Spalio viduryje dienos šviesą išvydo bandomieji knygos egzemplioriai „Marcinkonys tekstuose: bibliografija“.
Ši knyga svarbi ne tik Marcinkonims, bet ir visam Varėnos kraštui, Lietuvai.
Knygos pratarmėje rašoma: Marcinkonys – senas, apsuptas miškų Dzūkijos kaimas prie Grūdos upės, Merkio intako, Varėnos rajone. Kaip rodo 1954 ir 1959 m. vykdyti archeologiniai tyrimai, žmonių šiose vietose gyvenama jau nuo akmens amžiaus.
Marcinkonių senovės gyvenvietė II yra valstybės saugomas paminklas. Kaimo pradžia sietina su miško žvalgais ir kirtėjais, įsikūrusiais prie Juodupio upelio Dainavos girioje. Pirmą kartą Merkinės bažnyčios metrikų knygose kaimas paminėtas 1604 m., o 1637 m. istoriniuose šaltiniuose minima jau Marcinkonių miško žvalgų gyvenvietė.
1770 m. buvo pastatyta pirmoji Marcinkonių bažnyčia. 1835 m. ji buvo pašventinta Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado vardu, bet 1878 m. pastatas sudegė. Dabartinė medinė bažnyčia, suprojektuota pagal klasicizmo ir romantizmo tradicijas ir pastatyta ant išlikusių pamatų 1880 m., turi neogotikos ir neobaroko bruožų. 2018 m. gruodį Marcinkonių šventovė įrašyta į Kultūros vertybių registrą, ji laikoma viena įdomiausių Lietuvoje. 2018 m., Lietuvai švenčiant savo valstybės atkūrimo šimtmetį, daugelio žmonių pastangomis Marcinkonių bažnyčia ir jos aplinka buvo atnaujinta ir sutvarkyta.
Marcinkonių gyvenvietė ypač išsiplėtė 1862 m., nutiesus Varšuvos-Sankt Peterburgo geležinkelį ir pastačius čia geležinkelio stotį. XIX a. pab. – XX a. pirmoje pusėje Marcinkonys garsėjo kaip žymus lietuvybės veiklos židinys.
Šioje srityje ypač nusipelnė bažnyčioje dirbę kunigai (Jonas Šoblickas, Alfonsas Petrulis, Pranciškus Raštutis, Antanas Rūkas, Zenonas Butkevičius) ir kiti šviesuoliai (Petras Kieras, Katryna Sidziniauskaitė, Juozas Averka). Kaime trumpai veikė „Ryto“ draugijos įkurta lietuviška mokykla, 1911 m. kunigo Konstantino Stasio įsteigtas kauniškės S v. Kazimiero draugijos skyrius. Visoje Lietuvoje Marcinkonis plačiai išgarsino 1971 m. čia suburtas etnografinis ansamblis (pirmoji vadovė – Roma Petrušytė). 2002 m. „Aukso paukštės“ nominacijose Marcinkonių etnografinis ansamblis pripažintas geriausiu 2001 m. kaimo folkloriniu kolektyvu (vad. Joana Serenčikienė, Rimutė Avižinienė).
Nors apie Marcinkonis nemažai rašyta, tačiau iki šiol nėra iš-leista atskiro šiai savitai, turtingą istoriją ir kultūros paveldą turinčiai, vietovei skirto leidinio.
Marcinkoniškių iniciatyva nutarta pirmiausia parengti Marcinkonių bibliografiją – reikšmingesnių publikacijų apie vietovę ir jos žmones sąrašą, didžiausią dėmesį skiriant spaudiniams apie Marcinkonių visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, etnografiją, istoriją, asmenybes.
Pagrindinis duomenų šaltinis rengiant bibliografiją – elektroniniai bibliotekų katalogai ir bibliografinės duomenų bazės.
Naudotasi marcinkoniškės, Dzūkijos nacionalinio parko Kultūros paveldo skyriaus darbuotojos, istorikės Virginijos Pugačiauskienės magistriniu darbu „Marcinkonių kaimo istorinė raida nuo įsikūrimo iki 1939 metų“ (Vilnius, 2010).
Naudojantis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos (LNB) sukurta Virtualia elektroninio paveldo sistema (VEPS), peržiūrėti kai kurie straipsniai iš senosios lietuviškos spaudos -XX amžiaus pradžioje ir tarpukario metais leistų laikraščių: „Aušra“, „Dabartis“, „Nepriklausomoji Lietuva“, „Viltis“, „Aidas“, „Lietuvos žinios“ ir kitų.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje žiūrėti archyviniai dokumentai, susiję su kunigais Jonu Šoblicku ir ilgamečiu Marcinkonių klebonu Nikodemu Pakalka. Informacijos apie pastarąjį ieškota ir Vinco Mykolaičio-Putino, jo bendrakursio Fribūro universitete, Šveicarijoje, memorialiniame bute-muziejuje, taip pat lankytasi Vinco Krėvės-Mickevičiaus, kuris jaunystėje yra gyvenęs Marcinkonyse, memorialiniame bute-muziejuje Vilniuje.
Rengiant bibliografiją naudotasi Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos interneto svetainėje pateikiama kraštotyros informacija, parengta šios bibliotekos Bibliografijos, informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėjos Elenos Glavickienės ir bibliografės Laimutės Cibulskienės.
Išsamiausias šaltinis besidomintiems Marcinkonių istorija yra minėtasis istorikės Virginijos Pugačiauskienės magistrinis darbas „Marcinkonių kaimo istorinė raida nuo įsikūrimo iki 1939 metų“ (yra prieiga per internetą).
Nemažos apimties istorinė apžvalga „Iš Marcinkonių krašto istorijos“, parengta remiantis istoriniais šaltiniais ir archeologiniais tyrimais, publikuota Astos Leskauskaitės sudarytame leidinyje „Marcinkonių šnektos tekstai“ (Vilnius, 2009). Vertingi yra istorikų Aldonos Bernotaitės, Aušros Karalukienės straipsniai, taip pat Kazio Misiaus publikaciją. „Iš Marcinkonių bažnyčios ir parapijos istorijos“, spausdinta Marcinkonių krašto laikraštyje „Vai toli girdėc“ (2016, Nr. 1, 3, 4).
Nemažai publikacijų apie Marcinkonis galima rasti laikraščiuose „Šalcinis“ (nuo 1992 m. leidžiamas Marcinkonyse Dzūkijos nacionalinio parko) ir Marcinkonių krašto laikraštyje „Vai toli girdėc“ (nuo 2016 m. leidžiamas Vytauto Paulaičio), kurie yra prieinami ir per internetą.
Bibliografiją sudaro šios dalys: I. Bendro pobūdžio publikacjos; II. Bažnyčia. Kunigai; III. Tautosaka, etnografija, papročiai; IV. Istorija; V. Asmenybės; VI. Grožinė literatūra, atsiminimai; VII. Archyviniai dokumentai; VIII. Marcinkonys internete; IX. Vaizdo įrašai. Sudaryta bibliografijos „Asmenvardžių rodyklė“ (sudarė Irena Burneikaitė). Pačioje pabaigoje pateikiama informacijos „Apie kelis publikacijų autorius, kilusius iš Marcinkonių, čia gyvenusius ar dirbusius“.
Bibliografiniai įrašai sudėti pagal abėcėlę (iš pradžių knygos, paskui – straipsniai). Prie knygų aprašų nurodytos recenzijos ir atsiliepimai. Poskyryje „Kunigai“ ir skyriuje „Asmenybės“ įrašai sudėti pagal aprašomų asmenų pavardžių abėcėlę. Čia prieis kai kuriuos bibliografinius įrašus pateikta informacijos apie minimus asmenis, ypač pabrėžiant jų ryšį su Marcinkonimis.
Yra kelių straipsnių iš senosios spaudos kopijos, paimtos iš LNB virtualios elektroninio paveldo sistemos portalo. Literatūros sąraše šie straipsniai pažymėti žvaigždute *. Seniausia aptikta publikacija apie Marcinkonis yra žurnalisto, poeto, publicisto Mečislovo Davainio-Silvestraičio korespondencija 1891 m. laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“ (įrašas 306).
