Kur Lietuvoje driekiasi Kryžių kelias arba Kryždirbystės tradicija Šiaurės Lietuvoje
Šimtametė tradicija palikti kryželį su intencija Kryžių kalne iki šiol yra gyva, tačiau Kryžių kalnas – ne vienintelė vieta, kur galima aptikti įspūdingų kryžių, ypatingų Lietuvos kryždirbių šedevrų. Ne veltui kryždirbystės tradicija Lietuvoje – įrašyta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą.
Kiekvieną birželio mėnesio šeštadienį visi buvo kviečiami atrasti sakralumo ženklus Šiaurės Lietuvoje. Piligriminį mėnesį vainikuos žygis Kryžių kalnas Šiauliai (birželio 26 d.).
Kryžių kalnas
XIX a. viduryje ant Jurgaičių (Domantų) piliakalnio, žmonių vadinto Pilies, Maldavimų kalnu, imta statyti kryžius. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad pirmieji kryžiai buvo pastatyti Dievo meldžiant sveikatos. Anot kitų pasakojimų, kalne kryžius imta statyti 1863–1864 m. sukilime žuvusiems atminti. Nepaisant caro valdžios draudimų, Pirmojo pasaulinio karo negandų, kalne kryžių pamažu daugėjo. Sovietų okupacijos metai Kryžių kalnui buvo sunkiausi – kelis kartus nuo jo nugriauti visi kryžiai, ne kartą smarkiai apardytas ir pats kalnas, atkirsti į jį vedantys keliai. Tačiau kuo smarkiau buvo naikinamas kalnas ir ant jo pastatyti kryžiai, tuo atkakliau žmonės juos atstatydavo, dažniausiai naktimis, nepaisydami pavojaus ir persekiojimų. Kryžių kalnas tapo pasipriešinimo sovietų okupacijai simboliu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę į Kryžių kalną ėmė traukti piligrimai, kryžių daugėjo kasdien, juos imta statyti ir kalno papėdėje, nes kalne nebeliko vietos. Čia kryžius stato ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir lietuviai emigrantai, užsienio piligrimai, maldininkai ir pavieniai užsienio šalių turistai. Kalnas yra tarsi atviras kryždirbystės muziejus – čia yra paprastučių savadarbių, suvenyrinių kryželių, egzotinių spalvų ir ornamentų užsienietiškų kryžių, didelių ornamentuotų kryždirbystės meistrų kryžių ir stogastulpių, vienas kitas koplytstulpis. Kryžių kalne yra beveik visų žymių Lietuvos kryždirbių kūrinių.
Akmeninis rožinis Šiaulių botanikos sode. Alberto Martinaičio iš akmenų suvertas rožinis (rožančius), skirtas liaudies skulptoriui Juozui Gedminui atminti – netikėto dydžio.
Gyvenimas prie kryžiaus. Tytuvėnuose gyvenusio kryždirbio Prano Bialaglovio visas gyvenimas buvo susijęs su medžio darbais, tik trumpą laiką yra dirbęs prie geležinkelių. 1980-aisiais išėjęs į pensiją pradėjo iš medžio kurti koplytstulpius, kryžius, koplytėles. Jo kūriniai labai puošnūs, spalvingi, su šventųjų skulptūrėlėmis, juose daug ornamentikos. Prano Bialaglovio sukurti koplytstulpiai ir kryžiai išsibarstę po Tytuvėnų, Šiluvos, Šiaulėnų, Šiaulių ir kitus miestus bei kaimus. Daug meistro dovanotų darbų yra tytuvėniškių namuose.
Kryžių kelias. Keliaujančių keliu Raseiniai–Šiluva dėmesį patraukia čia stovintys kryžiai ir koplytėlės. Tai pirmasis Lietuvoje kryžių kelias. Projektas pradėtas įgyvendinti 2012 metais ir buvo skirtas Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui. Kryžių kelias – tai 12-kos žinomų medžio drožėjų iš Raseinių, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Prienų, Jurbarko ir Elektrėnų darbai. Stotelės įrengtos 18 kilometrų ruože tarp Raseinių ir Šiluvos. 2017 m. kelias atnaujintas ir kiekvienoje iš 20 stotelių prie jau esančių medinių kryžių pastatytos siužetinės koplytėles, kad piligrimai galėtų sustoję pamatyti ir atpažinti kiekvieną Marijos rožinio slėpinį. Kryžių kelią sudaro Džiaugsmo, Šviesos, Kančios ir Garbės rožinio slėpinių stoteles. Taip Kryžių kelias po truputį virto ir Rožinio slėpinių keliu, kurio galutinė stotelė, žyminti Mergelės Marijos vainikavimą, yra pati apsireiškimo vieta – Šiluva.
Svilės kryžių kryžkelė. Kryžkelės Kelmės rajone, netoli garsiųjų Svilės šaltinių, atsiradimas siejamas su netoliese augusia sena pušimi. Prie jos baudžiavos laikais buvo plakami prasikaltusieji, ant jos buvo kariami vagys, plėšikai, sukilėliai. Yra pasakojama, kad jau 1805 metais prie Pakaruoklių pušies atsirado trys kryžiai. Pasakojama, kad dar iki praėjusio amžiaus vidurio stovėjęs kryžius su 1812 metų data. Nedidelių kryželių buvo išpjaustyta ir artimiausių pušų kamienuose. Pasakojama, kad šv. Velykų rytą Kryžių kryžkelėje ant smėlio atsirasdavusios vaiko pėdutės. Vieni žmonės manydavę, jog tai mažas Jėzus juos lanko, kiti aiškindavo, kad pėdas palieka nekrikštytų vaikų vėlės.
Kita Kryžių kryžkelės atsiradimo istorija pasakoja, kad kadaise čia stovėjusi koplyčia, prie kurios pasimeldus, norai pildydavęsi. Koplyčios seniai neliko, bet žmonės, manydami, kad vieta yra šventa, pradėjo statyti kryžius. Taip pat pasakojama, kad šioje vietoje pirmieji kryžiai buvo pastatyti pakaruokliams, o vėliau statyti žmonėms, nespėjusiems susitaikyti su Dievu. Vėliau žmonės įtikėjo, kad ši vieta dėl žmonių kančių yra šventa. Šioje kryžkelėje stovėjo koplytstulpis, prie jo žmonės duodavo įžadus, ant jo kabino rožančius. Sunykus koplytstulpiui žmonės pradėjo statyti kryžius. 1982 m. kryžiai buvo sunaikinti, tačiau tai tradicijos nenutraukė.
