birželio 12, 2020
Birutė Nenėnienė
Kun. Vaclovo Stakėno gyvenimo kelias

Gaivų Viešpaties žengimo į Dangų (Šeštinių) sekmadienį karantino reikalavimų paisančioje Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje šv. Mišiose buvo meldžiamasi už kunigystės šventimų 50-metį minintį šios parapijos altaristą kun. Vaclovą Stakėną ir prašoma Dievo malonės sulaukti šiais laikais daugiau pašaukimų dvasininko tarnystei.

Apie Tėveliu Vaclovu vadinamą Kybartų Eucharistinio išganytojo parapijos dvasininką glausta informacija patalpinta interneto enciklopedijoje:

„Vaclovas Stakėnas gimė 1934 m. gegužės 24 d. Maženiuose (Velžio vlsč., Panevėžio apskr.). Lietuvos katalikų kunigas, pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis. 1970 m. baigęs Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją įšventintas kunigu ir paskirtas Kybartų parapijos vikaru. 1970–1975 m. – Lazdijų, 1975–1980 m. – Garliavos parapijų vikaras, 1980–1989 m. – Krokialaukio, 1989–2003 m. – Kybartų parapijos klebonas, nuo 2003 m. – Kybartų parapijos altaristas. Nuo 1980 m. dalyvavo Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto veikloje, bendradarbiavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje.

Tarp tų datas išreiškiančių skaičių padėti brūkšneliai talpina daugybę šių laikų žmogui, ypač jaunam, sunkiai suvokiamų dalykų apie tikėjimo varžymus, kunigų persekiojimą komunistinėje santvarkoje.

Vaclovas Stakėnas – vienas iš nedaugelio dar prieškary gimusių garbingo amžiaus Vilkaviškio vyskupijos kunigų. Kai jis ruošėsi kunigo tarnystei ar žengė pirmuosius žingsnius parapijose, didžioji dalis šiandieninių vyskupijos klebonų tebuvo kūdikiai ar tik gimė.

Jubiliatas vaikystėje ir jaunystėje įgytas vertybes nešasi per visą gyvenimą ir jas brangina kaip pamaldumo, katalikiškumo paveldą, sielojasi dėl paviršutiniškumo, abejingumo, paklusnumo ir meilės stokos, net kunigystės, vienuolystės dvasios gilaus pajautimo, pagarbos dvasiniam luomui stokos: „Mūsų laikais iš džiaugsmo verkei, kad pasiekei kunigystės ir šią Dievo pašaukimo dovaną labai branginai“.

Įvairių įvykių pokalbiuose prisilietusi prie jubiliato gyvenimo kelio pastebiu, kad į šį pasaulį atėjusiam žydinčią gegužę, daug svarbių gyvenimo pokyčių įvyko irgi tą mėnesį. Tik tai nereiškia, kad visas gyvenimo kelias buvo žiedais nuklotas… Kun. V. Stakėnas gal tik intuityviai jautė nuolatinę globą Dievo Motinos, kuri, kiek save atsimena, tėvų namuose buvo garbinama, prie papuošto Marijos paveikslo giedoti mojinių gegužę rinkdavosi kaimynai.

Pašvęsti tarnystei

Prieš 50 metų, 1970 metų gegužės 23 diena kaip ir šiemet irgi buvo šeštadienis. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje vyskupo Juozapo Matulaičio-Labuko rankų uždėjimu aštuoni Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos auklėtiniai tapo pašvęsti kunigo tarnystei. Tuometinės sovietinės valdžios parėdymu, pirmą kursą seminarijoje galėjo pradėti tik penki jaunuoliai. Paskui prie to paties kurso prisijungė anksčiau mokęsi klierikai, daugiausia dėl sovietinės valdžios trukdymų turėję pertraukti studijas. Tad tarp bendrakursių būta bene 20 metų amžiaus skirtumo – gimusių 1924 ir 1946 metais. Visi aštuoni baigiamojo kurso draugai (kunigai Aleksandras Počiulpis, Juozas Čepėnas, Vaclovas Stakėnas, Juozas Stasiūnas, Steponas Tunaitis, Zenonas Navickas, Jonas Vaitonis ir Vytautas Simonas Guogis) susitiko tik kartą – 1980 metų gegužę Garliavoje paminėjo šventimų 10-metį. Kunigystės 25 metų jubiliejų visi šventė tarnaudami klebonais priskirtose parapijose. 50-mečio kunigystės jubiliejų kaip altaristai mini keturi bendramoksliai (Vaclovas Stakėnas, Juozas Čepėnas, Steponas Tunaitis, Vytautas Simonas Guogis). Kun. V. Stakėnas – vienintelis „auksinis“ jubiliatas Vilkaviškio vyskupijoje.

Pirmoji vieša šventė

Kunigas Vaclovas, būdamas jau 36 metų brandus jaunas žmogus, pirmąsias šv. Mišias (primicijjas) aukojo slapčiomis mažoje Rumbonių parapijos bažnyčioje (Vilkaviškio vysk.), nes didesnėje parapijoje sovietinė valdžia tokių iškilmių neleisdavo. Kuklią šventę suorganizavo parapijos klebonas kun. Albinas Drazdys (1903 09 03–1928 06 24–1970 08 28). Jis jaunuolį globojo kelyje į kunigystę, buvo jo dvasios tėvu.

„Atlaidų vardan klebonas išsirūpino leidimą pasikviesti svečią kunigą. Kartu tai buvo ir iškilmė, ir užslaptinta, kad nepasklistų kalbos, jog suorganizavo primicijas. Pasveikinti su jaunimo grupe atvyko kun. Sigitas Tamkevičius, be sutanos, tik su „koloradke“. Tuo metu kaip vikarui Alytuje buvo uždrausta eiti kunigo pareigas“, – apie 1970 metų gegužės 24 dieną, sekmadienį, liudija kun. V. Stakėnas.

Tėviškės, Velykių, parapijos bažnyčioje (Panevėžio vysk.) prie altoriaus meldėsi per Šv. Antano atlaidus. Širdį glostė dėkingumas Dievui, kad šitos dienos sulaukė mamytė, dar pirmuosius trejus kunigystės metus lydėjusi malda. Ir tik viena motina galėjo žinoti, kuri data svarbesnė: ar kai gimė antrasis sūnus Vaclovas šeimoje, ar kai gimė Bažnyčiai, kaip būsimasis ištikimas Dievo tarnas visų žmonių gerovei. Tėvelis amžinybėn išėjo, kai Vaclovas mokėsi ketvirtajame seminarijos kurse.

Jautrūs sugrįžimai į tėviškę

Kunigystės kelio užuomazga, kaip jaučia jubiliatas, brendo tėvų namuose, Maženių kaimo troboje. Onos ir Simono Stakėnų šeimoje augo jie penkiese: keturi broliai ir sesuo.

Nuo Maženių vienkiemio arčiausiai buvo trijų parapijų – Velykių, Miežiškių ir Uliūnų, – bažnyčios, kuriose melsdavosi Stakėnai ir jų protėviai.

„Mano Velykiai ištuštėjo, dabar visos trys parapijos neturi klebono, yra aptarnaujamos atvažiuojančio kunigo, – sako kun. V. Stakėnas. Neliko ilgesingos traukos į tėviškę. Gimtoji sodyba tebestovi, joje gyvena svetimi žmonės. Iš didžiulio Maženių kaimo keliolika gyventojų telikę. Ten jau vis rečiau sutiksi pažįstamų žmonių“. Retkarčiais parvažiuodavo į gimtąją parapiją. Velykių Šv. Andriejaus bažnyčiai švenčiant 170 metų sukaktį dalyvavo iškilmėse kaip iš tos parapijos kilęs kunigas, padovanojo kryžių ir žvakides. Jautru prisiminti, kaip tėvai aktyviai tarnavo Bažnyčios gyvenime, procesijose, talkindavo kunigui. Mama gražiu balsu giedodavo ir buvo subūrusi giesmininkus su gerais balsais. O čia ir jis, dar mažas vaikas, 1941 metų pavasarį pagal mamos duotą pavedimą, kad būtų drąsiau, vis palydi į Velykius truputį daugiau nei metais vyresnį brolį Antaną pas kunigą ruoštis Pirmajai Komunijai.

„Birželio 22-ąją, sekmadienį, paskyrė Pirmosios Komunijos dieną. Anksti ryte tėtei įtartinai pasirodė padange prazvimbę lėktuvai. Šv. Mišios Velykiuose vyko, broliukas Komuniją priėmė. Tada kunigas paprašė manęs sukalbėti „Tikiu…“ ir man taip pat davė Komuniją. Buvo netikėta ir baugu, nes žinojau, kad dar nesu paruoštas. Kunigas paaiškino, kad atlydėdamas brolį ir klausydamasis mokymų jau irgi esu pasiruošęs priimti Dievulį. Juk nežinia, kas gali nutikti, jeigu tikrai jau prasidėjo karas“, – prisimena kun. V. Stakėnas.

Kunigo Vaclovo vaikystės, paauglystės metais Velykių parapijoje ilgai tarnavo klebonas kun. Bronius Strumila. Jį 1949 metais pakeitęs kun. Boleslovas Beinoravičius (1883 10 03–1917 05 20–1951 01 29) sovietinės valdžios apkaltintas antitarybiškumu, po pusantrų metų įkalintas Lukiškių kalėjime ir nukankintas. Po 60 metų (2011-aisiais) kankinio atminimą specialia lenta bažnyčioje pasirūpino įamžinti uolus parapijos metraštininkas Stasys Aleliūnas. Prisimindamas tėviškę, kunigas Vaclovas šiltais žodžiais kalbėjo apie taurių, gilaus tikėjimo kaimynų Aleliūnų šeimą. Rengdama šį pasakojimą apie kun. V. Stakėną, susisiekiau su Stasiu Aleliūnu. „Mes esame bendraamžiai, kartu lankėme Maženių pradinę mokyklą. Dalyvavau prieš 50 metų per Šv. Antaną Velykių bažnyčioje jo primicijose. Su klebonu jau kalbėjome, kad birželio 14-ąją reikia šią sukaktį bažnyčioje prisiminti. Juk Vaclovas Stakėnas vienintelis iš mūsų parapijos kilęs kunigas“, – sakė Velykių parapijos istoriją vis pildantis žmogus.

Žinių troškulys

Nei Maženių pradinės, nei Panevėžio berniukų gimnazijos, kuriose Vaclovas lavinosi vaikystėje, seniai nebėra. Panevėžyje baigė tris skyrius. Susirgo tėvelis, kolektyvizacijos pradžia šeimą paliko be nieko: nusavino žemę, gyvulius, turtą, uždėjo dideles prievoles. O mieste šeimininkės, kurios priima gimnazistus gyventi, reikalauja ir jas aprūpinti malkomis bei maistu.

„Vaciuk, neturėsime tavęs iš ko į mokslą išleisti, – nesmagią savo tėvelio nuotaiką mena kun. Vaclovas. – Taip ir pasilikau be gimnazijos“.

Pirmąja jauno žmogaus darbo vieta tapo kolūkio fermos, kuriose darėsi baugu ir graudu dėl iš bado krintančių gyvulių, netvarkos. 1953 metais rudeniop buvo pašauktas į kariuomenę. Kaip buvęs gimnazistas pateko į karo mokyklą, tankistų dalinį Alytuje, po to – tarnyba Ukrainoje. Grįžęs iš kariuomenės nutarė mokytis vairuotoju, tačiau tam reikėjo kolūkio visuotinio susirinkimo leidimo ir pasižadėjimo, kad sugrįš į kolūkį. Tik gerų žmonių dėka gavo nukreipimą mokytis miškininkų kursuose Alytaus žemės ūkio technikume, vėliau baigė ir vidurinę mokyklą. Dirbo miškininku, ryšininku.

Lemtinga draugystė

Gyvenimo Alytuje laiką dar jaunuolio Vaclovo gyvenime galima apibendrinti giesmės žodžiais „o Kristau, Tu mane pastebėjai…“ Dažnai bažnyčioje besimeldžiantį jaunuolį iš Aukštaitijos pirmiausia pastebėjo taurios sielos alytiškis Stanislovas Bendaravičius, priėmė jį į savo namus. Kunigas Vaclovas pasakojo, kad šis žmogus troško siekti vienuolystės ir kunigystės, tačiau susiklosčiusių aplinkybių dėka pasirinko siuvėjo amatą ir idealiai siuvo sutanas, savo širdies gerumu, dora ir tikėjimu daugybei žmonių liudijo Kristų. Jaunuoliui Vaclovui jis aiškindavo, kad dora, nekaltumas panašūs į snaigę, kuri nukrinta  ant apsiausto atlapo. Užtenka tik mažo iš burnos dvelktelėjimo ir snaigės nebėra.

„Jaunuolis buvo gražus, todėl ir mergaičių akys krypo jo link, jos stengėsi su jaunuoliu suartėti. Čia ir vėl Stanislovas moko: ten, kur yra šiaudai ar šienas, nevalia artintis su ugnimi. Po tėviško kelerių metų mokymo ir globos jaunuolis išvyko į kunigų seminariją, tapo geru kunigu, Tėvynės patriotu. Tai – kunigas Vaclovas Stakėnas“. (Iš kun. Petro Dumbliausko teksto internete laidojant S. Bendaravičių).

Tuo laiku Alytuje buvo nemažai katalikiškos dvasios stiprintojų. „Dalyvaudamas šv. Mišiose susipažinau su kunigais. Labiau susidraugavau su ką tik atkeltu vikaru kun. Sigitu Tamkevičiumi. Jis mokėjo įtraukti jaunimą, pakvietė mane, kad ir vyresnį, patarnauti šv. Mišiose ir perspėjo būti atsargiam. S. Tamkevičius su savo motociklu „Java“ nuvežė mane į Kauno kunigų seminariją priduoti dokumentų. Man buvo drąsiau, kad kunigas palydi, tačiau S. Tamkevičių jau persekiojęs saugumas, jis užfiksavo ir mane“, – prisimena kun. V. Stakėnas. Į kunigų seminariją Vaclovas įstojo iš trečio karto.

Pirmoji parapija – Kybartai. Vikaras Lazdijuose, Garliavoje

„Buvo 1970-ieji. Tada kunigas Vaclovas Stakėnas, dabar mūsų parapijos altaristas, atvyko į Kybartų bažnyčią, tik priėmęs šventimus. Parapijoje jis vikaravo vos tris mėnesius. Tačiau šitas jaunas kunigas buvo tas, kuriam pirmajam pradėjo rūpėti, kad į bažnyčią ateitų vaikai. Kunigas Stakėnas kelią į jaunas širdis surado labai greitai. Jo pakalbinti atėjo keturi, penki, vėliau gal aštuoni šv. Mišių patarnautojai. 1970-aisiais tai buvo išskirtinis įvykis“, – tai – kybartietės tikybos mokytojos Vilijos Rušinskaitės-Stasaitienės prisiminimų nuotrupa.

1970 metais Vilkaviškio vyskupijos kunigai (V. Stakėnas irgi) pasirašė po kunigų suorganizuotu ir išplatintu pareiškimu (parašus rinko drąsiai po parapijas važinėdamas tuometinis Lazdijų vikaras kun. Gvidonas Dovidaitis) dėl kunigų persekiojimų ir tikinčiųjų laisvės varžymų. Saugumas pareikalavo iš parapijų perkelti ir išskirstyti apie 30 kunigų. Taigi kun. V. Stakėnas po trijų mėnesių iš Kybartų buvo perkeltas į Lazdijus. Beveik penkerius metus pastoracinės patirties sėmėsi iš klebono, žinomo istoriko kun. Vaclovo Strimaičio (1905 02 27–1929 06 16–1982 10 08).

Penkerių metų tarnystę Garliavoje kun. V. Stakėnas prisimena kaip visišką atsidavimą veiklai su vaikais, jaunimu, patarnautojais: „Būdavo užsiėmimai nuo ryto iki vėlyvo vakaro, su trumpomis pietų pertraukomis. Per vasarą būdavo šimtai vaikų“. Garliavos parapijos istorijoje rašoma, kad sovietinės okupacijos metais Garliavos bažnyčios kunigai ir tikintieji aktyviai priešinosi brukamai sovietinei ideologijai, dėjo daug pastangų, kad parapijiečiai ne tik išlaikytų gilų santykį su Bažnyčia, gyvą tikėjimą, bet ir rūpintųsi svarbiausių lietuviškų vertybių išsaugojimu, puoselėtų tautiškumą ir patriotines nuostatas.

Tarnystė Krokialaukyje

„Tikriausiai todėl, kad Krokialaukis buvo man, kaip klebonui, pirmoji parapija, iš dešimties metų tarnystės čia išliko šilčiausi prisiminimai visam gyvenimui, – mena kun. V. Stakėnas. – Gal todėl, kad po dešimties metų vikaro patirties 1980 metų rugsėjį paskirtas į Krokialaukį jaučiausi „pačioj jėgoj“, o žmonės buvo pasiilgę aktyvesnio parapijos gyvenimo. Mat, prieš mane jiems patarnavo Sibiro lageriuose sveikatą praradęs, su kėde prie altoriaus nunešamas kun. Antanas Mieldažys (1907–1931 06 21–1990 08 21). Kokių tik bažnyčios ar aplinkos tvarkymo darbų ėmiausi, žmonės klusniai, supratingai, draugiškai pagelbėdavo, organizuodavo talkas. Mielai patarnavo bažnyčioje, procesijose. Vienais metais į titulinius Kristaus Atsimainymo atlaidus pasikviečiau ką tik pogrindyje įšventintą kunigą Joną Borutą (dabarTelšių vyskupas emeritas). Žmonės iškart sukluso, iš kur čia toksai negirdėtas pamokslininkas?“

Pastoracinei veiklai parapijoje jaunasis klebonas jau buvo sukaupęs daug žinių ir patirties Garliavoje tarnystėje drauge su aktyviais sielovadininkais. Parapijiečiai netrukus perprato, kad jų naujuoju klebonu domisi saugumas.

Kunigas netrukus gavo vyskupo paskyrimą aptarnauti ir už šešių kilometrų esančią Riečių parapiją. Klebonui jau prireikė ir automobilio, nors Lazdijų parapijoje ligonius lankydavo dviračiu, o Garliavoje jau įsitaisė motociklą.

KGB bandymai palaužti

Visą kunigo Vaclovo kelią nuo pirmųjų siekių stoti į kunigų seminariją lydėjo bičiulystė, bendrystė su drąsiais prieš tikėjimo varžymus ir persekiojimus kovojančiais pasauliečiais bei dvasininkais.

Tačiau Krokialaukis ypatingas ir tuo, kad čia patyrė nuolatinį saugumo spaudimą, sekimą, tardymus. Kun. V. Stakėnas po mėnesio tarnystės (1980 m. spalio 20 d.) drąsiai prisijungė prie 1978 m. lapkričio 13 d. penkių kunigų (S. Tamkevičiaus, A. Svarinsko, J. Kaunecko, V. Vėlavičiaus, J. Zdebskio) įkurto Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) veiklos. Komiteto nariais tapo kunigai V. Stakėnas, Leonas Kalinauskas (1925 02 07–1948 12 19–2008 05 02), Algimantas Keina (1937 02 21–1962 04 18–2013 01 16). „Nauji nariai buvo kaip paliudijimas saugume tardyto S. Tamkevičiaus žodžiams: „Vietoj vieno suimtojo stosis du ar trys“. Kuklinausi, galvojau, kad yra už mane vertesnių, tačiau nesipriešinau, nes jau turėjau patirties, buvau daug kartų pasirašęs po įvairiais pareiškimais“, – mena kun. V. Stakėnas. Tarnaudamas Krokialaukyje su kunigais A. Keina ir Jonu Kastyčiu Matulioniu (1931 02 10–1980 10 31–2015 01 12) kelis kartus lankė Tomsko srityje kalinamą kun. S. Tamkevičių.

KGB stengėsi sugniuždyti komiteto veiklą provokacijomis, brutalumu bei pažeminimais palaužti jo narius. Dabar jau visiems prieinamame (suskaitmenintame) pogrindžio leidinyje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ randame to laiko kovos už tikėjimo laisvę istoriją. Bet labai vertinga, kad dar turime šalia to laikotarpio liudininkus ir galime išgirsti gyvą žodį. „Iš TTGKK narių belikome trise: Tamkevičius, Kauneckas ir aš“, – sako Kybartų altaristas. – Ilgi tardymai Vilniuje KGB būstinėje, užverbuoti informatoriai pašonėje, reikalavimai raštu atsisakyti veiklos komitete… Kiekvienas komiteto narys turėjo gal ir ne po vieną saugumietį seklį. Bet jeigu gera darysi, sunkiai suvokiamu būdu Dievas viską surikiuoja į deramą vietą“.

Krokialaukio klebono baudžiamajai bylai trūko įkalčių, todėl virš jo sklandė jau kitas saugumiečių planas. „Vieną vėlų 1982 metų rugpjūčio mėnesio vakarą klebonijoje ilgai negeso šviesa. Sulaukiau viešnios, iš Druskininkų sanatorijos grįžtančios sesers, o šeimininkę lankė draugė vienuolė. Tik kai nutilome nakties poilsiui, pasibeldė dvi moterys ir įtikinėjo, jog kunigo reikia mirštančiai mano gerai žinomai parapijietei, pačios esančios giminaitės iš Prienų. Seseriai pasirodė įtartini moterų veidai, tačiau neabejodamas ėmiausi savo, kaip dvasininko, pareigos. Iš bažnyčios pasiėmęs Švč. Sakramentą įsėdau į kieme laukusį lengvąjį automobilį. Ant galinio sosto įsitaisė viena iš moterų. Pavažiavus kiek mišku, vairuotojas ėmė signalizuoti šviesomis, galiausiai sustojo, moterys išlipo, o iš pakelės į mašiną įšokę du vyriškiai užlaužė ir surišo rankas, kojas, skuduru užkimšo ir užrišo burną“, – „išvežimo į mišką“ istoriją prisimena kun. V. Stakėnas. Iš priekio pasimaišiusi mašina su kareiviais galimai sutrukdė kažkokį saugumiečių planą. Skirtingomis kryptimis pavažinėjo įspaudę pirštus į akis, galiausiai surištą ir užkimšta burna kunigą užsakytos egzekucijos vykdytojai nešė gilyn į mišką. Keletą kartų visi griuvo susipainioję tarp krūmų ir šakų bei primynę kunigo sutaną. „Kai pamačiau balą, pagalvojau, prigirdys, tačiau pametė miško gūdumoj ir pasišalino. Kiek atsipeikėjęs smakru prisiyriau prie medžio išvartos, šiek tiek išstūmiau burnos kamšalą. Išgirdęs mašinos ūžesį, supratau netoliese esant kelią, bet mano pridusęs šauksmas pravažiuojančių nepasiekė. Meldžiausi tikėdamas, kad ir tokiomis aplinkybėmis Dievas neapleis“, – tamsiąją naktį mena Kybartų altaristas. Per stebuklą paryčiais prisiyrusį prie kelio, pamatė motociklu važiavę vietiniai žmonės. Suplėšytais rūbais, nubrozdintu veidu atrodė baisiai, todėl žmonės tik iš sutanos suprato, kad tai esąs kunigas, bet neatpažino, iš kur. Tuo pačiu keliu sunkvežimiu važiavęs vairuotojas išlaisvino surištąjį, pristatė į Alytaus miliciją. Pareigūnai net negalvojo atvežtąjį parodyti medikams. Prasidėjo bene tris mėnesius tęsęsi aiškinimaisi dėl tariamai chuliganiško išpuolio, vėliau prikurpė kaip chuliganišką nusikaltimą kažkokiems girtuoklėliams, o kunigą radusių ir atvežusių ar ką nors pastebėjusių nei apklausė, nei ieškojo. Dėl priklausymo TTGKK bei jo veiklos ir vėliau kelis kartus buvo tardytas Vilniaus KGB. „Jei iki „išvežimo“, būdavo, iškviečia ir turi išlaukti pusę dienos savo eilės, o kvosti vesdavo į penktą aukštą, tai po to tardydavo pirmo aukšto kabinete ir pasidarė tokie švelnučiai, geručiai, mandagūs ir vis su apgailestavimu dėl patirto „chuliganų išpuolio“ ir užuojauta“, – apie pasikeitusį tardytojų elgesį prisiminė kun. V. Stakėnas.

Po šio įvykio jis dar kelerius metus tarnavo Krokialaukyje ir stipriai jautė parapijiečių atjautą ir palaikymą, supratingumą ir paramą.

Kybartai – jau ilgalaikė stotelė

Klebono tarnystei Kybartuose kun. V. Stakėnas buvo paskirtas 1989 m. gegužės 26 d., po to, kai klebonas (dabar kardinolas) Sigitas Tamkevičius buvo iškeltas į Kauną. „Pataikiau tokiu momentu, kai valstybė Bažnyčiai viską grąžina – trobesius, žemę. Reikėjo parengti dokumentus, archyvuose duomenų ieškoti. Šokinėjimo, ieškinėjimo, važinėjimo – į valias. Taip pat teko važinėti aptarnauti katalikus Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje“, – darbą Kybartuose prisimena kunigas Vaclovas. Iš pradžių jam talkino altaristas kun. Justinas Vaičiūnas (1932 08 31–1981 06 10–1994 04 01). Vėliau pagalbininku gavo vikarą kun. Kęstutį Sprangauską. Po trejų metų jį pakeitė kun. Ričardas Kmitas. Trečiasis vikaras – kun. Vilius Sikorskas – jau įsikūrė atstatomoje klebonijoje.

„Sunkiai sekėsi su tomis statybomis, ypač trūko sąžiningų eilinių darbininkų, – sakė kun. V. Stakėnas. – Tęsti tiek, kiek buvo padaręs klebonas Sigitas ir kartu dirbusios vienuolės, buvo sunkoka. Atgimstančiai valstybei trūko tikybos mokytojų, katechetėmis tapo uolesnės choristės, paskui priaugo jaunimo. Kybartuose yra daug geros dūšios žmonių, jie man daug padėjo, dabar jau nusenę, tai jų vaikai padeda įgyvendinant įvairius sumanymus“, – dalijasi išgyvento laiko prisiminimais kunigas ir priduria, kad Kybartai pasidarė savesni nei gimtasis kraštas. Kybartų bažnyčia tiesiog įmelsta padėkomis ir prašymais Aukščiausiajam užtarimų už tikėjimo laisvę, dvasininkus. Tai liudija ir šventoriuje iškilę atminimo ženklai, tikėjimo kankinių kun. Virgilijaus Jaugelio (1948 09 09–1978–1980 02 17) ir kun. Justino Vaičiūno kapai.

Tačiau ir Kybartuose daug kas keičiasi. „Užaugo dvi kartos mano pakrikštytų, Pirmąją Komuniją priėmusių. Jauni žmonės išvažiuoja, likę mano amžininkai, kai užšnekini, pridėję delną prie pakreiptos ausies klausia: „Tai kaip sakei?“ – juokauja per trisdešimt metų Kybartuose gyvenantis kunigas. Ir pasidžiaugia, kad du jo pakrikštytieji kybartietis Rimantas Baltrušaitis ir garliavietis Mindaugas Martinaitis pasirinko kunigo kelią. Šiuo metu jie uoliai tarnauja Aukštosios Panemunės bei Alksnėnų-Didvyžių parapijose.

Nuo 2003 m. gegužės 27 d. kun. Vaclovas Stakėnas tapo altaristu. Ar tik ne nuo tada kitaip ir neišgirsta, kaip vadinamas „Tėveliu“, „Tėveliu Vaclovu“?

„Priimta taip vadinti kunigą altaristą. Juk amžiumi jau gerokai persisvėriau per aštuoniasdešimt“, – sako kun. V. Stakėnas, pridurdamas, kad dabar jo didžiausias darbas vyksta klausykloje. Tačiau ne tik padeda, bet kartais ir pavaduoja kleboną: aukoja šv. Mišias, lanko ligonius, palydi į paskutinę kelionę. Ir kaip toj per jubiliejaus šv. Mišias skambėjusioje giesmėje: „Tau reikalingos šios rankos ir uolumas, niekad neišsenkąs, ir vienišumo rami kantrybė“…

„Nesu žmonių užmirštas. Išvardinčiau daug šeimų, žmonių, kurie ir dabar atjaučia, rūpinasi. Džiaugiuosi, kad nereikia didelių išlaidų vaistams, kad dar galiu vairuoti automobilį ir pats nuvažiuoju į atlaidus ar rekolekcijas“, – sako jubiliatas.

Paklaustas apie nuovargį, atostogas, kunigas prisiminė, jog per 50 kunigystės metų atostogavo dukart: dar vikarui iš Garliavos pasitaikė galimybė nuvykti į Gagrus, kurortą Gruzijoje. Antrąkart atostogavo netrukus gavęs paskyrimą į Kybartus: lydėjo savo šeimininkę į JAV pas Čikagoje gyvenusį jos brolį kunigą Joną Duobą.

Jubiliatas, kaip ir pirmaisiais klebonavimo metais, taip ir dabar, džiaugiasi esąs apdovanotas Dievo jam skirtais ir siųstais žmonėmis, jų bendryste, malda.

Didesnių apdovanojimų jis niekada nelaukė ir nesitikėjo gauti. Tad mūsų pokalbiuose net neprisiminė prezidento Valdo Adamkaus dekretu skirto „Lietuvos Nepriklausomybės medalio“ ar Lietuvos skautijos ordino „Už nuopelnus“, kaip padėkos už ilgametį skautijos judėjimo skatinimą ir palaikymą.

Tačiau keliskart prisiminė kunigų seminarijos kurso draugus kunigus Steponą Tunaitį (Ratnyčios Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčios altaristą) ir Juozą Čepėną (Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos altaristą), sulaukusius šių laikų ir jubiliatų titulo. Visi trys vienoje vietoje užsisakė kunigystės 50 metų jubiliejui atminti paveikslėlius. Kunigystės kelyje dalijosi ir pasidalija džiaugsmais ir nerimu.

Galima tik liūdnai pajuokauti, kad prieš 50 metų primicijas iškilmingai švęsti neleido sovietinė ateistinė valdžia, o šiemet iškilmių negalėjo būti dėl koronaviruso grėsmės ir paskelbto karantino.

 

 

Share Button

Komentarai (0)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


rugpjūčio 8, 2020

Liepos 3 d. ant Gedimino pilies kalno Vilniuje prasidėjusios nacionalinės kultūrinės tapatybės formavimo ir puoselėjimo  programos „Tėvynės ieškojimas“  projekto Lietuvos […]

rugpjūčio 5, 2020

Rugpjūčio 2-ąją, per Porciunkulės atlaidus, Plokščių bažnyčios šventoriuje buvęs ilgametis šios parapijos klebonas, o dabar altaristas kun. Antanas Urbanavičius pašventino Švč. […]

rugpjūčio 3, 2020

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda lankėsi Ariogaloje jau 30-tą kartą vykstančiame Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) sąskrydyje „Su […]

liepos 31, 2020

Minint unikalios Palūšės bažnyčios 270 metų sukaktį, Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su vietos bendruomene parengė ir rugpjūčio 9 dieną joje […]

liepos 31, 2020

Liepos 29d. Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje vyko dokumentų ir nuotraukų parodos „Andrejus Šeptickis. Didysis. Nepažintasis“, skirtos Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios metropolito Andrejaus Šeptickio (1865–1944) 155-osioms […]

liepos 30, 2020

„Kuo daugiau laisvės, tuo daugiau atsakomybės, nes laisvas žmogus turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, už kitus, gerbti kitų sprendimus […]

liepos 29, 2020

Saulėtą liepos 26-osios sekmadienį Alvito parapija (Vilkaviškio vyskupija) šiemet šventė neeilinius titulinius Šv. Onos atlaidus, nes tą dieną buvo ir […]

liepos 28, 2020

Pirmoji ponia Diana Nausėdienė pirmadienį dalyvavo Pasauliniame lietuvių kalbos ir kultūros vasaros forume, kuriame švietimo atstovai, užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai […]

liepos 27, 2020

Liepos 25 d. Utenos raj. Vyžuonų seniūnijoje vyko pėsčiųjų žygis „Žalčio Vyžo takais“, kurį organizavo LŠS plk. Prano Saladžiaus šaulių 9 […]

liepos 22, 2020

Liepos 19-ąją Šv. Marijos Magdalietės parapija šventė titulinius atlaidus, kurie organizatorių – seniūnijos ir parapijos bei Marijampolės kultūros centro Šunskų […]

liepos 21, 2020

Pirmoji ponia Diana Nausėdienė, kartu su darbo dienai į Kauno regioną persikėlusia Prezidentūros komanda, antradienį lankėsi Birštone, Nemajūnų dienos centre. […]

liepos 21, 2020

Menkupių kaimo  žmonių susitikimai tampa tradicija. Liepos 11-ąją po šv. Mišių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje apie, 70 žmonių […]

liepos 21, 2020

Visą savaitgalį Taujėnuose vyko miestelio 425-ąjį jubiliejaus šventė bei jau X-asis mėgėjų teatrų festivalis „Prie dvaro“. Festivalio atidarymui ketvirtadienį žiūrovai […]

liepos 20, 2020

Liepos 19 d. Marijampolės savivaldybėje Skardupių kaime vyko Tauro apygardos įkūrimo 75-ųjų metinių paminėjimas. Ši apygarda buvo viena pirmųjų partizanų […]

liepos 9, 2020

Liepos 2 dieną, po keletą metų trukusios renovacijos, lankytojams duris atvėrė atnaujinta Kalvarijos savivaldybės viešoji biblioteka, esanti Laisvės g. 2. Projektas „Kalvarijos savivaldybės […]

liepos 7, 2020

Liepos – spalio mėn. muziejuje J. Gižo etnografinėje sodyboje (Žvejų g. 13, Dreverna, Klaipėdos r.) eksponuojama paroda, kurios tikslas – […]

liepos 6, 2020

Liepos 4 d. Ukmergės miesto Dukstynos kapinėse vyko gėlių padėjimas prie pulkininko monsinjoro Alfonso Svarinsko (1925-2014) kapo. Po to Ukmergės r. […]

liepos 3, 2020

Šventiniame renginyje Vilniaus rotušėje pristatytos į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą naujai įrašytos vertybės ir įteikti sertifikatai jų saugotojams. Tradicinės kultūros […]

birželio 25, 2020

Birželio 23 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje profesorei Irenai Veisaitei įteiktas aukščiausias Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimas – ordino „Už […]

birželio 24, 2020

Bonifacas Stundžia – Lietuvos kalbininkas, habilituotas daktaras, Vilniaus universiteto profesorius. Jis stažavosi, skaitė paskaitas, dalyvavo mokslinėse konferencijose Latvijos, Lenkijos, Švedijos, […]