Pegasas primins kraštietį skulptorių
Lukšiuose pristatyta skulptūra „Pegasas“ (autorius prof. Arvydas Ališanka), skirta kraštiečiui skulptoriui Vincui Grybui (1890 10 03–1941 07 03), kilusiam iš Pelenių kaimo, atminti. Dar pavasarį ji iškilo prie Vinco Grybo gimnazijos. Minint V. Grybo 132-ąsias gimimo metines gimnazijoje dešimtą kartą surengta pilietinio ir dvasinio ugdymo konferencija. Šiemetinė jos tema – „Vincas Grybas. Gyvenimas ir kūryba“.
Konferenciją pradėjusi gimnazijos direktorė Nijolė Šapolienė priminė, kad Šakių rajono savivaldybės tarybos sprendimu 2020-ieji paskelbti V. Grybo metais, o viena iš priemonių skulptoriaus atminimo įamžinimui ir buvo pastatyti paminklą Lukšiuose. Sudaryta vertinimo komisija, tais metais 16 skulptorių konkursui pateikė 25 kūrybines idėjas, o rugsėjį paskelbta, jog konkursą laimėjo A. Ališankos „Pegasas“. Anot N. Šapolienės, vieta paminklui parinkta dar 2000-aisiais, minint skulptoriaus 110-ųjų gimimo metinių jubiliejų, būtent čia įkasta kapsulė su įsipareigojimu šioje vietoje pastatyti paminklą. Pasak direktorės, garbė jų ugdymo įstaigai, kad parkelyje šalia gimnazijos rado vietą toks įspūdingas meno kūrinys. Taip pagražėjo ne tik gimnazijos aplinka, ne tik Lukšiai, bet ir gimnazijos bendruomenė pati viduje. „Įsipareigojame juo rūpintis. Mums smagu matyti būrelius žmonių, grupeles ekskursantų, svečius, stabtelėjusius prie Pegaso, nuskaitančius šio lankomo objekto QR kodą ir susipažįstančius su skulptoriumi Vincu Grybu. Pegasas visus paskatins puoselėti tautinę dvasią“, – kalbėjo N. Šapolienė ir padėkojo įstaigoms, žmonėms, prisidėjusiems prie idėjos įgyvendinimo.
V. Grybo vaikaitė, vitražo dailininkė, Jurbarko Vinco Grybo memorialinio muziejaus vedėja Rasa Grybaitė pasidžiaugė gražia muziejaus ir gimnazijos bendruomenės draugyste. Lukšiečiai kasmet atvyksta į Jurbarką susipažinti su muziejumi, įsikūrusiu tuose pačiuose autentiškuose Vasilčikovo dvaro pastatuose, kuriuose skulptorius V. Grybas gyveno ir kūrė. Šiemet mokiniai irgi lankėsi muziejuje, jo žūties vietoje uždegė žvakeles.
R. Grybaitė kalbėjo apie senelio skulptoriaus vaikystę, jauną besiformuojantį menininką. Ji bandė atsakyti į klausimą, kas būtų, jeigu būtų? Ar būtų buvę geriau, kad V. Grybas būtų gimęs Italijoje ar Didžiojoje Britanijoje, kur mokslo galėjo siekti tik aristokratai? Gerai, kad jis gimė būtent Suvalkijos žemėse, kur lietuviai valstiečiai aktyviai priešinosi rusifikacijai. Suvalkiečiai tėvai patys mokė savo vaikus. Teigiama, kad tik 6% vaikų ėjo į valdiškas mokyklas, o skaityti ir rašyti mokėjo daugiau kaip pusė. Vincuką skaityti ir rašyti irgi mokė tėvas, kuris buvo mokytas žmogus, bendravęs su knygnešiais. Gimęs smėlynuose ar žvyrynuose, jis nebūtų turėjęs molio, kurio gimtinėje buvo pakankamai ir iš jo galėjo lipdyti įvairias skulptūrėles. Mama, norėjusi, kad sūnus taptų kunigu, dažnai jį vesdavosi į bažnyčią, o jis vis žiūrėdavo į ten esančias skulptūras. Teta, sužinojusi apie Vincuko norą drožinėti, padovanojo jam peiliuką. Laimė, jog per moterų apkalbas būtent Zyplių dvarininkas grafas Tomas Potockis sužinojo apie gabų jo apylinkėse gyvenantį berniuką ir sudarė sąlygas jam siekti savo svajonės – teturėjusį tik 14 metų išsiuntė studijuoti į Varšuvą, kur jis mokėsi 10 metų.
Monografijos „Vincas Grybas. Gyvenimo ir kūrybos drama“ autorė menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė sakė, kad V. Grybas yra vienas žymiausių paminklinių skulptūrų kūrėjas, sukūręs daug skulptūrų, palikęs daug neįgyvendintų idėjų, vienintelis skulptorius, sugebėjęs projektuoti paminklą ne vien kaip dailininkas, bet ir kaip architektas, puikiai išmanęs skulptūros medžiagos savybes bei jos įgyvendinimo niuansus. Išvykęs studijuoti skulptūrą ir keramiką į Paryžių, pateko pas gerus mokytojus, o tie jį vertino kaip vieną gabiausių skulptorių. Dr. N. Tumėnienė papasakojo apie kelis svarbiausius V. Grybo darbus. Tai Simono Daukanto paminklas Papilėje, suradęs vietą erdvėje, visumą su aplinka; Vytauto Didžiojo paminklas Kaune, Aukštojoje Panemunėje, kur kelias į jį kyla aukštyn, o Lietuvos Didysis kunigaikštis parodytas kaip karys, karžygys; Žemaičio paminklas Raseiniuose, padarytas iš labai patvarios medžiagos, apie kurią jis sužinojo studijuodamas Paryžiuje; Vinco Kudirkos paminklas Kudirkos Naumiestyje, kuriame V. Kudirka pavaizduotas kaip laisvės šauklys. Menotyrininkė rodė šiuos paminklus ir siūlė atkreipti dėmesį į S. Daukanto, Vytauto Didžiojo, Žemaičio, V. Kudirkos paminkluose pavaizduotų veidų detales, kurių iš toliau galbūt nesimato. Ji dar užsiminė ir apie V. Grybo sukurtą Jėzaus Kristaus skulptūrą Sintautų bažnyčios pagrindiniame altoriuje. Dr. N. Tumėnienė sakė, kad Pegasą V. Grybas nulipdė besimokydamas Kauno meno mokykloje. Jis nesuspėjo jo atlieti ir išvažiavo į Paryžių, paliko mokyklos patalpoje. Mokyklai prireikė garažo, skulptūrą išmetė, jos nebeliko. „Rodydama Grybo Pegaso skulptūros nuotrauką noriu pasakyti, kad jis galėjo daryti ir tokius ekspresyvius darbus ir labai įdomiai sukomponuotus, dinamiškus, – kalbėjo dr. N. Tumėnienė. – Šio paminklo idėja pasirinkta ir parenkant Ališankos skulptūros motyvą. Šiandien skulptūrą apžiūrėjau ir noriu pasidžiaugti, kad darbas labai gerai įsirašė į erdvę, gerai sukomponuotas tas takas, kuris eina taip vingiuotai. Ališankos skulptūros idėja labai aiški – jaunystės polėkis, džiaugsmas, nuoširdumas, atvirumas pasauliui“. Tai primena V. Grybo Pegaso idėją.
Gimnazistai visą mėnesį įvairiais renginiais, parodomis prisiminė žymųjį kraštietį. Gimnazijoje, Zyplių dvare vyko įvairios veiklos, mokinių kūrybinės dirbtuvės, interpretacijos V. Grybo kūrinių motyvais. Mokiniai lipdė įvairias figūras iš molio, plastilino, modelino, piešė, drožinėjo, rašė laiškus V. Grybui. Sukurtus darbus gimnazistai pristatė konferencijoje, demonstravo parodoje, o Miglė, Ieva ir Patricija perskaitė savo parašytus laiškus skulptoriui.
Lukšietis skulptorius Vidas Cikana sakė, kad V. Grybas jam – ir filosofas, svajotojas. Skulptorius prisiminė, kad minint V. Grybo 100-metį, jo tėviškėje Peleniuose buvo pastatytas atminties ženklas, apgailestavo, kad vėliau jis nugriautas. Gaila, kad nepavyko iš skulptoriaus gimtosios sodybos perkelti klėtelės. V. Cikana stebėjosi kažkokia demonų galia, kai dabar tapo įprasta naikinti, griauti, kas kitų skurta. Ar panašiai neatsitiko ir V. Grybo Pegasui Kauno meno mokykloje, o ir jam pačiam, kai buvo ignoruojamas, negavo darbo ir turėjo apsigyventi pas seserį Meškeliūnų kaime? O juk jo sukurtam V. Kudirkos paminklui Kudirkos Naumiestyje irgi grasinta… Vėliau konferencija tęsėsi prie naujosios skulptūros „Pegasas“.
Čia pirmiausiai perskaitytas gimnazistės Patricijos laiškas. „Rašydama šį laišką Jums, gerbiamas skulptoriau, domėjausi, kuo gali būti susijęs kūrėjas ir šis sparnuotas žirgas. (…) Jūs, Pegasas, kūryba – tai tarsi nedaloma visuma, – skaitė laišką skulptoriui gimnazistė. – Šiandien aš stoviu čia, šalia bronzinės skulptūros – Pegaso su raiteliu. Iškart į akis krenta didybė, kuri kiekvieną lankytoją tarsi kviečia kartu kilti, skristi ir netgi kurti. Atidžiai įsižiūriu į raitelį – kodėl jis toks? Kur jo veidas? Galbūt tas raitelis – tai jūs, gerbiamas skulptoriau? Juk jus meno sparnuotasis žirgas turėjo skraidinti metų metus, kai kūrėte savo nuostabias skulptūras. O gal tas raitelis gali būti kiekvienas iš mūsų? Juk trokštame būti nešami Pegaso į savo svajonių ir kūrybos šalį.“
Rajono meras Edgaras Pilypaitis pirmiausiai džiaugėsi gražiu konkurso atrankos keliu, kad visi jį ėjusieji šiame procese augo, daug ką suprato ir turime gerą rezultatą. Meras prisipažino, kad su direktore buvo nuvykęs į skulptoriaus A. Ališankos sodybą pažiūrėti, kaip vyksta kūrybos procesas. Pasak mero, tai padėjo daugiau suprasti skulptoriaus darbą. „Tegul prie šio Pegaso gimsta naujos gimnazistų tradicijos, apie kurias jie, jau būdami žilagalviai, atsivedę savo anūkams sakytų, kad jie čia buvo jauni“, – baigė kalbą meras, vėliau įteikęs padėkas prisidėjusiems, kad atsirastų šis paminklas.
Savo įžvalgomis pasidalinusi skulptorė, skulptūros meno tyrinėtoja, Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė džiaugėsi, kad čia yra vienas rečiausių atvejų Lietuvoje, kai dėl paminklo konsultuotasi ir su profesionaliais skulptoriais. V. Grybo laikais niekas neklausdavo, sakydavo, kad nori to ar ano, greitai ir geriausiai nemokamai. Nesvarbu, kaip tas skulptorius dirbo, už kokias lėšas, kad rizikavo prarasti savo turtą. Tos blogos tradicijos tęsiasi ir po 100 metų… A. Jasiukevičiūtė dėkojo šakiečiams, sukūrusiems precedentą, kai buvo suvienyti finansai, organizavimas, mokykla, iniciatyva. Kai viskas vyko protingai, tai davė gerą rezultatą.
„Lietuvoje yra daug visokiausių skulptūrų – prastesnių, geresnių, vidutiniškų. Šiuo atveju mes turime kūrinį, dėl kurio ne gėda, kuris rodo tai, kas svarbiausia skulptūroje. Manau, šis Pegasas ir tie dideli sparnai yra kūrybingumo ženklas, tai, ko reikia šiuolaikinei visuomenei: būti savimi, svajoti, nelipti vieni kitiems per galvas, o eiti garbingai, racionaliai, protingu keliu, – kalbėjo A. Jasiukevičiūtė. – Geras gimnazistų pastebėjimas dėl veido nebuvimo. Vincas Grybas baigęs šią mokyklą iš čia iškeliavo paskui savo svajonę, veidą įgijo su patirtimi, kai, eidamas gyvenimo universitetais, žinojo, kokią misiją gyvenime turi įvykdyti. Pegaso rankos susilieja su sparnais, tai rodo, kad reikia lavinti savo talentus, kad jūsų sugebėjimai būtų nepaprasti ir veidą susikurti ateityje. To linkiu ir jums, vaikai.“
Stovėdamas prie savo darbo skulptūros autorius Vilniaus dailės akademijos docentas prof. A. Ališanka pripažino, kad ši diena bene džiugiausia jo gyvenime ir vargu ar ką nors tiek reikšmingo jis dar sukursiąs. Jis sakė paslėpęs įvairių skulptūros kodų, bet jie vis dėlto buvo išlukštenti. Skulptorius stebėjosi pamatęs, kiek daug gimnazijoje kūrybingų mokinių ir tikisi, kad jie atkeliaus studijuoti į akademiją. „Mane šitame konkurse dalyvauti paskatino humaniškos, tinkamos skulptoriams sąlygos, kurios leido ramiai, be streso įgyvendinti tą kūrinį. Be to, per pandemiją vykęs procesas leido laisviau kurti. Smagu, kad ir šitoje puikioje vietoje nusėdo tas mano Pegasas, – kalbėjo paminklo autorius ir dėkojo visiems, prisidėjusiems prie idėjos įgyvendinimo.
Nauju miestelio lankytinu objektu džiaugėsi ir Lukšių seniūnas Vytautas Andziulevičius.
