Laimė, kai kasdienybę lydi Dievo malonė
Gana anksti šiemet pavasaris į tėviškę iš šiltų kraštų sukvietė paukštelius, subrandino ir praskleidė ankstyvųjų gėlių žiedynus, o visa ta bundanti gamta savaip pažadina kiekvieno žmogaus dvasią, ypač širdis tikinčiųjų Viešpačiu ir laukiančių didžiosios Prisikėlimo šventės. Tad nutarėme pakalbinti eilinės kaimo parapijos – Šunskų Šv. Marijos Magdalietės – kleboną kanauninką Deimantą Brogį ir pasiteirauti apie kasdienines ir šventines nuotaikas. Pradėjome pajuokavimu nuo to, kas vyksta čia ir dabar: klebonas pasidžiaugė, kad ką tik įkėlė naujų inkilų špokams. Šie kaip mat puolė dalintis „butus“, o jis su naujaisiais gyventojais sutarė, kad už namelius atsiteis giesmėmis ir pavyzdingai išaugindami, maitindami savo gausias šeimynas…
Kai priminiau, kad šių metų vasarą bus šešeri metai, kai jis savo tarnystę pradėjo Šunskų parapijoje, klebonas net suabejojo, ar tikrai taip greitai prabėgo tiek laiko. Net užrašuose pasitikslino: „Taip, taip, 2017-aisiais, per Šventą Antaną, birželio 13 dieną, buvau paskirtas tarnauti Šunskuose, o liepos 23-ąją šventėme pirmuosius titulinius Šv. Marijos Magdalietės atlaidus“.
Per tą laiką nutiko daug įvairių džiugių, išbandymus atsiuntusių ir liūdnų dalykų (Valstybės 100-metis, Šunskų miestelio jubiliejus, graži klebono gyvenimo sukaktis, koronaviruso pandemija, mamytės netektis)…
Visus įvykius iškart aptarti reiktų daug laiko. Bet gal užsifiksavo išskirtinės pamokos?
Per koronaviruso pandemiją sunkiai susirgau. Skiepų dar nebuvo, tvyrojo daug neaiškumų ir baimių. Patyriau begalinį gerų žmonių rūpestingumą, labai daug kas meldėsi. Be galo esu dėkingas tiems, kurie bendra malda padėjo nugalėti tą ligą. Dėkingas Marijampolės medikams, kurie nuoširdžiai rūpinosi reanimacijoje ir kovidiniame skyriuje gydomais ligoniais. Patyriau begalinę jų globą ir mačiau, kaip jie nuoširdžiai tarnavo visiems sergantiems žmonėms. Nuoširdžiausia padėka Marijampolės verslininkams, kurie ligoninei nupirko reikalingų kvėpavimo aparatų. Toje sunkioje ligoje daug ką patyriau, ir tik vėliau supratau, kad tada galėjau iškeliauti į Amžinybę. Ligos pasekmės organizmo neapleidžia ir vis pasireiškia, Dievo malonės, visų gerų žmonių maldų ir rūpestingumo, ypatingai medikų dėka galiu toliau tarnauti.
Nors esate kaimo parapijos klebonas, bet kartu ir Marijampolės dekanato dekanas. Dekanatui priklauso 23 parapijos. Net keliose nėra klebonų, jos aptarnaujamos. Turbūt esate gerai susipažinęs su kaimo klebonų rūpesčiais?
Parapijų klebonų rūpesčiai šiuo metu galbūt pastebimi dėl sumažėjusio tikinčiųjų aktyvumo, nes po pandemijos tai labai ryšku. Tai kartu yra ir iššūkis bendrai sielovadinei tarnystei. Kai žmogus neateina, su juo nelabai bendrauji, tai ir patarnauti yra sudėtingiau. Aplankyti namuose vėlgi ne visuomet yra galimybių. Ir drąsos tam pristinga. Beje, daugelis klebonų lanko parapijiečius namuose, ypač kalėdodami. Tačiau vis vien yra tam tikrų kliūčių dėl tos pandemijos pasekmių. Žinoma, ir nemažas iššūkis ūkinei-ekonominei padėčiai, ypač, kai yra kaimo parapijų, kurios labai sumažėjusios parapijiečių skaičiumi dėl išvykusių į užsienį, iškeliavusių į Amžinybę. Tad bažnyčios išlaikymas, remontai ir kiti dalykai pasidarė labai sudėtingi. Džiugu, kad atsiranda daug geradarių, kurie imasi iniciatyvos savo parapijų bažnyčias ir paremontuoti, patvarkyti ir išlaikyti.
Kaip dekanas jūs dažnai patarnaujate Marijampolės Bazilikoje. Kokių ten turite įsipareigojimų, tarkime, šiuo, velykiniu laikotarpiu?
Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje, Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje padedu pagal klebonų kvietimą, kiek tik galiu. Prieš Velykas tarnavau paruošiant Atgailos sakramentui sutvirtinamuosius bei Pirmajai Komunijai besiruošiančius. Ir galiu pasidžiaugti, kad daugelis jaunų žmonių labai sąmoningai yra nusiteikę priimti Atgailos sakramentą. Jų požiūris į ateitį labai teigiamas, miela, kad ir toliau numato praktikuoti ir išpažintį dažnai priimti. Tai džiugina, kadangi tai kartu yra paskatinimas ir šeimoms dvasiškai atsigauti ir atnaujinti artimesnį ryšį su Jėzumi, ypač priimant Atgailos sakramentą. Juk Viešpats laukia mūsų visų, nesvarbu, kokie esame, kad galėtų išsilaisvinti iš mūsų žmogiškų silpnybių, klaidų ir nuodėmių.
Jūsų gimtoji parapija – Sangrūdos Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės parapija. Iš jos kilę nemažai kunigų. Dabar ši parapija tik aptarnaujama, neturi nuolatinio klebono, nors ten stovi nauja bažnyčia. Ar Jums dėl to neapmaudu?
Iš Sangrūdos parapijos esame kilę septyni kunigai, du mūsų patriarchai – kanauninkas Juozas Barkauskas (1929–1955–2016) ir Petras Sitka (1914–1940–2002) – jau Amžinybėje. Šiuo metu tarnystėje esame penkiese. Vilkaviškio vyskupijoje – aš, Alvito parapijos klebonas kun. Vytautas Kajokas, Bartninkų parapijos klebonas kun. Alvydas Dvareckas ir Kauno arkivyskupijoje broliai kunigai Juozas Kaknevičius (Girkalnio parapijos klebonas) ir Vitas Kaknevičius, tarnaujantis Kaune, Gerojo Ganytojo parapijoje. Žinoma, nemažai parapijų, tarp jų ir mano gimtoji Sangrūdos parapija, šiuo metu yra aptarnaujamos. Klebonu paskirtas ir prisiekęs tarnauti Būdviečio parapijos klebonas kun. Gintautas Černauskas. Labai džiaugiuosi, kad jaunas klebonas stengiasi uoliai patarnauti šioms parapijoms ir dar aptarnauja Liubavo parapiją. Dieve, padėk jam darbuotis. Žinoma, iškart mums kvietimas nenustoti prašyti naujų pašaukimų. Kunigų labai trūksta ir Vilkaviškio vyskupijoje, ir visoje Lietuvoje.
Dažnai Jus matau svečiuojantis Alvito Šv. Onos bažnyčioje, o ji juk Vilkaviškio dekanate, pagal pareigas lyg ir nepriklausytų… Turbūt todėl ten dažnai lankotės, kad su klebonu kunigu Vytautu Kajoku esate kilę iš tos pačios Sangrūdos?
Su Vytautu Kajoku sieja bendra kunigiška tarnystė ir bendrystė nuo vaikystės. Mūsų šeimos bendravo, mano ir Vytauto tėveliai labai artimi draugavo. Kunigas Vytautas man be galo yra artimas savo tarnyste, socialine karitatyvine veikla, įkurtais ir veikiančiais Alvito parapijos Šv. Kazimiero vaikų globos namais. Kiek galėdamas jį aplankau ir pagal galimybes patarnauju. Šiais metais pasikeitėme Gavėnios rekolekcijų tarnyste: aš vedžiau Alvito, jis – Šunskų parapijoje. Ir ankstesniais metais padėjome vienas kitam rekolekcijų metu. Visuomet Alvite maloniai apsilankau per Šv. Onos ir Joakimo atlaidus, kurie garsūs visoje vyskupijoje, Be galo malonu Alvite matyti gausiai susirinkusius, besimeldžiančius žmones, ypač dabar šviesioje, erdvioje šventovėje.
Šunskai garsūs keletu žinomų, nusipelniusių Lietuvos istorijai ir kultūrai žmonių. Bet arti ta tikimybė, kad Šunskų parapija gali labai išgarsėti daug plačiau vien todėl, kad joje gimęs Dievo tarnas vyskupas Vincentas Borisevičius. Jis netrukus gali būti paskelbtas palaimintuoju. Ar tam ruošiatės ir kaip? Kiek parapijoje prisimenamas vyskupas V. Borisevičius, gal yra kokia pamaldumo tradicija?
Manau, kad apie jį žino ne vien Telšių vyskupijos žmonės, kurių ganytojas jis buvo, bet ir Vilkaviškio vyskupijos tikintieji. Garbingas Dievo tarnas vyskupas Vincentas Borisevičius kilęs iš Šunskų parapijos, Bebrininkų kaimo. Mūsų bažnyčioje turime jo garbei nutapytą portretą, kurį padovanojo užsienyje gyvenantys mūsų kraštiečiai, sielovados misijose tarnaujančio kunigo Egidijaus Arnašiaus iniciatyva. Nutapė jį žinomas airių dailininkas Tomas Birnas (Tom Byrne). Džiaugiuosi, kad vyskupo V. Borisevičiaus tėviškėje savo laiku veikusios Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijos rektoriaus kanauninko Kęstučio Žemačio ir kitų dvasininkų dėka buvo pastatytas kryžius. Ir šiuo metu jis mums primena to garbingo žmogaus tėviškę, kurią pagal galimybes ir numatytą projektą toliau tvarkysime, apsodinsime medžiais. Išskirtinio pamaldumo tradicijos nepraktikuojame, tačiau iš Telšių vyskupijos esame gavę informacinių lankstinukų ir paveikslėlių su malda, prašant Dievo tarną Vincentą paskelbti palaimintuoju: „Dėkojame Tau, visagali Dieve, kad tikėjimo persekiojimo laikais stiprinai vyskupą Vincentą ir išbandymų metu suteikdamas jėgų sekti Tavo dangiškąjį sūnų kančioje ir mirtyje. Užtariant Kankinių Karalienei ir Bažnyčios Motinai Švenčiausiajai Mergelei Marijai, nuolankiai maldaujame Tave, kad ištikimas ganytojas Vincentas būtų iškeltas į altorių garbę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.“ Manau, kad daugelis jį prisimena ir prašo reikiamų malonių.
Kiek žinau, Šunskų kapinėse yra vyskupo tėvų ir jo brolio kunigo Kazimiero kapavietė. Ar jie kokiu nors būdu parapijoje prisimenami?
Pripažinsiu, kad tas reikalas nėra labai išpuoselėtas. Tačiau kapinėse yra ir daugiau palaidotų garbingų dvasininkų, jų kapus parapijiečiai sutvarko, ypač prisimena prieš Vėlines, jau keleri metai palaikoma tradicija juos kolektyviai aplankyti, uždegti atminimo žvakeles.
Kaip šiais laikais kaimo parapijose ruošiamasi Velykų šventėms? Ar būna rekolekcijos? Ar į jas daugiau žmonių ateina? Kai taip trūksta kunigų, kaip randate kunigą joms vesti?
Jau minėjau, kad su Alvito klebonu vienas kitam padėjome vesdami rekolekcijas. Kiek man žinoma, visose mūsų dekanato parapijose vyko Gavėnios rekolekcijos, ruošiantis Kristaus Prisikėlimo šventei.
Kaip sekasi prisitraukti žmonių ir lėšų būtiniausiems sumanytiems ūkiniams reikalams patvarkyti? Išvardinkite keletą per pastaruosius metus įgyvendintų darbų. Kam esate dėkingi, kuo džiaugiatės, apie ką svajojate?
Labai džiaugiuosi savo parapijos žmonėmis. Ypač patyriau jų rūpestingumą ir pagalbą įvairiuose bažnyčios tvarkymo reikaluose, kad ir remonto darbuose. Padėjo lėšomis Marijampolės savivaldybė, asmeniškai savo auka prisidėjo daugelis parapijiečių. Galiu sakyti, kad pagal galimybes prisidėjo kiekvienas ir darbu, ir auka. Remontavome bažnyčios stogą, vidų, tvarkėme vargonus. Daug darbo rankų ir laiko reikėjo šventoriaus aplinkai sutvarkyti, koplytėlėms suremontuoti. Toliau tęsiame šventoriaus tvoros remontą, kuris yra būtinas. Turime svajonių suremontuoti buvusio klebono kunigo Juozo Konstantino Matulaičio namelį ir čia įkurdinti jam atminti skirtą ekspoziciją. Apie šį nuostabų kunigą, pasižymėjusį uolia tarnyste žmonių sielovadoje, apie jo, kaip vertėjo, darbus daug galėtų papasakoti šunskietis kanauninkas Kęstutis Žemaitis. Turime svajonę parapijos namuose (čia dar reikalingas didelis kapitalinis remontas) įkurti mūsų krašto ir parapijos muziejėlį. Jau turime iniciatorių šį darbą kuruoti. Tai – jaunuolis Titas Mockevičius, kuris pas močiutę namuose yra sukaupęs daug etnografinių eksponatų.
Kai kasdien girdime pranešimus iš Ukrainos apie tą baisųjį karą, gal ir Lietuvos kaime labiau prisimenamas Dievas? Ir jums teko sutikti karo pabėgėlių, kurie meldėsi Šunskų bažnyčioje?
Nuolat prisidedame prie akcijų paremti ukrainiečių tautą ir maldomis, ir aukomis. Prieš metus ir mūsų parapijoje lankėsi ir meldėsi kartu, nuoširdžiai Viešpatį garbino gausi rytų (graikų) apeigų katalikų karo pabėgėlių šeima. Po kurio laiko ji išvyko į Angliją.
Kokias prisimenate savo vaikystės Velykas?
Esu dėkingas mūsų parapijoje tarnavusiems kunigams, kurie mus, jaunimą, suburdavo į Švenčiausiojo Sakramento adoraciją, ypač Didžiąją savaitę. Ir po Velyknakčio pamaldų budėdavome iki Velykų ryto. Įspūdingos būdavo tos naktinės Švč. Sakramento adoracijos, tas ryšys su Jėzumi, manau, ne vienam padėjo jų gyvenimo pasirinkimuose.
Kaip jums atrodo, kokį Velykų džiaugsmą iš vaikų atima šiandieninės technologijos, santykiai šeimose, tėvų požiūris į tikėjimą ir Prisikėlimo džiaugsmą?
Manau, kad ne viena karta yra prispausta, persotinta informacijos gausos. Tačiau rasti paskatinančių bendravimo su Dievu dalykų irgi yra daug netgi internete. Ir gerų dalykų yra paskleidžiama. Tik juos reikia surasti. Juk kažkada šventasis Jonas Paulius II mus ragino informacijos okeane ieškoti ir rasti gerų dalykų ir jais dalintis. Mums jau gerai žinomas neseniai paskelbtas palaimintasis jaunuolis Karolis Akutis. Kiek daug jaunų žmonių jis paskatino pažinti Jėzų, naudodamasis kompiuterine technika ir internetu!
Ko norite palinkėti Dievą mylintiems ar jo ieškantiems žmonėms, sulaukus Kristaus Prisikėlimo šventės?
Pirmiausia, nuoširdžiausia padėka visiems, kurie su Viešpačiu artimai bendrauja ir priima jo teikiamas malones, ypač Atgailos sakramento malonę, Jėzų Šventojoje Komunijoje. Džiaugiuosi aktyviai įsijungiančiais į parapijos gyvenimą, ypač nuoširdžia malda, bet kokiu geru darbu, pagalba artimui, Ukrainos žmonėms. Melsdamiesi visada prašome ir prašykime taikos malonės. Taip, kaip niekas nesitikėjo, kad Jėzus prisikels, o jis prisikėlė ir panaikino didžiausią blogį – atskirtį tarp mūsų ir Dievo. Te Kristaus Prisikėlimo džiaugsmas mus drąsina ir stiprina, skatina drąsiai žvelgti į ateitį, tikėti Dievo palaiminta ateitimi.
Dėkojame Jums už pokalbį.
