Lietuvos romų persekiojimas nacistinės okupacijos metais (1941–1944)

Pagal 1923 m. Lietuvos Respublikos gyventojų visuotinį surašymą Lietuvoje (be lenkų okupuoto Vilniaus krašto) gyveno tik 284 romai. Labai tikėtina, kad ne visi tuomet Lietuvoje gyvenę romai dėl savo klajokliško gyvenimo būdo buvo suregistruoti. Tikėtina, kad Lietuvoje su Vilniaus kraštu Antrojo pasaulinio karo metais galėjo gyventi apie 1500 romų kilmės asmenų.

Vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos (toliau – SD) operatyvinės grupės Vokietijos–SSRS karo išvakarėse ir pirmomis dienomis gavo Vyriausiosios reicho saugumo valdybos (Reichssicherheitshauptamt, RSHA) nurodymus žudyti ne tik žydus, bet ir romus. Pastarieji, kaip ir žydai, buvo persekiojami dėl rasinių priežasčių (dėl to, kad jie buvo romai). Tačiau romų Lietuvoje buvo labai nedaug (apie 1 tūkstantis), o juos suregistruoti ir kontroliuoti buvo itin sunku. Dauguma Lietuvos romų gyveno klajokliškai, sėslių šeimų buvo mažai. Vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinio būrio 3/A 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje apie žudynes Baltijos kraštuose nėra duomenų apie nacių okupuotoje Lietuvoje nužudytus romus. 1942 m. sausio 12 d. Rytų krašto (Ostlando) SS ir policijos vadas Georgas Jedicke kartu su Ostlando reicho komisaru Hinrichu Lohse nusprendė, „kad su klajojančiais krašte čigonais, kadangi jie yra užkrečiamųjų ligų, ypač dėmėtosios šiltinės, platintojai, be to, nepatikimas elementas, kuris nevykdo vokiečių įstaigų potvarkių ir nėra linkęs dirbti naudingo darbo, reikia elgtis kaip su žydais“.

Lietuvos romų areštai buvo vykdomi vėliau negu komunistų, sovietinių aktyvistų ir žydų. Aktyvesnis romų persekiojimas prasidėjo tik nuo 1942 metų. Nacistams romai dėl jų mažo skaičiaus ir visuomeninės įtakos rūpėjo žymiai mažiau negu kitos persekiojamų asmenų kategorijos. Lietuvos romų padėtį palengvino ir ta aplinkybė, kad dalis jų gyveno sėsliai ir dėl to jie nepateko į vadinamąją asocialių asmenų kategoriją. Vis dėlto romai Lietuvoje nebuvo taip žiauriai persekiojami ir žudomi kaip žydai. 1942 m. lapkričio 18 d. vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje įsakė surinkti visus Lietuvos romus Ežerėlio stovykloje, o jų turtą konfiskuoti. Apskričių policijos vadams buvo išsiuntinėti nurodymai registruoti ir sulaikyti apskrityse be nuolatinės vietos gyvenusius romus. Jie turėjo būti pristatyti prie durpių kasimo darbų. Sėsliai gyvenantiems ir nuolatinį darbą turintiems romams buvo leista gyventi laisvėje, bet apie juos kas mėnesį turėjo būti pranešama vokiečių saugumo policijai ir SD. Panevėžio apygardos SS ir policijos vadas Otto Bellmannas 1942 m. lapkričio 25 d. nusiuntė nurodymą Panevėžio, Rokiškio ir Biržų apskričių policijos vadams tose apskrityse esančius romus sulaikyti ir atsiųsti į Panevėžį. Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje įstaigos V skyriaus (kriminalinės policijos) viršininkas dr. Fritzas Bartmannas 1942 m. gruodžio 23 d. parašė lietuvių saugumo policijos viršininkui raštą dėl elgesio su romais. Šiame rašte buvo pasakyta, kad „dabartiniu metu čigonų pristatymas ypatingiems sprendimams padaryti [t. y. nužudyti – A. B.], pakeičiant tuo reikalu ankstesnį patvarkymą, darytinas tiktai tais atvejais, kai eina reikalas apie nustatytus asocialius papročio arba profesionalius nusikaltėlius“. Tai reiškė, kad romų žudymas rasiniais motyvais turėjo būti nutrauktas. Numatyta žudyti tik kriminalinius nusikaltimus padariusius romus. Tačiau romų registracija ir sutelkimas priverčiamųjų darbų stovyklose nebuvo užbaigtas. 1942 m. rugpjūčio 27 d. Zarasų apskrities viršininkas L. Gumbinas, remdamasis vokiečių darbo įstaigos (Arbeitsamt) vedėjo reikalavimu, parašė raštą Zarasų apskrities policijos vadui dėl romų šeimų apskrityje surinkimo ir sutelkimo Daugailių koncentracijos stovykloje. Romai turėjo būti siunčiami į stovyklą su visu savo turtu. Turimi romų arkliai su vežimais privalėjo būti iš jų paimami ir perduodami valsčių viršaičiams. Pastarieji iš romų paimtus arklius ir vežimus turėjo perduoti tiems ūkininkams, kurių arklius buvo paėmusi vokiečių kariuomenė ir kurie neturėjo su kuo apdirbti savo žemę. Reaguodamas į Zarasų apskrities viršininko raštą, Dūkšto valsčiaus policijos punkto vedėjas raportavo Zarasų apskrities policijos vadui apie Dūkšto miestelyje gyvenančio ir prie geležinkelio dirbančio romo Alekso Tumarevičiaus šeimą (žmona ir 4 vaikai): „[…] Su p. Zarasų apskr. V-ko žinia čigonas Tumarevičius kaip geras darbininkas ir turintis nuolatinį darbą į Daugailių koncentracijos stovyklą neišsiųstas“. Tačiau dėl dokumentų stokos sunku pasakyti, kokia romų situacija tuomet buvo kitose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose. Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD pareigūno Hisso 1943 m. balandžio 5 d. raštą, galima suprasti, kad Lietuvos romai buvo koncentruojami Pabradės, Pravieniškių ir Ežerėlio durpyno stovyklose. Minėtasis vokiečių saugumo policijos pareigūnas domėjosi, ar dar yra galimybė romus patalpinti kitose vietose, ar yra mišrių santuokų tarp romų ir kitų tautybių žmonių, ir kaip yra vertinamos tokios mišrios šeimos. Nuo 1943 m. liepos 1 d. pradėjo veikti dar viena priverčiamojo darbo stovykla Kazlų Rūdos valsčiuje Raudonplynės durpyne. Galimas dalykas, kad šioje stovykloje taip pat buvo įdarbinta Lietuvos romų. Apskritai, romų apskaita ir kontrolė iki pat nacistinės okupacijos pabaigos liko neišspręsta problema. 1943 m. balandžio 29 d. lietuvių kriminalinės policijos viršininkas informavo vokiečių saugumo policijos ir SD vadą Lietuvoje, kad tikslios romų statistikos Lietuvoje neturima, kad pagal 1932 m. surašymą [tikriausiai turima galvoje 1923 m. visuotinis Lietuvos gyventojų surašymas. – A. B.] Lietuvoje buvo užregistruoti 284 romai. Tačiau šis skaičius, anot policijos pareigūno, nėra tikslus, nes dalis romų nuslėpė savo tautybę. Manytina, kad Lietuvoje yra per 1 tūkstantį romų. Dauguma romų buvo klajokliai, tačiau buvo ir sėslių šeimų Marijampolės, Trakų, Utenos ir Raseinių apskrityse. Romai su kitų tautybių žmonėmis tuokėsi labai retai, o mišrios santuokos po kurio laiko dažniausiai iširdavo, nes romai grįždavo prie klajokliško gyvenimo. Pagal lietuvių kriminalinės policijos pareigūną, romų problemą galima būtų spręsti tokiu būdu: „[…] čigonai, padarę kriminalinius nusikaltimus, galėtų būti talpinami priverčiamojo darbo įstaigose, o tie, kurie vien tiktai savo klajojimu ir elgetavimu kenkia visuomenei, galėtų būti siunčiami į Ežerėlio ar kitus durpynus. Tačiau šiuo būdu iškyla problema patalpinimo tų čigonų šeimos narių, kurie nėra darbingi (vaikai ir seneliai). Norint visus čigonus nuo visuomenės izoliuoti, gal būtų galima surasti vieną ar kelis stambesnius valstybinius ūkius ir juose su gera priežiūra apgyvendinti čigonus su šeimom, arba juos atskirti į tam reikalui paruoštus lagerius, kur jie taip pat su šeimomis galėtų būti apgyvendinti ir dirbti naudingą darbą.“

Bene daugiausia Lietuvos romų buvo įkalinta ir nužudyta Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje. Štai kaip Pravieniškėse vykdytas romų žudynes prisiminė Aleksas Aleksandravičius: „Mes ėjom miške. Girdim-pokšt, pokšt-šaudo. […] Mums nė į galvą. Parvaro jau ten mus į lagerį – tuščias, išplautos grindys. Nė vienos dūšios nėra. […] Maždaug kokia aštuoniasdešimt, su mažais. Jau tada mes radome tokių padrostkų, po dvylika metų, po dešimt metų, po trylika… Tokius nešaudė, paliko. Užrakino po raktu… Kiek jų buvo? Ar dvylika, ar keturiolika? Sušaudė tada seniausius ir mažiausius. Tokius tik kur dvylika, trylika metų – tokius tik paliko ne tam barake, o kitur, užrakinti buvo“. Seredžiaus romas Jonas Brižinskas nacių okupacijos metu neteko savo tėvo ir kitų artimųjų. J. Brižinsko mama su vaikais išliko gyva tik todėl, jog ją apie gresiantį suėmimą iš anksto perspėjo vietinis policininkas Balisevičius. J. Brižinskas apie savo išgyvenimus kalbėjo šitaip: „Per karą išvežė kitus, sušaudė vokiečiai Pravieniškėse. Mano pusbrolį, mano tetą išvežė, dėdę išvežė, jei dar liko gyvi, kaži kur jie prapuolė? Negrįžo. Daug labai, daug sušaudė. Senukus ir mažiukus sukrovė į mašinas ir išvežė. Ir sušaudė. Iš namų paimdavo. […] Tik viena šeima išliko, o kiti te, kokia dešimt šeimų išvežė [į Pravieniškes]“. Tamaros Majauskienės liudijimu, vokiečių okupacijos pabaigoje beveik visi Seredžiaus romai buvo išvežti į Pravieniškių lagerį. Jie esą buvo išvežti už tai, kad slėpė Lietuvoje nuo karo pradžios pasilikusius raudonarmiečius. Vilkijoje karo metais gyveno dar daugiau romų negu Seredžiuje. Ten jie buvo apgyvendinti sušaudytų žydų namuose. Vilkijos romai buvo išvežti į Pravieniškes tuo pačiu metu, kaip ir Seredžiaus.

Kalinimo sąlygos Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje buvo gana sunkios. Kaliniai gyveno barakuose, dirbo sunkius darbus miške, maitinimas blogas, kentėjo fizines bausmes ir nuolatines patyčias. Neiškentę sunkių sąlygų, romai dažnai mėgindavo pabėgti, ir neretai jiems tai pavykdavo. Bėgliai pasislėpdavo pas giminaičius ar kituose taboruose bei stovyklavietėse. Nacistinės okupacijos pabaigoje įkalintieji romai buvo vežami į Prancūziją ir Vokietiją darbams arba į koncentracijos stovyklas. Kai kurių istorikų teigimu, jų iš Lietuvos galėjo būti išvežta apie 1 tūkstantį. Ten jie dirbo sunkius darbus gamyklose, kirsdavo skaldą, taisydavo kelius, atstatinėjo bombardavimų sugriautus miestus. Aleksas Bagdonavičius (gim. 1929 m.) iš Panevėžio 1943 m. birželio mėn. buvo išvežtas prievartiniams darbams į Vokietiją, iki 1945 m. balandžio 23 d. dirbo Potsdame lėktuvų gamykloje juodadarbiu. Pasibaigus karui, A. Bagdonavičius per SSRS NKVD filtracinį lagerį Gardine grįžo į Lietuvą. Panevėžyje gyvenusi Zosė Matuzevičiūtė (1934–2005) kartu su motina 1943 m. birželio mėn. buvo įkalinta Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje, vėliau išvežta darbams Vokietijoje. Ten ji buvo uždaryta Nacvailerio (Natzweiler) koncentracijos stovykloje, Balingeno filiale, rinko akmenis, krovė vagonus ir dirbo kitus sunkius darbus. Iš Vokietijos į Lietuvą ji sugrįžo 1945 m. lapkričio 24 d. ir apsigyveno Panevėžyje. Ona Matuzevičienė (1905–1988) iš Panevėžio 1943 m. vasario mėn. buvo išvežta darbams į Vokietiją. Į Lietuvą ji sugrįžo 1945 m. lapkričio 24 d. Kartu su O. Matuzevičiene buvo išvežtas jos sūnus Motiejus Matuzevičius (gim. 1936 m.). Vokietijoje O. Matuzevičienė 1944 m. pagimdė dukrą Valeriją. Valerija ir Motiejus į Lietuvą grįžo kartu su motina.

Karo pabaigoje daugumą į Vakarų Europą išvežtų Lietuvos romų išlaisvino sąjungininkų (JAV ir Didžiosios Britanijos) kariuomenė. Nors romams buvo siūlyta pasilikti Vakarų Europos šalyse, jie vis dėlto grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą. Tik keletas šeimų pasiliko Belgijoje ir Anglijoje. Sugrįžę į tėvynę, rasdavo sudegintus namus, išgrobstytą turtą, sužinojo apie žuvusius šeimos narius ir giminaičius. Štai panevėžietis Motiejus Matuzevičius prarado visus penkis brolius ir seseris, jis vienintelis liko gyvas.

Duomenų apie Lietuvoje nužudytų romų skaičių taip pat beveik neišliko. Yra žinoma, kad 1942 m. liepos 10 d. motorizuotasis vokiečių žandarmerijos būrys Nr. 9 45 km į pietryčius nuo Vilniaus netoli geležinkelio Vilnius–Minskas tarp Gudagojaus ir Loskos sušaudė 40 romų vyrų, moterų ir vaikų. Šie romai buvo sušaudyti todėl, kad nakties metu buvo apšaudyta netoli buvusi vokiečių darbo organizacijos stovykla (Organisation Todt). Į šaudymo vietą netrukus atvykęs žandarmerijos būrys miške aptiko apie 50 asmenų romų taborą. Vykdant jų suėmimą 9 ginkluoti vyrai pabėgo, likusieji žandarų buvo suimti ir ištardyti. Sužinota, kad darbo stovyklą esą apšaudė pabėgusieji romų vyrai. Už tai žandarai sušaudė visus suimtuosius romus – vyrus, moteris ir vaikus. 1942 m. Paneriuose buvo sušaudyta 4 romai, 1943 m. rudenį Pravieniškėse – 5 romai, 1944 m. Pravieniškėse – nežinomas romų skaičius.

Kiek iš viso romų Lietuvoje buvo nužudyta nacių okupacijos metais, nėra žinoma. Galima spėti, kad nužudytųjų skaičius neviršijo kelių šimtų žmonių. Vytauto Toleikio teigimu, nacių okupacijos metais žuvo ne mažiau kaip 500, t. y. maždaug kas trečias Lietuvos romas.