Kaip Kazlų Rūdos balų rūdą paversti auksu
Rugsėjo 22 dieną Kazlų Rūdos turizmo ir verslo informacijos centras pradėjo įgyvendinti projektą „Paversk balų rūdą auksu – balų (pelkių) rūdos pritaikymas meninei veiklai“, kurį finansuoja Kultūros taryba bei Kazlų Rūdos savivaldybės administracija.
Projektas suskirstytas į dvi dalis: pirmoji dalis susipažinimas su balų rūda ir jos paieškos Kazlų Rūdos savivaldybėje, antroji – rastos balų rūdos pritaikymas meninei veiklai.
Rugsėjo 22 dieną pradėjome pirmąją projekto dalį kartu su MB „Geologo kelionės“ vadovu geologu Jonu Šečkumi ir hidrogeologe Ramune Šečkuviene, kurie dar pavasarį apžvalgė Višakio upelio slėnį, paėmė šlapio limonito mėginius geležies koncentracijos nustatymui bei Višakio upelio vandens mėginius ištirpusios geležies nustatymui. Analizes atliko Vilniaus universiteto, Chemijos ir geomokslų fakulteto doktorantas Andrius Pakalniškis bei UAB „Grota“ laboratorija. Prie mūsų taip pat prisijungė Humanitarinių mokslų daktarė, mokslo darbuotoja, archeologė Andra Simniškytė-Strimaitienė.
Teorinėje dalyje projekto dalyviams buvo atskleista geležies rūdos Kazlų Rūdoje atsiradimo priežastis bei priešistorė. Geologas mums atskleidė kur geležies yra daugiausia, kaip ji atsiranda žemės paviršiuje bei kokiais keliais ji atkeliavo pas mus į Kazlų Rūdos apylinkes. Išklausę teoriją ir pasisėmę naujų žinių rugsėjo 23 dieną iškeliavome ieškoti balų rūdos Višakio upelio slėnyje. Kelionę pradėjome prie Višakio šaltinėlio. Sužinojome kaip vanduo prasibrauna į žemės paviršių, kaip šaltinėlio apylinkėse susiformavo pelkė ir kodėl nereikia filtruoti ir distiliuoti vandens. Pasivaikščioję sugrįžome į autobusą ir iškeliavome prie Višakio upelio. Nuvykus prie upelio geologas Jonas mums parodė vienus iš svarbiausių geologų įrankių – kastuvą ir grąžtą. Šiais įrankiais entuziastingai nusiteikę keliautojai darė gręžinius ir tyrinėjo, čiupinėjo ištrauktą smėlį, ten ieškodami limonito – tai geležies oksidų, hidroksidų mineralų mišinys, kuris susidaro kitiems geležies mineralams dūlant, oksiduojantis. Višakio upelyje ir jo pakrantėse dėl pakilusio upės vandens šių mineralų su grąžtu rasti nepavyko, tačiau nedidelėje saloje esančioje upelyje nukasus jos šlaitą pamatėme nedidelę apie 1 cm pločio vario spalvos geležies oksidų juostą. Apie geležingą dirvožemį ir jo vietą išsiaiškinti mums gali padėti kurmiai, kurie yra geriausi archeologų ir geologų draugai – sako geologas Jonas Šečkus. Todėl nieko nelaukdami pakilome į upelio baseino viršų ir ten darėme gręžinukus toliau intensyviai ieškodami limonito. Paieškos buvo sėkmingos nors lobiai ir negausūs. Todėl paieškas tęsti nusprendėme Višakio Rūdoje Judrės upelyje Višakio buities muziejuje.
Atvykus mus šiltai pasitiko muziejaus įkūrėjas Valdas. Nieko nelaukę nuskubėjome prie Judrės upelio ir kas pakrantėje kas upėje braidydami ieškojome balų rūdos. Deja, upelyje pavyko rasti tik šlako. Iš rastos jo gausos bei rudnelių liekanų mokslininkai padarė išvadą, kad šioje vietoje rūda buvo degindama. Šalia esantis judrus sraunus upelis puikiai galėjo pasitarnauti kaip malūno varomoji jėga, o netoliese esant pagrindiniam keliui jau išgautą geležies rūdą netoli ir transportuoti. Savininkui Valdui leidus jo kieme buvo padaryti kasinėjimo darbai ir štai pagaliau upės baseine aukščiau radome taip ilgai ieškoto limonito. Jaunieji tyrinėtojai rastą limonitą vežėsi namo parodyti ir supažindinti savo šeimos narius su geologiniais atradimais mūsų krašte. Pasivaikščioję po Višakio buities muziejaus kiemą, nukeliavę prie Višakio bei Judrės upelių santakos vaikai padarė dar keletą gręžinių. Po geologinių tyrinėjimų muziejaus įkūrėjas Valdas mus pasikvietė apžiūrėti muziejaus ekspozicijos. Daug įdomių dalykų ten pamatėme ir išgirdome. Pavargę, bet pilni įspūdžių iškeliavome namo ruoštis antrai projekto daliai.
