Ukrainos vaikų rašytojos K. Jehoruškina ir K. Mikhalitsyna: savo kūryba ir veikla padedame įveikti traumines karo patirtis

Daugelis skaitančiųjų sutiktų, kad literatūra yra kur kas daugiau nei tik laisvalaikio dalis, knygos – viena stipriausių mūsų vidinės gynybos formų. Skaitymas padeda atsiriboti nuo kasdienybės, palaiko vidinę darną ir net sudėtingiausiu laiku suteikia vilties. Kurdamos karo sąlygomis, Ukrainos vaikų literatūros autorės Kateryna Jehoruškina ir Kateryna Mikhalitsyna ypatingą dėmesį skiria vaikų emocinei gerovei ir siekia, kad jų knygos padėtų vaikams įveikti tamsias karo patirtis ir suteiktų vilties baisumų kupinoje kasdienybėje. 

Šį rudenį, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kvietimu, įgyvendinant kampaniją „Skaitymo ambasadorius“, rašytojos lankėsi Lietuvoje. Interviu metu autorės dalijosi patirtimi, kaip literatūra gali tapti paramos ir stiprybės šaltiniu, auginančiu vaikų atsparumą bei padedančiu išlaikyti kūrybiškumą net karo sąlygomis. 

Karo akivaizdoje – rašyti, kad vaikai neprarastų šviesos 

Jau nuo 2014 m. gyvenate karo su Rusija sąlygomis, o 2022 m. prasidėjo plataus masto invazija Ukrainoje. Kaip tai pakeitė jūsų, kaip vaikų rašytojų, gyvenimą ir kūrybą? 

K. Jehoruškina: 2014-aisiais, kai Rusija pradėjo agresiją prieš Ukrainą, įkūriau savanorišką projektą „Gerumo paketai“ – žuvusių, sužeistų ar dingusių be žinios Ukrainos karių, taip pat Orumo revoliucijos dalyvių vaikams. Prisimenu, kad tų metų kovą, kai krikštijome savo trijų mėnesių dukrą, Rusija surengė pseudoreferendumą ir aneksavo Krymą. Nuo tada karo tema tapo nuolatiniu mano knygų palydovu. Ji nebuvo pagrindinė, bet svarbi. Pavyzdžiui, vienoje knygoje norėjau atskleisti netekties temą, su kuria susidūrė daugelis Ukrainos šeimų. Sukūriau pasakojimą apie tėvą – karinės tarnybos gydytoją, kuris žuvo. Knyga vadinasi „Tėtis gydo žvaigždes“. Vėliau ji buvo įtraukta į mokyklinį vadovėlį. O knygoje „Riešutėnų drąsuolių pasakaitės“, kuri išleista ir lietuvių kalba, viena istorija pasakoja apie voverių šeimą, kuri buvo priversta palikti savo gimtąjį mišką dėl gaisro. Nors pradiniame variante tai buvo ne gaisras, o skraidančios voverės iš Šiaurės, užėmusios mišką. Prisimenu, kad viena Rusijos leidykla netgi norėjo nupirkti šios knygos teises, bet aš atsisakiau. 

2022 m. vasarį su šeima tapome pabėgėliais savo pačių šalyje. Turėjome išsikelti iš Kyjivo srities į Vakarų Ukrainą, palikdami savo namus ir gėles, ir prisitaikyti prie naujos realybės. Pirmosiomis invazijos savaitėmis parašiau knygą „Mano priverstinės atostogos“, kuri taip pat išleista lietuviškai. Knyga paremta tikrais įvykiais ir patyrimais, taip pat mano pokalbiais su dukra. Nuo to laiko ji išversta į danų, švedų, lenkų, gruzinų ir bulgarų kalbas, o Švedijoje pelnė „Piterio Peno“ apdovanojimų „Sidabrinę žvaigždę“ („IBBY Sweden“). Kai pristatau šią knygą Ukrainos mokyklose, kurios buvo atstatytos po sunaikinimo, vaikai atpažįsta save ir sako: „Jūs parašėte apie mus!“ Kai pristatau ją užsienyje, skaitytojai kartais sako: „Dabar geriau suprantu, ką patyrė mano klasės draugai ukrainiečiai.“ 

Šiemet pasirodė mano nauja knyga vaikams, kuri taip pat perteikia karo patirtį, nors pats karas joje tiesiogiai neminimas. Ji vadinasi „Mes turime nematomą tigrą“ ir yra skirta mano sūnui – šią istoriją išgyvenome kartu su juo. Kai prasidėjo plataus masto invazija, sūnui buvo beveik treji. Jis dar mažai kalbėjo, bet nerimą išreikšdavo per žaidimus. Jis sakė, kad mūsų naujuose namuose atsirado nematomas tigras, kuris jį gąsdina. Sūnus matydavo tigrą ant šviestuvo, vonioje, tualete – o aš turėdavau jį „išvaryti“. Galiausiai sūnaus baimė išnyko, ir aš nusprendžiau užrašyti šią istoriją. 

K. Mikhalitsyna: visų pirma, labai svarbu, kad nurodėte, jog karas prasidėjo 2014 m. Man tai savotiškas ženklas, kad mūsų šalys yra labai artimos istoriškai ir šiuo metu padedant vieni kitiems išgyventi. Juk žinome, kas yra Rusija.

Manau, kad nuo 2014 m. buvo mano tylos laikotarpis. Tiesą sakant, daug neparašiau, nes tai buvo tarpsnis, kai mano kalba buvo užgniaužta. Kaip įvardyti tai, kas neįvardijama? Kaip apskritai išsiaiškinti, kas vyksta? 

Tuo metu parašiau tik porą eilėraščių suaugusiesiems, bet aktyviai rašiau vaikams. Kone populiariausios knygos (jei taip galima sakyti apie savo knygas) buvo parašytos ir išleistos nuo 2014 m. O nuo plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios viskas apsivertė aukštyn kojomis. Beveik nustojau rašyti vaikams, tačiau visada buvau labai įsitraukusi į veiklas su vaikais: bibliotekose arba prieglaudose Ukrainoje ir užsienyje. Atlikdavome užduotis iš turimų knygų, nebūtinai mano.  

Vietoj to rašau eilėraščius. Sakyčiau, jie nuolat užlieja kaip būdas pabandyti dokumentuoti realybę, stengtis išlaikyti tai matoma. Mėginu eilėraščiais pasiekti žmones užsienyje, nes gana lengva nusigręžti nuo siaubingų naujienų, kurios krenta lyg lavina. Mes gyvename tokioje situacijoje – jei kreipiesi į užsienio visuomenę, paprastai, tam tikru momentu žmonės pavargsta. O eilėraščiai… Iš esmės, eilėraštis yra labai asmeniška – tai, ką jauti. Štai kodėl eilėraščiai vis dar kuriami, jais bandoma dokumentuoti įvykius. Man, kaip autorei, tai visų svarbiausia. Kai vyksta tiek baisių dalykų, tiesiog gali pasiklysti. O štai eilėraštis – kai ką nors parašai, kai tam siaubui suteiki žodinę formą, jis lieka, ir tu gali sugrįžti prie to eilėraščio, perskaityti dar kartą, kas nutiko, koks įvykis tai sukėlė. 

Kaip jūsų kūryba ir su ja susijusi veikla gali padėti vaikams, išgyvenantiems traumines patirtis, netektį? 

K. Jehoruškina: nuo pirmųjų invazijos mėnesių savanoriavau, vesdama dailės terapijas pabėgėlių vaikams: skaitėme „Riešutėnų drąsuolių pasakaites“, vaikai kūrė komiksus ir išgalvodavo savo superherojus, kurie įveikdavo baimes. Vėliau panašias terapijas vedžiau išlaisvintose teritorijose, prie fronto linijos ir pabėgėlių centruose užsienyje. Taip pat dirbau su vaikais, kurie neteko tėvų ar buvo sužeisti dėl karo. 

Manau, tokia pagalba vaikams labai svarbi – jiems reikia ramių, atvirų suaugusiųjų, kurie pasiruošę išklausyti, padėti įvardyti emocijas ir jas transformuoti. Net karo metu vaikai gali jaustis nors kiek saugūs, jei suaugusieji sugeba juos apgaubti rūpesčiu. O kai patys suaugusieji praranda pusiausvyrą, deja, vaikai priversti pernelyg anksti suaugti ir prisiimti atsakomybę. 

K. Mikhalitsyna: kai eini į kokį susitikimą su vaikais, ypač karo metu, ir nepažįsti savo auditorijos, jauti didžiulę atsakomybę. Turi būti itin atsargus rinkdamasis žodžius, kad nesutraumuotum jų iš naujo. Bet jei aš, kaip vaikų autorė, galiu su tais vaikais praleisti valandą – mes galime juoktis, žaisti, kvailioti ir linksmintis, – tai jau labai daug. Žinoma, kritiškoji mano dalis pasakytų, kad to nepakanka, bet racionaliai mąstant – valandą besijuokiantys ir žaidžiantys vaikai jau yra šis tas. Jie grįš į tą pačią situaciją, kasnakt slėpsis priedangoje, nebeturės namų ar ką nors praras. O knyga yra saugi vieta pabėgti arba transformuoti tai, ką sunku išreikšti žodžiais. Ne tik vaikai, bet ir šalia jų esantys suaugusieji neturi tam jokių išteklių.

Turime labdaros fondą „Vaikų balsai“. Jie pradėjo dirbti su vaikais ir jaunimu, siekdami padėti mokantis, įveikiant psichologinius sunkumus ir sprendžiant šeimos problemas. 2024 m. nuspręsta rengti kursus, pirmiausia – kūrybinio rašymo kinui, t. y. scenarijų kūrimo. Parengiau kursą apie poezijos rašymą. Pusę metų vyko „Zoom“ susitikimai su jaunuoliais nuo 14 iki 18 metų. Jie kūrė poeziją, kalbėjome apie visus įmanomus dalykus: kas rašoma poezijoje, kas karo atžvilgiu etiška ir neetiška, ar galima rašyti eilėraščius apie maistą, ar galima rašyti ką nors baisaus ir pan.  

Projekto pabaigoje Karpatuose atlikome rezidentūrą, o tada išleidome rinktinę knygą su visų dalyvių eilėraščiais, taip pat ir garsinę knygą vaikams. Jaunuoliai taip džiaugėsi, kad kelias dienas visi kartu pabuvo Karpatuose.  

Kuo daugiau dirbu su Ukrainos jaunimu ir vaikais, tuo labiau viliuosi, kad išgyvensime – viltis yra tai, į ką galime įsikibti. Vaikai – nuostabūs, tokie sąmoningi, daug nusimano apie tai, kas vyksta ir kodėl vyksta. Jie labai nori tapti geriausiais žmonėmis, nepaisant visko. Jie – mano viltis. Man didžiulė garbė karo metu dirbti su tais vaikais ir jaunimu. 

Vaikų literatūros skaitymo aplinkybės / kultūra šiandienos Ukrainoje

Kaip pasikeitė Ukrainos vaikų skaitymo įpročiai, kokios temos tapo labiau aktualios prasidėjus Rusijos karinei invazijai? Kokiomis iniciatyvomis siekiama padėti net karo metu vaikams atrasti knygų skaitymo džiaugsmą? 

K. Jehoruškina: invazijos pradžioje vaikams ir tėvams reikėjo knygų apie karą – jie norėjo suprasti šią patirtį, suvokti, kaip su ja gyventi. Dabar karo tiek daug, jis toks intensyvus, kad žmonės nori labiau pramoginės literatūros. Jei ji ir apie karą – tai fikcinė, fantastinė ar apie senus laikus. Tai suteikia saugaus atstumo iliuziją. 

Nuo 2022-ųjų dalyvauju įvairiose savanorystės akcijose, skatinančiose skaitymą: „PEN Ukraine“, Ukrainos knygų instituto, bibliotekų iniciatyvose. Taip pat periodiškai rengiu virtualius susitikimus su skaitytojais iš įvairių regionų. Pavyzdžiui, turėjau tokį susitikimą su vaikais iš Chersono srities – jie jungėsi iš įvairių Ukrainos regionų ir net iš Rumunijos. Dauguma jų jau pasitraukę, nes po šio regiono išlaisvinimo jis tapo fronto zona ir kasdien yra apšaudomas. 

K. Mikhalitsyna: 2014 ar 2015 m. pasirodė pirmoji ukrainietiška paveikslėlių knyga apie karą. Tai knyga „Kaip karas pakeitė Rondą“, sukurta Romanos Romanyšyn ir Andrijaus Lesivo. Ir tai buvo ne šiaip pirmoji paveikslėlių knyga apie tai, kas vyko Maidano metu, per Krymo invaziją ir Luhansko srityje. Anuomet tai buvo labai universalu, nes Rondas yra tiesiog apskritimo formos miestas – kai kas labai idealaus, tai, ką kiekvienas vaikas, kiekvienas asmuo brangina. O tada ateina karas ir sunaikina šį tobulumą. Tačiau jei visi gyventojai, kad ir kokie maži ir trapūs būtų, susiburia ir kovoja – jie išgyvens (nors ir liks sužeisti). Taigi, šviesa skverbiasi į šviesą. Įmanoma išlaikyti šviesą net slogiausioje tamsoje. Po plataus masto invazijos vėl išaugo šios knygos populiarumas.

Manau, kad pagrindinės vaikų literatūros formos ar, tiksliau sakant, labiausiai matomos literatūros formos, dabar yra eilėraščiai ir esė, nes jos yra lengvesnės. Tai labai emocingos, gana trumpos formos, kurias galima rašyti net būnant apkasuose. Kai kurie vaikų autoriai dabar apkasuose, pavyzdžiui, rašytojas Oleksandras Šatochinas ir poetas Serhiyimas Pančekas. Ir tai labai reikšminga, kad tie žmonės kurie tiesiogine prasme gina mūsų gyvybę, vis dar kuria. Svarbu pamatyti pasaulį iš jų požiūrio taško.  

Mes ginamės – kas yra svarbu, ir tai, ką darome, kyla iš meilės bei noro išsaugoti kuo daugiau mūsų pasaulio. Per literatūrą tai puikiai pavyksta. Tad ukrainiečių autoriai vis dar kuria vaikiškas knygas: ir apie karą, ir ne apie karą. Tai tiesiog nuostabios, linksmos knygos vaikams, ko vaikai ir nusipelnė. 

Kalbant apie iniciatyvas, prisimenu, kaip sykį su kolegomis nuvykome į kaimą – Kapitolivką – tiesiog pažaisti su vaikais ir taip pagerbti rusų nužudyto vaikų rašytojo Volodymyro Vokulenko atminimą. Mes kiekvienas turėjome po savo vaikišką knygą, žaidėme, krėtėme išdaigas, visiškai nekalbėjome apie karą. Aš pravedžiau trumputę mankštą: reikėjo apsimesti maža sėklyte ir užaugti iki medžio, o tada – sugrįžti atgal į sėklytę. Juk gera ne tik skaityti, o tiesiog pajusti savo kūną, įsižeminti. O viduryje mes: aš ir kiti autoriai. Vaikai apsimeta sodu, kuris atlaikė audrą.  

O kokia apskritai dabar yra knygų leidybos ir platinimo situacija Ukrainoje? Kaip ji pasikeitė, su kokiais sunkumais susiduriate? 

K. Jehoruškina: viena vertus, atsiranda naujų leidyklų ir knygynų – žmonės nori skaityti. Antra vertus, rusai naikina infrastruktūrą, žudo leidyklų darbuotojus, bombarduoja sandėlius ir spaustuves. Pavyzdžiui, 2024 m. jie smogė didžiausiai Ukrainos spaustuvei „Factor-Druk“, kur buvo spausdintos „Riešutėnų drąsuolių pasakaitės“, „Mano priverstinės atostogos“ ir daugelis kitų knygų. Keli darbuotojai žuvo, pastatas ir įranga buvo sunaikinti. 

Didelė problema – daug Ukrainos vaikų išvyko iš šalies. Knygų siuntimas brangus, todėl galimybės pabėgėliams gauti ukrainietiškų knygų labai ribotos. Manau, tokios iniciatyvos kaip bibliotekoje Anykščiuose, kur įkurtas Ukrainos knygų centras, – labai vertingos. Ten yra didelis ukrainietiškų knygų pasirinkimas vaikams ir suaugusiesiems, ir ukrainiečiai iš visos Lietuvos gali jas skolintis. 

Reikia nepamiršti, kad žmonės dėl karo nuskurdę. Tai matyti iš leidyklų ataskaitų: knygos brangsta, o perkamoji galia mažėja. Kai kurios šeimos rūpinasi tik išgyvenimu, ypač fronto regionuose. Be to, daugybė vaikų buvo pagrobti rusų ir išvežti į Rusiją Nemažai vaikų žuvo – jie nebeskaitys knygų… 

K. Mikhalitsyna: pastarąjį pusmetį Ukrainoje reikšmingai sumažėjo perkamoji galia ir susidomėjimas vaikų literatūra. Turbūt todėl, kad dabar jaučiasi, kiek daug žmonių palieka šalį, o daugiausia – moterys ir vaikai. Manau, tai nutiko pirmą kartą nuo tada, kai Ukraina įgijo nepriklausomybę. Nes iki tol paklausa augo, buvo išleidžiama vis daugiau knygų, gausėjo vertimų į ukrainiečių kalbą ir labai skirtingomis temomis: manga, komiksų ir kt.

Kai 2024 m. gegužę Rusija smogė spaustuvei „Factor-Druk“, sulėtėjo visi spaudos procesai. Anksčiau knygai išspausdinti prireikdavo, tarkime, mėnesio, o po to kartais tai užtrukdavo ir iki keturių mėnesių. Šiaip ar taip „Factor-Druk“ pagrindinė leidykla vis dar dirba ir nuo plataus masto invazijos nebuvo nustojusi dirbti, išskyrus tam tikru metu, kai buvo per daug rizikinga eiti į darbą. 

Ukrainos kultūros institutas turi programų, kuriomis remia leidėjus. Vyksta konkursas, kuriam pateikiami sąrašai su knygų pavadinimais, autorių vardais ir pagrindimu, kodėl svarbu dabar tai išleisti. Tam tikra pinigų suma skiriama leidybai, o knygos, kurias remia ši programa, dažniausiai patenka į bibliotekas.  

Deja, kiek žinau, biudžete, skirtame įsigyti knygų bibliotekų fondams atnaujinti, žioji didžiulė skylė. Pinigų pakanka padengti tik vienam procentui knygų, o bibliotekoms reikia bent penkių procentų. 

Dėkojame už pokalbį.