2 gruodžio, 2021

Klemenso Bruniaus žūties 45 -ųjų metinių paminėjimas Kaune

Raimundo Kaminsko nuotr.

lapkričio 30 d. sukako 45 metai kai Kaune žuvo  antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys, tremtinys, inžinierius Klemensas Brunius (1906-1976). Ta proga Kaune Petrašiūnų kapinėse ir prie atminimo lentos vyko Klemenso Bruniaus 45 metų žūties paminėjimas. Renginį organizavo Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga.

Klemensas Brunius gimė 1906 m. rugpjūčio 19 d. Margių kaime Šeduvos valsčiuje Panevėžio apskrityje Petro (1876-1957) ir  Anėlės Pranytės (1876-1975) daugiavaikėje šeimoje, kurioje be Klemenso  dar augino sūnus Feliksą (1898-1994), Petrą (1908-2007), Povilą (1916-1961) ir dukteris Kazimierą Janušauskienę (1900-1959), Salomėją Gabšienę (1903-1971), Veroniką Šereivienę (1910-2001), Emiliją Nagulevičienė (1912-1992), Eleną Strebeikienę (1914-2009), Anėlę Rumbaitienę (1918-2004). Brunių šeimos  nariai buvo muzikalūs žmonės. Todėl visai neatsitiktinai 1924 m. Kaune  pirmojoje  Lietuvos dainų šventėje dalyvavo Klemensas, Salomėja ir Petras.

K. Brunius 1928 m. baigė gimnaziją Šiauliuose ir įstojo į Lietuvos universitetą Kaune. Nuo 1929 m. dalyvauja LU Studentų technikos draugijos veikloje.

1933 – 1934 m. buvo Tautinės lietuvių studentų Neo – Lithuania  korporacijos valdybos pirmininkas. Dar studentas būdamas vadovavo Parodos gatvės rekonstrukcijai ir Neo-Lituania rūmų baigiamiesiems darbams Kaune. Pasak Juozo Enčerio, jis geriausiai  sugebėdavo nuraminti įsisiūbavusią korporantų sueigą, rasdamas bendrus sąlyčio taškus ir nukreipdamas visus konstruktyviai veiklai „Pro Patria“-Tėvynės gerovei, o ne vieno ar kito lyderio garbinimui ar paneigimui.

1934 m. rugpjūčio 29 d. susituokė su Elena Laguckaite-Bruniene (1911-1990) ir apsigyveno jos tėvų namuose Kaišiadorių g. Nr. 25. K. ir E. Bruniai savo  šeimoje augino dukrą Vidą Bruniūtę-Jakubauskienę (1935-1989) bei sūnų Arvydą Brunių (g. 1940).   

1935 m. spalio 23 d. gavo diplomuoto statybos inžinieriaus vardą, gerai išlaikęs visus egzaminus VDU Technikos fakulteto Statybos skyriuje ir apgynęs diplominį projektą „Klaipėdos krašto seimelio ir direktorijos rūmai Klaipėdoje“.

Nuo 1929 m. iki  1931 m. dirbo Martyno Kuktos spaustuvėje korektoriumi.

1938 m. K. Brunius dirbo VRM statybos darbų referentu, 1938-1940 m. – įvairiose statybinese firmose inžinieriumi – darbų vykdytoju, o nuo 1940 m. – inžinieriumi A/B „Statyba“ Kaune.

K. Brunius kartu su Povilu Dėdele (1894  – 1967) dirbo statybos inžinieriumi statant Taupomųjų kasų rūmus (dabar Kauno m. savivaldybė) bei Kauno sporto halę.

K. Brunius 1940 m. birželio 7 d. buvo komandiruotas dirbti į Karaliaučių (Vokietija), kur bendrovė statė Kauno „Maistui“ skerdyklą. Būnant komandiruotėje SSRS okupavo Lietuvą. Komandiruotė turėjo baigtis 1940 m. liepos 18 d. 1940 m. liepos 15 d. Klaipėdoje K. Brunius susitiko su vaistininku Kaziu Mažonu (1886-1985) ir po pokalbio su juo nusprendė į okupuotą Lietuvą negrįžti.  K. Brunius 1941 m. lapkričio 14 d. gavo laišką iš Juozo Dženkaičio (1906 – 1944), kuriame jis kvietė Klemensą atvykti į Berlyną.

1940 m. lapkričio 17 d. K. Škirpos iniciatyva Berlyne, jo bute (Achenbachstr. 1) buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF’as), kurio tikslas buvo sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo. LAF’o steigiamojo susirinkimo protokolą pasirašė 28 asmenys.

Kartu su kitais 27-iais susirinkimo dalyviais K. Brunius pasirašė LAF’o įsteigimo aktą. K. Škirpai paprašius, jis kaip voldemarininkų atstovas sutiko  tapti vienu iš keturių jo padėjėjų – patikėtiniu. Buvo sudaryta 20 komisijų. K. Brunius buvo paskirtas organizacinio komiteto pirmininku.

K. Škirpa, laukdamas Vokietijos ir SSRS karo pradžios ir rengdamasis organizuoti LAF’o sukilimą Lietuvoje, buvo sudaręs vyriausybės narių sąrašą. Joje K. Bruniui buvo numatytas Darbo ir socialinės apsaugos ministro postas.

1941 m. Birželio sukilimo įvykiai paskatino K. Brunių  grįžti į Lietuvą. 1941 m. birželio 28 d. vakare prie Virbalio K. Brunius sėkmingai perėjo sieną ir birželio 29 d. grįžo į Kauną. Ten jis aplankė J.Ambrazevičių (Brazaitį) ir perdavė jam K. Škirpos laišką.

Voldemarininkai, kaip ir kitų politinių pažiūrų krašto gyventojai, aktyviai dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, tačiau jie dėl tam tikrų priežasčių buvo nepatenkinti Laikinąją Lietuvos vyriausybe. Todėl jie sukūrė savo politinę organizaciją.

1941 m. liepos mėn. 31 d. K. Brunius dalyvavo kuriant Lietuvoje Lietuvių Nacionalistų Partiją (LNP). Jis tapo vienas iš LNP  vadovybės narių, vėliau vado pavaduotojas, kurį laiką vadas. K. Bruniui kaip LNP nariui 1941 m. rugsėjį buvo pavesti reikalai, susiję su Vilniaus kraštu.

1941 m. rugsėjo 14 d. su kitais pasirašė LNP memorandumą vokiečių okupacinei valdžiai, ginantį Lietuvos interesus.

Po to, kai 1941 m. gruodžio 17 d. naciai uždraudė LNP veiklą, K. Brunius tapo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) nariu.

1942 m. balandžio mėnesį Kaune buvo sudaryta LLKS vyriausioji vadovybė. Ji rūpinosi konspiracinio tinklo plėtimu ir ryšių palaikymų visoje Lietuvoje. Sąjungos centralizavimas ir konspiracinio tinklo formavimas buvo užbaigtas 1943 m. viduryje. Organizaciją sudarė Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio apygardos. Kiekvienos apskrities centre buvo laisvės kovotojų vadovybė, o valsčiuose įsteigti LLKS branduoliai. Organizacija jungė apie 3 tūkstančius ir priesaikas davusių narių. Svarbiausias organizacijos laikraštis buvo „Laisvės kovotojas“, jis buvo leidžiamas du kartus per mėnesį Kaune. Iki 1944 m. vasaros buvo išleista 28-eri šio laikraščio numeriai. LLKS vyriausiąją vadovybę sudarė: politinė vadovybė (inžinierius Klemensas Brunius), technikinė vadovybė (inžinierius Povilas Konkulevičius ir inžinierius Jurgis Lelejevas), redakcija (chemikas Jonas Deksnys). LLKS turėjo savo įstatus, kurių pirmasis skelbė: LLKS tikslas yra atstatyti Nepriklausomą Lietuvą ir sujungti visus lietuvius bendram darbui Lietuvos garbei ir gerovei. Pagrindiniai LLKS nuopelnai buvo tokie: 1. Viena pirmųjų suorganizavo slaptos spaudos leidimą ir jos platinimo tinklą, kuris, nepaisant gestapo įvykdytų spaustuvių likvidavimo, funkcionavo iki vokiečių okupacijos pabaigos; 2. Kartu su Nepriklausomos Lietuvos sąjūdžiu ir Vyriausiuoju Lietuvių komitetu, užmezgė slaptą ryšį su Švedija ir Vakarais; 3. LLKS vienintelė Pabaltijyje operavo ir palaikė radijo ryšį su Švedija, transliavo pranešimus ir žinias kurios, buvo girdimos Švedijoje; 4. Užmezgė ir palaikė ryšius su latvių ir estų tautinio pasipriešinimo sąjūdžiais ir slaptą ryšį su Suomija.

Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo Komiteto (VLIK’o) gimimo data laikoma 1943 m. lapkričio 25 d., kai išrinktieji partijų ir kovos organizacijų atstovai susirinko į pirmą posėdį B. Gaidžiūno bute Kaune. VLIK’ą sudarė: prezidiumas (pirmininkas prof. inž. Steponas Kairys (socialdemokratas)) (vicepirmininkai krikščionis demokratas Adolfas Damušis ir tautininkas Balys Gaidžiūnas); sekretorius (advokatas Bronius Bieliukas); plenumas. Inžinierius Klemensas Brunius savo ruožtu buvo vienas iš plenumo narių.

1944 m. balandžio mėn. 29 d. K. Brunių netikėtai gestapas suėmė Kaune Vytauto prospekte netoli geležinkelio stoties. Per kvotą apkaltino priklausius Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui, palaikius radio ryšius su Algirdu Vokietaičiu, esančiu Švedijoje ir parašius straipsnelį į „Laisvės kovotoją“ kaip gestapas naikina nužudytų žydų lavonus Kaune prie IX-ojo forto.

„Mane ir dar 17 vyrų išvežė 1944 m. birželio mėn. 8 d., kitus atvežė liepos mėn. pradžioje. Tokiu būdu ten susidarė dvidešimt septynių asmenų lietuvių grupė ir ji visa kartu toliau buvo vežiojama. Išvežus į Vokietiją mūsų nebekvotė. 1944 m. liepos 15 d. iš Instenburgo mus išvežė į Alenšteino kalėjimą iš čia rugpjūčio mėn. 7 d, į Landsbergo kalėjimą (netoli Berlyno). Čia išbuvome iki 1945 m. sausio 29 d. ir dirbome perskirti į dvi grupes: viena lauke, kita fabrike. Aš dirbau fabrike. Iš čia 1945 m. sausio mėn. 29 d., artėjant Sovietų armijai, mus pėsčius išvarė į Berlyną. Į Berlyną patekome vasario 2 d.. o iš Berlyno išvežė vasario 7 d. pietų vakarų kryptimi ir po 10 dienų kelionės mus pasodino Bayreuth kalėjiman Bavarijoje. Čia dirbau kalėjimo siuvykloje“  

1945 m. balandžio mėn. JAV karių išlaisvintas Klemensas atvyko į  Wiurcburge atkurto VLIK štabą.

1945 m. spalio pabaigoje kartu su Jonu Deksniu (1914- 1982) nelegaliai atvyko į sovietų okupuotą Lietuvą antisovietinio pasipriešinimo centro kurti ir susitiko su A apygardos (Dzūkija) vadu plk. J. Vitkumi-Kazimieraičiu (1901-1946).

1946 m. gruodžio 15 d. K. Brunius laikraščiuose perskaitė pranešimą apie užsienio reikalų ministrų tarybos Maskvos konferenciją, kurioje turėjo būti svarstomos teritorinės Vokietijos kaimynų pretenzijos į buvusias Vokietijos žemes. K. Brunius manė, kad bus keliamas klausimas dėl Lietuvos SSR atskyrimo nuo Sovietų Sąjungos, todėl nusprendė sudaryti memorandumą, skirtą keturių ministrų tarybai. Tą memorandumą turėjo pasirašyti Lietuvos visuomenės vardu keli asmenys nuo visų buvusių Lietuvos partijų. Memorandume turėjo būti prašymas apie tai, kad prie Lietuvos būtų prijungta Kaliningrado sritis. Maskvoje šį memorandumą K. Brunius norėjo perduoti anglų, amerikiečių ir prancūzų ambasadoms. K. Brunius parengė tik pirmąjį memorandumo eskizą.

Sovietinio saugumo pareigūnai K. Brunių suėmė per šv. Kalėdas  1946 m. gruodžio 25 d. Kaune. Nutarta suimti Klemensą įtariant tuo, kad Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu priklausė neolituanams, filisteriams, kad nacių okupacijos laikotarpiu priklausė Lietuvių nacionalistų partijai, kad buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto nariu. Pastebėtina, kad Vilniuje apie 9 mėnesius K. Brunius kalėjo vienoje kameroje su palaimintuoju arkivyskupu  Teofiliu Matulioniu  (1873 – 1962). 1947 m, rugpjūčio 16 d. sovietai pripažino K. Brunių kaltu pagal RSFSR BK 58-I“a“ ir 58-II straipsnius ir skyrė  bausmę 25 m. kalėti pataisos darbų stovykloje. K. Bruniui jau kalint, sovietų valdžia norėjo jo žmoną Eleną su vaikais ištremti, tačiau atėję trėmimų vykdytojai namuose jų nerado. Jie slapstėsi ir tremties išvengė. K. Bruniaus gyvenamasis namas Kaišiadorių g. buvo nacionalizuotas, jame buvo įrengta biblioteka.

Tremtyje K. Brunius dalyvaudavo Intos lietuvių tremtinių šviesuolių sueigose, politiką aptardavo su Jonu Vokietaičiu, Stasiu Šačkumi, Aleksandru Bendinsku, Gerardu Binkiu, kun. Kazimieru Vasiliausku, Stasiu Gorodeckiu ir kitais. Buvo geras bičiulis su kun. Alfonsu Svarinsku. Atlikęs bausmę  (į Lietuvą jam neleido iš kart sugrįžti) apsigyveno Intoje  buvusio politkalinio  Tigro rinktinės vado Leono Vilučio (1920-1993) namelyje, kurį suprojektavo. Čia jį aplankė žmona ir dukra. Dirbo statybose darbų vykdytoju. 1956 m. liepos  23 d. grįžo į Lietuvą. Po įkalinimo K. Brunius visą laiką buvo KGB sekamas ir provokuojamas.

Pasak Klemenso Bruniaus, „.. man grįžus iš lagerio 3 metus turėjau lyg nedrumsčiamą gyvenimą, išskyrus saugumo organų periodiškus šaukimus pasirodyti pas juos. 1959 m. mano reikalai buvo pablogėję. Buvau išregistruotas, atleistas iš darbo ir pasakyta per 10 dienų apleisti Kauną… …Kartą  ir net  du kartus per metus darbo valandomis, man nesant namuose, mano bute lankosi tariami „finansų atstovai“ ir nepasakę ko nori, pažiūri kambarius, namų knygą, pasako keletą priekaištingų frazių, žodžiu pagasdina moteris ir išeina…“ „ …1965 m. pavasarį Kauno milicijos valdyba siuntinėjo savo darbuotojus į organizacijas, kurių statybose aš vykdžiau techninę priežiūrą išsiaiškinti nuo kada aš ten dirbu ir kiek gaunu atlyginimo…“

…Man žinomas faktas, kad saugumo darbuotojai priekaištavo asmeniui, kam jis pakvietė mane į svečius…“ …Nerado galimybės įrašyti mano pavardės į Kauno tarprajoninės bazės projekto autorių ir statytojų sąrašus 1965 m., kada tos bazės projektas gavo aukščiausią įvertinimą visasąjunginėje parodoje Maskvoje. Aš buvau aktyvus aktyvus dalyvis  projektą sudarant ir jį vykdant…“

„Aš nemoku vaidinti. Aš galiu drąsiai, bet kur ir bet kada pripažinti ir įvertinti tai kas pažangu, nors tai būtų pasiekta per kraują ir ašaras..“

 K. Brunius Kauno mieste dirbo Statybos valdyboje Nr. 10 darbų vykdytoju, vėliau Kauno m. Vietinio ūkio Valdybos projektavimo – sąmatinio biuro vyresniu konstruktoriumi. Vėliau   respublikiniame susivienijime ,,Lietuvos žemės ūkio technika“statybos techninės priežiūros inžinieriumi.  

Pasak Juozo Enčerio, sovietinis partinis veikėjas, žurnalistas Genrikas Zimanas (1910 – 1985) norėjo pasiūlyti K. Bruniui „draugišką pagalbą“ – bendradarbiauti sovietinėje spaudoje. Paprašė parašyti atsiminimus apie Vasario 16-osios Akto signatarą Steponą Kairį (Juozą Kaminską (1879-1964). Kaip atsakęs G. Zimanui, jis [Brunius] man pasakojo maždaug tokiais žodžiais: „Apie tą kilnų žmogų didelį socialdemokratą ir kartu ne mažesnį lietuvį, pažįstamą iš bendros veiklos ir kovų už Lietuvą, aš jums galėčiau daug tiesos pasakyti. Bet tiesa jums nepatinka ir jūs jos nepaskelbsite. Todėl palikite mane ramybėje. Aš esu statybos inžinierius. Myliu savo darbą. Leiskite man laisvai dirbti“.

Apolonija Purelienė, knygoje „Juozas Purelis“ pateikia tam tikrus samprotavimus apie galimus plk. ltn. Juozo Purelio (1901–1989)  ir Klemenso Bruniaus tarpusavio ryšius, apie tai, kad Juozas Purelis  pasivadino Klemensu Bruniumi ir jo vardu galimai  dalyvavo Lietuvos pogrindyje. Kiek tai yra tiesos nėra kol kas aišku.  Tikėtina, kad atsiras tyrinėtojai, kurie galės remiantis tam tikrais įrodymais  paaiškinti  šiuos ir kitus paslaptingus K. Bruniaus gyvenimo istorijos faktus.

1976 m. kovo 4 d. K. Brunius buvo atvežtas „į I-ają Tarybinę. klinikinę ligoninę po avarijos. Traumos aplinkybės buvo nežinomos. Vėliau buvo pervežtas į Respublikinę Kauno klinikinę ligoninę, kurioje gydėsi iki 1976 m. kovo 31 d.

1976 m. lapkričio 30 d. K. Brunius žuvo autoavarijos metu. Klemenso  sūnaus Arvydo Bruniaus liudijimu, tėvas su savo bendradarbiu, tremtiniu Stasiu Šačkumi (1907-1985) grįžinėjo iš Vilniaus į Kauną, buvo labai blogas oras, Muravoje jie išlipo ir pamatė atvažiuojančią taksi. Jie bėgo per kelią norėdami sustabdyti taksi, S.Šačkus perbėgo pirmas, o paskui bėgantį K. Brunių partrenkė ir užmušė atvažiuojantis keleivinis Gardino autobusas. Yra manančių, kad Klemenso Bruniaus mirtį galėjo suorganizavo KGB. Pastebėtina, kad KGB uždraudė namiškiam į inžinieriaus laidotuves kviesti  šeimos draugus, buvusius bendražygius, tolimesnius gimines, vengti viešumo. Laidojo pusiau slaptai, su keliais artimiausiais giminėmis. Palaidotas Kaune Petrašiūnų kapinėse.

Anot Aldonos Sabaitytės–Vilutienės (1931-2020),  Klemensas Brunius buvo  didelis Lietuvos patriotas; jam Tėvynė reiškė ne tik gražią sąvoką, bet ir didelius įsipareigojimus savo tėvų ir protėvių žemei.


K. Stoškaus nuotr.
17 rugpjūčio, 2022

Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Senajame arsenale, nuo rugpjūčio 17 dienos visuomenei pristatomi 9 originalūs kalavijai. Didžioji jų dalis eksponuojami pirmą kartą, […]

Žydų antkapių paminklų plokštės; „primatuojamos“ bažnyčios statulos / KIC nuotr.
13 rugpjūčio, 2022

Netikėti atradimai tvarkant Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčią – atliekant tvarkybos darbus kilo įtarimų, kad jos laiptų akmenys – tai žydų […]

J.Lukšos artimieji -K.Lukša ir D.Lukšaitė- Maciukevičienė
12 rugpjūčio, 2022

2022 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje, LR krašto apsaugos ministerijos Baltojoje salėje visuomenei buvo pristatyta paroda „Laisvės žvalgas“ apie legendinį […]

8 rugpjūčio, 2022

Vydūno vardo bibliotekoje Pagėgiuose kasmet tradiciškai buriasi šio šviesuolio idėjas vertinantys ir /ar propaguojantys entuziastai ne tik iš Lietuvos, bet […]

7 rugpjūčio, 2022

Ariogaloje, Dubysos slėnyje, 32-ą kartą į sąskrydį „Su Lietuva širdy“ šeštadienį rinkosi tremtiniai, politiniai kaliniai ir laisvės kovų dalyviai. Gyventojų […]

5 rugpjūčio, 2022

Paskelbus apie kultūrine bomba vadinamus restauratorių atradimus šv. Juozapo Palūšės bažnytėlėje, susidomėjimas šia unikalia, Lietuvoje viena seniausių ir  vertingiausių medinės […]

5 rugpjūčio, 2022

2022 m. rugpūčio 4 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Trakų rajono savivaldybės Trakų seniūnijos Varnikų kaimo masinėje […]

3 rugpjūčio, 2022

Pavakarę, jau po darbų, visi skubėjo į Galminius (Zarasų raj.), kunigas moral. teol. lic. Gintaras Petronis pašventino išsaugotą ir atstatytą […]

Parodoje „kovotoJOS“ eksponuojama gailestingosios sesers uniforma, R. Šeškaičio nuotr.
3 rugpjūčio, 2022

Šiemet Lietuvą nustebino ne tik matematikos egzamino rezultatai, bet ir istorijos egzamino turinys – kur nenagrinėta nė viena istorinė asmenybė […]

31 liepos, 2022

2022 m. liepos 27 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko knygos „Tautos kuriama Lietuva“ pristatymas. Neseniai  Lietuvai pagražinti draugija […]

31 liepos, 2022

Vilniaus rajone, prie Medininkų memorialo, sekmadienį pagerbtas čia prieš 31-erius metus žuvusių pasieniečių  atminimas. Prezidento Gitano Nausėdos teigimu, Medininkų tragedija […]

Palėvenės vienuolynas
27 liepos, 2022

Palėvenės vienuolynas (Kupiškio r.), XVII–XVIII amžiuje buvęs kultūros ir švietimo židiniu šiaurės rytų Lietuvoje, ilgus metus stovėjo apleistas. Dabar Kultūros […]

LGGRTC darbuotojų nuotr.
26 liepos, 2022

2022 m. liepos 23 d. Lietuvos partizano Juozo Jakavonio – Tigro sodyboje Kasčiūnų kaime, Varėnos rajone, vyko pilietinis renginys „Istorijos […]

Augustės Labenskytės nuotr.
26 liepos, 2022

Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Kleboniškių kaimo buities skyriaus (Radviliškio r.) klojime teatras „Arbatvakariai“ vaidino spektaklį „Aitvarų lauktuvės“. Spektaklio idėjos autorė […]

I vieta
26 liepos, 2022

Laisvės kovų dalyvio Juozo Lukšos-Daumanto atminimą pernai atvertame jo vardo skvere Žirmūnuose įprasmins paminklinis objektas „Miškinis“. Geriausia meninė idėja atrinkta […]

15 liepos, 2022

Gargždų miesto parke nugriautas sovietinis paminklas. Darbus atlikęs rangovas pašalino gelžbetoninį postamentą ir šalia jo esančius du mažesnius paminklus. Buvusio […]

Istoriniai pasimatymai / Mindaugo Masaičio nuotr,
15 liepos, 2022

Žaismingai mokytis Lietuvos istorijos ir geriau pažinti šaliai nusipelniusius žmones kviečia Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, pristatanti mobiliąją programėlę […]

13 liepos, 2022

Liepos 13-ąją, tradiciškai, visi žemaičiai buvo pakviesti paminėti Durbės mūšio pergalės ir Žemaičių tautos vienybės dienos. Minėjimas prasidėjo Respublikos gatvėje, […]

13 liepos, 2022

Liepos 13-oji – Durbės mūšio diena, kuri dar kartais vadinama ir Žemaičių vienybės diena. Šia proga prie Klaipėdos rajono savivaldybės […]

Sauliaus Žiūros nuotr.
12 liepos, 2022

Sovietmečiu laiptų statyboms barbariškai panaudoti žydų antkapiai ant Tauro kalno šalia Liuteronų sodo pagaliau bus deramai sutvarkyti – šiandien prasidėjo […]