Utenoje – potencialas ne tik tarpukario mokyklos konversijai, bet ir naujai statybai

Praėjusiais metais Utenoje buvo uždaryta Rapolo Šaltenio progimnazija. Dar tarpukario laikotarpiu statytas pastatas ir jo teritorija dabar – atviri idėjoms, naujoms konversijoms ir įveiklinimui. Šių idėjų Utena ieško Nacionaliniame architektūros ir urbanistikos konkurse „Išmanusis miestas“.

Būtent šios teritorijos problematiką bandys išspręsti konkurse dalyvaujantys Sandra Senavaitytė ir Aurimas Dambrauskas. Pasak jų, buvusios progimnazijos teritorija turi potencialo atgimti pasitelkus ne tik konversiją, bet ir naujas statybas.

„Mus visų pirma sudomino aktuali demografinių pokyčių nulemta mokymo įstaigų renovacijos tema. Pati teritorija turi istorinę vertę, yra greta prestižinės senojo Utenos pašto stoties, kur šiuo metu veikia meno mokykla.

Miesto transporto sistemos atžvilgiu teritorija yra šalia vienos aktyviausių, reikšmingiausių gatvių, šalia autobusų stoties, tačiau miestietiško gyvenimo šurmulio čia trūksta. Matome potencialo ne tik atgaivinant tarpukariu statytą mokyklos pastatą, tačiau ir vystant naują statybą, kuriai miestas išreiškė poreikį“, – tikina „Išmaniojo miesto“ dalyviai.

Utenos valdžia buvusios progimnazijos teritoriją norėtų išnaudoti racionaliai. Teigiama, kad Utenoje trūksta socialinių būstų, stinga apgyvendinimo paslaugų atvykstantiems dirbti specialistams, todėl šioje teritorijoje galėtų būti projektuojami būstai arba gyvenamieji namai.

Sandra ir Aurimas taip pat atskleidė ir savo viziją, kaip turėtų atrodyti ateities miestai. Pasak jų, miestai turėtų siekti būti tvarūs, patogūs, sveiki ir įkvepiantys.

„Išsaugantys vertingus istorinius sluoksnius, kartu ir atviri naujai kokybei. Žinoma, galime numatyti tam tikras gaires, tačiau socialiniai pokyčiai ir technologijų pažanga vystosi neįtikimu greičiu, netikėtomis kryptimis. Tad reikalinga palikti erdvės urbanistiniame audinyje, miesto planavimo politikoje, kartu išlaikant nuoširdų dėmesį miestiečiui.

Išmanusis miestas generuoja pridėtinę vertę iš gamtos elementų – saulės, vėjo, kritulių, – taip pat buitinių ir pramoninių atliekų. Svarbi kiek galima ekologiškesnė transporto sistema, taip pat biologiškai įvairus ir išplėtotas žaliosios infrastruktūros tinklas, kuris gerina ne tik mikroklimatą, bet ir socialinį klimatą, mažina oro taršą ir triukšmą“, – sako „Išmaniojo miesto“ dalyviai.

Jie papasakojo ir tai, kas įkvepia kiekvieną dieną.

„Kartais įkvėpimo semiuosi iš aplinkos ar fotografijų, tačiau kartais ir iš nebūtinai realių, bet fantastinių menininkų kūrinių. Kalbant apie architektūrą ir medžiagų panaudojimą, mane įkvepia japonų architektai Shigeru Banas ir Kengo Kuma. Jie sugeba ypač gerai dirbti panaudodami medį ar netgi perdirbtą kartoną ir išgauti įvairias formas, kurios sklandžiai eina per pastatą. Tokių medžiagų naudojimas skatina tvarumą, kuris ypač svarbus Sh. Banui, taip pat suriša tradicines statybos tradicijas su dabartimi, ko siekia K. Kuma“, – sako Aurimas.

„Pasinerti į kuo platesnius kultūrinius kontekstus, pasiklysti, padaryti klaidų. Tada viską pamiršti ir ramybėje, tyloje generuoti idėjas. Tikiu, kad vienintelė kryptis – jautrumas erdvei pačia bendriausia prasme. Tačiau šiuo metu galva pilna Remo Koolhaaso skaitinių, ypač kūrybiško kontekstų gretinimo naujausioje knygoje „Countryside, A Report“. Tūkstantis ir dar vienas japonų, belgų landšafto dizainerių, urbanistų bei architektų“, – teigia Sandra.