Pastebėtina, kad Gegužės 8-ąją dieną visas pasaulis mini Raudonojo kryžiaus dieną. Prieš 157 metus, 1863 m. buvo įkurta Tarptautinė sužeistųjų pagalbos tarnyba, kuri rūpinosi sužeistaisiais kare – taip gimė Raudonojo kryžiaus draugija. 2017 m. šiam visuomeniniam tinklui buvo skirta Nobelio taikos premija. Tai buvo ketvirtasis Nobelio premijos komiteto skirtas pripažinimas Raudonojo Kryžiaus organizacijai, kuri nuo savo įsteigimo, 1863 m., patyrė įvairias raidos stadijas. Prie keturių Nobelio nominacijų reikia pridėti ir penktąjį apdovanojimą, kuris iš tiesų istoriškai yra pati pirmoji Nobelio taikos premija: 1901 m. ji buvo skirta Raudonojo Kryžiaus steigėjui Henry Dunant’ui (1828 – 1910). Henry Dunant, šveicaras iš Ženevos, siekė gauti verslo užsakymų ir privilegijų iš Napoleono III, todėl 1859 m. atsidūrė šiaurės Italijoje. Čia Napoleono III kariuomenė prisijungė prie sąjungininkų iš Pjemonto. Birželio 24 d. įvyko jų dešimt valandų trukęs Solferino mūšis su austrų-vengrų imperijos kariuomene. Bendras mūšyje dalyvavusių žmonių skaičius vertinamas beveik 300 000. Žuvusių ir sužeistųjų buvo dešimtys tūkstančių. Nors aiškaus laimėtojo nebuvo, austrų pajėgos atsitraukė. 1862 m. Henry Dunant išspausdino „Atsiminimus apie Solferiną“. Šie atsiminimai buvo skirti ne imperatorių ir generolų šlovei, tačiau baisiam vaizdui, kuris liko po mūšio: negyvų žmonių ir arklių kūnais nusėtas laukas, kupinas vis dar gyvų kareivių dejavimo, riksmų, šauksmų. Tai matydamas Henry Dunant pradėjo organizuoti pagalbą: padedamas vietinių miestelių moterų ir vienuolynų, kelių kareivių savanorių, kelių žmonių, kurie dėl įvairių aplinkybių atsidūrė greta mūšio lauko, jis gabeno vandenį, maistą, tvarsčius sužeistiesiems, prašė išlaisvinti nelaisvėn paimtus medikus, kad šie galėtų atlikti chirurgines operacijas – dažniausiai galūnių amputacijas. Paskutiniuose atsiminimų puslapiuose Henry Dunant rašo, kad visa tai galėtų būti „humaniškiau ir krikščioniškiau“, jei savanorių pastangos būtų organizuotos ir jei kariaujančios pusės pripažintų jų neutralumą. Tai buvo išgirsta. 1863 metais buvo įsteigtas pirmasis Raudonojo Kryžiaus komitetas, o 1864 dvylika tuometinių Europos vyriausybių ir valdovų pasirašė pirmąją Ženevos konvenciją, kuri tapo kertiniu tarptautinės humanitarinės teisės akmeniu. Krikščioniškose šalyse organizacijos simboliu išrinktas raudonas kryžius baltame fone. Musulmonų šalyse analogiška organizacija turi raudonojo pusmėnulio simbolį. Raudonojo kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio organizacijos pavaldžios Tarptautiniam komitetui, kurio būstinė įkurta Ženevoje. Karo metu komiteto atstovai turi teisę neliečiami vaikščioti bėglių ir kalinių teritorijoje, teikti pagalbą nukentėjusiems, informuoti visuomenę apie sužeistuosius ir jų sąlygas. Raudonojo kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio organizacijos jungia žmones iš 188 pasaulio šalių.
1919 m. Raudonojo kryžiaus draugijos padalinį Nepriklausomoje Lietuvoje įkūrė visuomenininkas,
Taigi lietuviškoji Raudonojo Kryžiaus draugija įkūrė ligoninių Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje. Taip pat pirmąją Lietuvoje tuberkuliozės sanatoriją A. Panemunėje, greitosios medicinos pagalbos kraujo perpylimo įstaigas ir greitosios pagalbos stotis, medicinos seserų mokyklas, vaistines, ortopedijos dirbtuves. Turėjo ir savo leidinių, laikraščių. Nemažai prisidėjo prie Birštono ir kitų Lietuvos kurortų plėtojimo.
