Šiemet politinis pavasaris prasidėjo netikėta tema – tymai. Liga, kurią europiečiai jau buvo visam laikui sunaikinę, smogė atgal. Gal ir teisus mano kolega Seime Darius Kepenis, kad tymai nėra baisiausia liga ir, tikėtina,  išvengsime mirčių. Daug baisiau būtų raupai ar kokia juodligė. Kita vertus, tymų komplikacijos gana sudėtingos. Tuo labiau – jei sugrįžo tymai, kas gali garantuoti, kad ateityje nesulauksime ir dar baisesnių epidemijų.

Kraupios infekcijos nėra vien šiuolaikinio pasaulio rykštė. Istorija perspėja apie daugybę žmonių pražudžiusius ligų protrūkius. Pavojus didėjo kartu su žmonių mobilumu ir tarpusavio bendravimo intensyvėjimu. Užkratą atnešdavo kariai, prekybininkai, keliautojai, piligrimai. Kuo pasaulis tapo globalesnis, tuo didėjo epidemijų grėsmė.

Pasitelkę mokslą, medikai atrado priešnuodį – skiepus. Jei norime žmogų apsaugoti nuo sunkios ligos, reikia jį susargdinti lengviausiu pavidalu ir taip suformuoti imunitetą. Nuo pat skiepų atsiradimo,  svarbiausias klausimas buvo – ar jie neturi šalutinių efektų? Baimintasi, kad, siekiant gero, nebūtų padaryta dar didesnė žala. Beje, pasakojama, kad pirmųjų skiepų išradėjai, norėdami parodyti, kad skiepai nekelia pavojaus, pirmiausia viešai skiepydavosi patys.

Nors, regis, pavyko atrasti epidemijų prevencijos būdą, tačiau teko labai daug dirbti, kol jis tapo veiksmingas. Pasak mokslininkų, skiepų veiksmingumas didėja, priklausomai nuo to, kiek nuošimčių visuomenės narių skiepijasi. Po ilgų, kruopščių skaičiavimų Pasaulio sveikatos organizacija nustatė, kad, jei pavyktų pasiekti, kad skiepytusi devyniasdešimt penki procentai visuomenės, epidemijoms nebeliktų vietos. Idant toks skaičius būtų pasiektas ir būtų pradėta nuosekli vakcinacija, rekomenduojama skiepus pradėti dar kūdikystėje, buvo sudarytas rekomendacinis skiepų sąrašas.

Dar visai neseniai apie skiepus išskirtinai kalbėjo vien gydytojai ir niekam nekilo nė minties, kad skiepai gali tapti politinių diskusijų tema. Tačiau nepamirškime, kad virus, kur  remiamasi mokslu ir naujomis technologijomis, atsiranda luditai. (Luditai – tai darbininkai Pramoninės revoliucijos pradžioje, kurie paskelbė, kad technika yra blogis, kuris atims darbo vietas. JIe sąmoningai gadindavo įrenginius fabrikuose ir agitavo atmesti mokslą ir techniką.) Tiesa, dera pripažinti, kad ir didžiųjų farmacijos įmaonių tarpusavio kova be taisyklių prisidėjo prie naujųjų luditų sustiprėjimo, nes akivaizdu, kad farmacijos gigantams labiau rūpi pelnas nei žmonių sveikata. Tačiau ar šis faktas paneigia tai, jog skiepai – tai mokslo dovana su virusais kovojančiai žmonijai?

Kai Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad pavojingiausios infekcijos jau įveiktos, deja, tai buvo norimo pateikimas kaip esamo. Buvo pakankamai perspėjimų, kad stiprėja  prieš skiepus nukreipta informacinė kampanija, kurios svarbiausias šaltinis – veganų, sveikuolių, netradicinės medicinos atstovų grupės. Nuostabia dirva prieš skiepus nukreiptoms idėjoms tapo socialiniai tinklai, kur plačiai paplito psudomokslinė in formacija ir iškraipyta statistika.

Kaip derėjo į tai reaguoti? PIrmoji vakariečio reakcija – kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti gyvenimo stilių ir tai, kaip elgtis su savo kūnu. Tiesa, iš karto pasigirdo ir kontrargumentas – jei žmogus nepasiskiepija ir suserga infekcija, kenčia ne tik jis pats, bet jis tampa pavojingu aplinkiniams, jo gydymas kaimuoja nemažus pinigus.

Tada sugrįžo tymai ir praxdėjo plisti jau seniai nematytais tempais. Natūraliai iškilo klausimas – ar valstybės institucijos turi kaip nors reaguoti? Pasirodė, jog reaguoti veiksmingai sunku ir todėl, kad skiepai yra tape politiniu, o ne medicininiu klausimu. Na, irk as, kad medikai vieningai sutaria, kad skiepytis būtina, tačiau atsirado nemažai politikų, kurie suabejojo, ar mes visada turime klausyti medikų? Šie politikai labai piktai sureagavo ir į raginimus įvesti prievartinę vakcinaciją, nes ji esą pažeistų žmogaus laisvo pasirinkimo teisę.

Esu šalininkas, kad valstybė, kuo mažiau visiems diktuotų, kas kaip turi gyventi. Todėl ir man priverstinio skiepijimo idėja iš pradžių sukėlė daug klaustukų. Tačiau paskui pagalvojau apie kelias analogijas: rūkymą ir vairavimą. Mes draudžiame rūkyti kavinėse ne todėl, kad norime kištis į rūkančio žmogaus pasirinkimus, bet todėl, kad norime nuo cigarečių dūmų apsaugoti aplinkinius. Taip pat ir kelių eismo taisyklės yra privalomos visiems ne todėl, kad mes nevertiname laisvės, bet todėl, kad, gyvenant visuomenėje, reikalingos taisyklės, kurios derintų visų jos narių poreikius. O kodėl, kalbant apie skiepus, negalėtume sakyti tą patį?

Visiškai sutinku su ministru Aurelijumi Veryga, kuris tvirtino, kad palikime skiepų klausimą medikams. Palikime,t ačiau tuomet ir ministerija privalo priimti sprendimus, kurie paremti medikų rekomendacijomis, o ne pseudomoksliniais išvedžiojimais apie tai, kad “nežinia, kas tuose skiepuose yra”. Perėmus tokių samprotavimų logiką, galima suabejoti viskuo – nežinia, kas yra prekybų centruose parduodamų dešrų viduje ar kaip buvo pagamintas maistas, kurį valgome valgykloje. Beje, kovojant su rūkymu ar besaikiu alkoholio vartojimu, juk vadovavomės mokslininkų rekomendacijomis.

Galima diskutuoti, ar skiepytis nuo pavojingiausių infekcijų privalo visi. Pirmas žingsnis būtų nustatyti, kad tų profesijų, kurių atstovai turi dažnus kontaktus su kitais žmonėmis, skiepytis privalo. Tai tikrai joks pasirinkimo laisvės pažeidimas, bet elementary visuomenės higiena.

Na, o mums belieka tikėtis išvengti raupų ir kitų kraupių epidemijų. Svarbi to sąlyga – visiems dirbti savo darbą, tiek medikams, tiek politikams. Na, o kartais tenka veikti kartu, kai visuomenei taisykles bando diktuoti šarlatanai.

Užsk. Nr. 009