Dviejų rašytojų pokalbis apie kūrybą ir naują knygą
Kovo 28 dieną Ignalina sutiko lauktą viešnią rašytoją Aldoną Ruseckaitę. Ignalinos viešojoje bibliotekoje surengtas šiltas susitikimas ir naujausios jos knygos apie Vincą Mykolaitį-Putiną ir jo gyvenimo moteris pristatymas. Įdomų rašytojos pasakojimą palydėjo mokinių skaitomos poeto eilės ir gitaros muzika. Su viešnia bendravo Ignalinoje gyvenanti rašytoja Gintarė Adomaitytė, kuri pirmiausia pasidžiaugė, kad jos bičiulė Aldona yra ir ,,Meno bangų“ rezidencijų dalyvė.
Aldona Ruseckaitė – ilgametė muziejininkė, poetė, rašytoja, populiarių biografinių romanų autorė, naujai ir netikėtai – per archyvinės medžiagos, dienoraščių, prisiminimų tyrinėjimus – skaitytojui pristatanti tikrus lietuvių literatūros klasikų gyvenimus. Jos kūryba vadinama unikaliu ir retu meniniu reiškiniu, laužančiu nusistovėjusias klišes, nuomones ir turėtus suvokimus.
Jau turbūt daugelio perskaitytos knygos apie Maironį, Žemaitę, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį ir renginyje pristatytoji ,,EMMI“ – žymių kūrėjų gyvenimo ir kūrybos, jų meto literatūros, kultūros, istorijos epiškas vaizdavimas. Rašyti knygą apie poetą A. Ruseckaitė sumaniusi dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai, jiedu – kraštiečiai, abiejų tėviškes Suvalkijoje, Prienų rajone, skiria apie 12 kilometrų. V. Mykolaičio asmenybė pasirodydavo ir ankstesniuose A. Ruseckaitės pasakojimuose apie rašytojus.
,,Skaitydama Putino kūrybą, atsiminimus, autobiografiją, kai jis rašo apie savo šeimą, apie suvalkietišką uždarumą, santūrų šaltumą, apie nesibaigiančių darbų tėkmę, jį suprantu gal geriau už kitus, nes pažįstu tas būsenas, elgesį, prigimtį, tarpusavio santykius. Suvokiu suvalkietišką stuburą – gali kas nors patarti, o padarysiu taip, kaip sugalvojau pats…“,– kalbėjo rašytoja. Mykolaitis-Putinas, kaip ji pastebėjo, buvo sudėtingo charakterio, mėgo vienatvę, atrodė panašus į svyruojančią nendrę, bet kartais parodydavo ir savo suvalkietišką užsispyrimą, kietumą. Yra netgi sakęs turįs „vilko plauką“, trukdantį jam betarpiškai bendrauti su žmonėmis, gerai jaustis viešumoje. A. Ruseckaitė netgi knygą norėjusi pavadinti ,,Vilko plaukas”.
Įdomus ir pats knygos pavadinimas. Tai pirmosios vardų raidės keturių Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterų, jo mylėtų ir jį mylėjusių – motinos Magdalenos, sesers Magdalenos, žmonos Emilijos ir mūzos Irenos, iš jausmo kuriai gimė paskutiniai poeto, itin meniški ir skausmingai jautrūs, meilės eilėraščiai. Kiekviena iš tų moterų – tarsi atskira išgyvenimų ir tragizmo sala, tik sesers santykis su broliu išsiskiria. Visą gyvenimą jie buvo vienodai artimi, net ir jai gyvenant Australijoje nuolat siuntė vienas kitam nuoširdžius laiškus. Keturias moteris vienija meilė sūnui, broliui, vyrui, kūrėjui, kuris parodomas ir toks didelis savo talentu, žavintis intelektualia asmenybe, o kartu ir toks žemiškai silpnas, reikalaujantis rūpesčio, pagalbos, netgi piktinantis savo netinkamu elgesiu. Rašytoja labai išsamiai nupasakojo kiekvienos moters gyvenimus ir išgyvenimus, santykius su Vincu Mykolaičiu-Putinu.
Ignalinos skaitytojai rašytojai uždavė keletą klausimų, domėjosi, kurią iš moterų ji labiausiai palaikiusi ar supratusi, kaip jai pasisekė taip natūraliai perteikti romano personažo monologus. Kaip pasakota, labiausiai čia padėjo būtent muziejininkės darbas, nes drąsiai kalbėti prieš šimtmetį gyvenusių žmonių vardu galima tik gerai išstudijavus archyvinę medžiagą: dienoraščius, laiškus, prisiminimus ir kt. Dalis jų dar lieka ateičiai – paskutinės rašytojo mūzos Irenos Kostkevičiūtės valia jos asmeninis archyvas bus prieinamas tik 2040 metais. O suprasti, matyt, galima kiekvieną žmogų, nes tobulumo šioje žemėje nėra.
Ignalinos viešosios bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė dėkojo abiem rašytojoms už nuoširdų ir šiltą pokalbį, leidusį labiau pažinti knygos autorę ir jos kūrybą. Bibliotekininkė Laima Andrijauskienė pristatė visas bibliotekoje turimas A. Ruseckaitės knygas ir kvietė jas skaityti.
