, 2010 m., išėjo 2-oji atlaso knyga Vakarų Lietuvos partizanų sritis, skirta jau trijų: Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardų partizanams.

Toliau ruošėme medžiagą Rezistencijos atlaso 3-ąjai knygai, apėmusiai visą Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritį. Sritis labai didelė. Ji savyje jungė net 2 rinktines ir 4 apygardas. Teko šia knygą dalinti į dvi dalis: 2014 m. išėjo 1-oji jos dalis, skirta Dariaus ir Girėno rinktinės, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardų partizanams, o praeitų metų gale išleista 2-oji jos dalis, skirta Žaliosios rinktinės, Vytauto ir Algimanto apygardų partizanams.

Visose 4 knygose pateikiama ne vienerius metus LGGRTC kaupta informacija apie sovietų represinių struktūrų karinius veiksmus prieš partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, nurodant jų datą, vietą, aplinkybes bei žuvusiųjų partizanų pavardes, slapyvardžius ir jų pareigas. Leidinys papildytas žemėlapiais, kuriuose pažymėtos kautynių vietos, jų metai ir aprašymo numeriai.

Pagrindinis šaltinis apie karines čekistų operacijas prieš partizanus – tai Lietuvos ypatingajame archyve saugomi LSSR valstybės saugumo komiteto (KGB) ir vidaus reikalų ministerijos fondų dokumentai. Archyvinė medžiaga papildyta partizanų dokumentuose esančia informacija. Surinkti duomenis padėjo ir istoriografiniai šaltiniai: monografijos, žurnaluose ir laikraščiuose publikuoti straipsniai, prisiminimai, partizanų vardynai, enciklopedinio pobūdžio knygos. Informaciją stengėmės pateikti kuo tikslesnę. Tačiau, nuo pokario kovų praėjus daugiau kaip pusei amžiaus, netikslumų sunku išvengti. Ne visuomet pavykdavo rasti duomenų apie žuvusius partizanus, tiksliai identifikuoti vietovę. Todėl prašome gerb. skaitytojų pranešti leidėjams apie pastebėtus netikslumus ar turimą papildomą informaciją. Iš anksto dėkojame.

Rezistencijos atlasas gausiai iliustruotos žuvusių partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų atminimui pastatytų paminklų nuotraukomis, todėl noriu padėkoti visiems, kurie statė ir stato šiuose paminklus: tai „golgotas“ praėjusiems partizanų bendražygiams ir jų artimiesiems, įvairių visuomeninių organizacijų nariams ir valstybinių įstaigų darbuotojams, be kurių, turbūt nebūtų buvę ir šios knygos, kuri ateities kartoms neleis pamiršti visų tų, kurie žuvo dėl Lietuvos laisvės, padės rasti, lankyti ir pagerbti su Lietuvos partizanais bei rezistentais susijusias vietas. Atlaso gale nurodyti paminklų autoriai, jų pastatymo vieta ir data, kas rūpinosi laisvės kovotojų įamžinimu.

,,Jums norėčiau pristatyti paskutiniąją Rezistencijos Atlaso knygą, nes ji apima ir Jūsų kraštų istoriją. Kaip ir kitose Lietuvos vietovėse, taip ir šiaurės rytinėje jos dalyje partizanų kovos turėjo savą specifiką. Čia anksčiausiai (jau 1944 m. vasarą) prasidėjo antroji sovietų okupacija. 1945 m. rugpjūčio mėn. Švenčionių pas. Saldutiškio vls. Sudalaukio k. buvo įkurta Vytauto apygarda. Jos laisvės kovotojų daliniai veikė tuometinėse Panevėžio, Rokiškio, Švenčionių, Utenos, Zarasų apskrityse, taip pat Baltarusijoje Svyrių apskrityje. Apygardą sudarė 4 rinktinės: Šarūno, Liūto, Lokio ir Tigro. Pastarosios dvi veikė Švenčionių ir Zarasų apskrityse, į kurias dabar patenka ir Ignalinos bei Švenčionių r. Apygardos vadu buvo paskirtas Jonas Kimštas-Dobilas, kuris spalio mėn. pareigas perdavė Vladui Algirdui Mikulėnui-Lubinui, Liepai. Visi apygardos vadai yra paminėti Atlase“, – renginyje kalbėjo LGGRTC Memorialinio departamento vyriausioji istorikė Rūta Trimonienė.

Jokioje kitoje Lietuvos teritorijoje veikusioje apygardoje 1945 m. nebuvo tiek daug kautynių, kaip Vytauto apygardoje – net 99, kai kitose apygardose šių kautynių skaičius svyravo nuo 22 iki 27. Taigi Vytauto apygardoje tais metais įvyko beveik 4 kartus daugiau kautynių nei visur kitus Lietuvoje.

Net trys iš dešimties 1945 m. Lietuvoje vykusių mūšių – Juodgirio, Kiauneliškio ir Ažagų-Eimuliškio – įvyko būtent Aukštaitijoje. 1944 m. rudenį ties Ignalinos ir Švenčionių riba esančioje Labanoro girioje Kiauneliškio k. apylinkėse buvo įkurtos dvi partizanų stovyklos. Partizanams vadovavo Apolinaras Juršys-Vytenis ir Antanas Kromelis-Romelis. Kovo 11 d. stovyklas puolė 500 NKVD kariuomenės kareivių. Kitą dieną buvo iškviestas pastiprinimas iš Švenčionių ir Utenos. Įsitvirtinę gynybai gerai įrengtuose bunkeriuose partizanai nepasidavė. Jie buvo apšaudyti iš minosvaidžių, apmėtyti prieštankinėmis granatomis. Kiauneliškio mūšyje žuvo 83 Vytenio ir Romelio vadovaujami partizanai.

1947 m. apygarda pernelyg išsiplėtė ir jai tapo neįmanoma veiksmingai vadovauti, buvo sunku palaikyti tarpusavio ryšius. Atsižvelgus į šias aplinkybes, tų pačių metų pavasarį Šiaurės rytų Lietuvos partizanų srities štabas įkūrė naują – Algimanto apygardą. Tai buvo viena vėliausiai įkurtų ir trumpiausiai veikusių partizanų apygardų – ji gyvavo nuo 1947 m. balandžio iki 1950 m. lapkričio mėn., kai apygardoje veikusi Žalioji rinktinė buvo priskirta Vyčio apygardai, o iš Šarūno ir Kunigaikščio Margio rinktinių kovotojų įkurta Vaižganto rinktinė vėl buvo įtraukta į Vytauto apygardos sudėtį.

Nei ignaliniečiai, nei švenčioniškiai partizaniniame judėjime neužėmė svarbių pareigų, tačiau jie buvo geri ir kovingi būrių vadai bei eiliniai partizanai. Kai kurie Šiaurės rytų Lietuvos (dar vadinamos Karaliaus Mindaugo) partizanų srities bunkeriai, svarbių ryšininkų ir rėmėjų sodybos nebuvo išaiškintos net iki 1951 ir 1952 m.

Ignalinai: 1951 balandžio 10 d. Utenos r. Strazdų k. gyventojo Juozo Čibiro sodyboje žuvo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vado pavaduotojas Balys Vaičėnas-Pavasaris, Liubartas, 6 Vytauto apygardos įvairaus rango Lokio rinktinės pareigūnai 4 sodybos gyventojai.

Švenčionims: 1951 m. kovo 19 d. Švenčionėlių r. Kiauneliškio geležinkelio stoties ir Pagaigalės k. apylinkėse, Labanoro girioje per susišaudymą žuvo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities ir apygardos štabo viršininkas, apygardos laikraščio „Aukštaičių kova“ redaktorius Vytautas Valentinas Pakštas-Vaidotas, 3 srities štabo pareigūnai, 4 Lokio rinktinės įvairaus rango Bazalto rajono pareigūnai ir 2 partizanų ryšininkės. 1986 m. pradžioje Švenčionių r. Činčikų k. O. Činčikaitės sodyboje mirė ilgiausiai išsislapstęs Lietuvos partizanas Stanislovas Guiga-Tarzanas.

Dar vieną partizaną, kurį turėčiau paminėti – tai Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadas Vincas Žaliaduonis-Rokas, Dijakomas. Jis gimė 1910 m. Seinų aps. Kučiūnų vls. Kalviškių k., baigė Seinų „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose, o 1938 m.  – Kauno karo mokyklą (XIX laida).

1944 m. vasario 16 d. V. Žaliaduonis tapo gen. P. Plechavičiaus suburtos Lietuvos vietinės rinktinės kariu. Tų pačių metų gegužės 15 d. vokiečiams rinktinę likvidavus, slapstėsi Seinų aps. Vėliau pasitraukė į žmonos Jadvygos tėviškę Švenčionių aps., kur 1944 m. rugpjūčio mėnesį pradėjo partizanauti. Kartu su žmonos broliais Klemensu ir Kazimieru Basiais subūrė pirmąjį Daugėliškio vls. partizanų būrį. 1946 m. spalio 1 d. paskirtas Tigro rinktinės vadu. Kadangi tuo metu jis buvo Belmonto miškuose ir dėl prastų ryšių su apygardos štabu apie savo paskyrimą nieko nežinojo Tigro vado pareigas perėmė tik 1948 m. rugpjūčio 5 d. V. Žaliaduonis buvo daugelio partizanų operacijų iniciatorius ir organizatorius. Jam tiesiogiai dalyvaujant įvykdyta per trisdešimt įvairių akcijų. Apygardos vadovybės ypač buvo vertinamas už tai, kad sugebėjo normalizuoti pasipriešinimo pradžioje gana įtemptus santykius su Armijos krajovos junginiais ir gudų partizanais. Rinktinė leido laikraštį „Rytų Lietuva“. 1952 m. MGB Švenčionių r. skyrius vien tik V. Žaliaduonio paieškai ir sunaikinimui surengė aštuonias čekistų karines operacijas, tam paskyrė specialią 15 stribų grupę. Dirbo ir agentai. Žuvo V. Žaliaduonis 1952 m. kovo 27 d. kartu su adjutantu Mykolu Cicėnu-Erškėčiu partizanų rėmėjo Mykolo Vaiškūno sodyboje Švenčionių r. Bujutiškės vienkiemyje. Taip pat žuvo ir sodybos šeimininkas. Žuvusių partizanų palaikai buvo niekinti Ceikiniuose, vėliau užkasti Ignalinoje. Tiksli jų užkasimo vieta kol kas neatskleista.

Renginio metu LGGRTC istorikė R.Trimonienė padėkojo žmonėms, kurie mums padėjo rengiant šią atlaso knygą ir leido ją mums pristatytai. Kaip padėką prisiminimui ji įteikė knygas:pirmiausiai tai p. Laimonui Abariui. Tai žmogus kuris nuo pirmųjų Sąjūdžio metų iki šių dienų renka, kaupia ir nagrinėja Tigro rinktinės partizanų istoriją. Jo sukauptos žinios labai mums padeda įamžinant ir įpaminklinant šio krašto kovotojų atminimą.

Didelis dėkui Ignalinos rajono savivaldybės Urbanistikos ir infrastruktūros skyriaus vyresniajai specialistei Vaivai Artemjevai, seniūnams, atsiuntusiems mums paminklų nuotraukas.

Dar viena organizacija, kuriai LGGRTC istorikė R.Trimonienė tarė ačiū – tai Ignalinos regioninis padalinys. Miškininkai yra tie žmonės, be kurių mes kaip be rankų. Ji yra mūsų didžiausi pagalbininkai ieškant jau pastatytų paminklų ir statant naujus, taip pat rūpinasi jų apsauga ir priežiūra. Taigi knyga ir jiems.

Taip pat ačiū šio muziejaus direktorei, maloniai priėmusiai mus pas save.

Didelis dėkui Švenčionių rajono savivaldybės darbuotojams, su kuriais bendradarbiaujame ne vienerius metus.