Viešpats siuntė ženklus – būti kunigu ir tarnauti
„Katalikas“
Visais keliais – naujai nutiestais ar nunykusiais, išpuoselėtais ar nepramintais – žmogus pasiekia kitą žmogų ar savo tikslą… Tam, kad pasidalintų gėriu ar kad pasidžiaugtų savojo siekio rezultatu. Panašiais keliais, net gretimai, vaikšto visokios negandos, bet gal kaip tik tada sutinkamas ir gerasis samarietis… O nuo tada žmogaus gyvenimo kelyje atsiranda nauji įspaudai…
Ir tada drąsiai viešai liudijama: „Pasitikiu šventa Viešpaties valia! Lapkričio 30 d., apaštalo Šv. Andriejaus šventėje buvau įvilktas į kunigišką rūbą – sutaną. Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, dalyvavo kun. Algirdas Žukauskas, seminarijos vadovybė, seminaristai. Ačiū Viešpačiui už visas Jo malones!“
Tai Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedros vikaro kun. Rolando Judeikio liudijimas, jo feisbuko paskiroje, įrašytas 2023 m. gruodžio 3 d. Įvilktuvių iškilmės vyko Lodzėje (Lenkija).
O prieš pusę metų, 2025-ųjų liepos 5-ąją, Vilkaviškio Katedroje vyskupas Rimantas Norvila diakoną Rolandą Judeikį pašventino kunigystei ir paskyrė tarnauti vikaru šioje Katedroje.
Rolandas Judeikis į kunigiškąją tarnystę atėjo kitokiu keliu nei įprasta. Jis mielai sutiko savuoju ėjimu pasidalinti ir su „Kataliko“ skaitytojais.
Vartant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ (1979 m. balandžio 18 d., 38 nr.) užkliuvo Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komiteto kreipimesi į JUNESKO organizaciją, čia išvardyti Vaiko teisių pažeidimai Lietuvos TSR. Ten, be kitų minimų faktų, yra ir tokia pastraipa: „Tikintiems vaikams iki 18 metų draudžiama aktyviai dalyvauti religinėse apeigose: chore, procesijose, šv. Mišiose. Už tokį dalyvavimą vaikai yra barami, gąsdinami, o kunigai baudžiami piniginėmis baudomis. Valkininkų klebonas kun. Algimantas Keina net du kartus buvo nubaustas už tai, kad leido vaikams patarnauti šv. Mišioms. Net valstybinio saugumo organai tardo šv. Mišiose patarnaujančius vaikus, pvz., Telšiuose, Kybartuose, Veisiejuose ir kt. 1979 m. per kelis mėnesius Veisiejų vidurinės mokyklos VIII kl. mokinys Judeikis net tris kartus buvo tardomas saugumo pareigūnų.“ Gal galite prisiminti šiuos epizodus. Ką daugiau apie tą laiką menate?
Čia kalbama apie mano vyresnį brolį (aš tuomet buvau trečioje ar ketvirtoje klasėje). Žavėjausi brolio drąsa, jog nebijojo drąsiai paliudyti tikėjimą. Stengiausi sekti jo pavyzdžiu ir nestojau nei į pionierių, nei į komjaunimo organizacijas, kaip ir jis. Visada atsiminsiu, kaip jis mane pirmą kartą nusivedė patarnauti šv. Mišiose.
Kokia tikėjimo praktika buvo jūsų tėvų šeimoje? Kokios patirtys iš vaikystės ir paauglystės, ar dėl tikėjimo nepatyrėte mokytojų spaudimo…
Daugiau kaip 50 metų praleidau Veisiejuose. Čia gimiau, augau, mokiausi ir dirbau. Čia pradėjau ir dvasininko tarnystę. Veisiejų Šv. Jurgio parapija yra ir bus gimtoji parapija, į kurią visuomet gera sugrįžti. Radvilonių kaime (pora kilometrų nuo Veisiejų) stovi pačio statyti namai, kuriuos dabar prižiūri artimieji. Sugrįžus visuomet galiu susitikti su brangiais žmonėmis, giminėmis, kolegomis, kaimynais.
Mano tikėjimui didelę įtaką padarė motinos pavyzdys. Kaip sakoma, ji visuomet buvo „prie bažnyčios“: valė ją, puošė, skalbė… Vėliau, atnaujinus tikybos dėstymą, dirbo mokykloje, ruošė vaikus sakramentams. Tačiau pačios didžiausios paspirties tikėjimo kelyje sulaukiau iš kunigų, kurie darbavosi Veisiejų parapijoje: tai Albinas Deltuva, Krizantas Juknevičius, Stanislovas Mikalajūnas. Taip pat kaimyninės parapijos kunigas Juozas Zdebskis.
Patarnauti šv. Mišiose pradėjau būdamas šešerių. Pamenu, kad keletą kartų turėjau aiškintis mokykloje, direktoriaus kabinete, kodėl darau tai, kas draudžiama. Atsakydavau, kad man tiesiog patinka patarnauti. Po to būdavau perspėjamas, jog galiu būti išmestas iš mokyklos. Buvau verčiamas stoti į pionierių ir komjaunimo organizacijas, bet visada atsisakydavau. Taip pat pamenu, kaip ne kartą, grįžęs iš mokyklos, namuose rasdavau saugumo pareigūną, kuris turėjo prižiūrėti mūsų šeimą. Jau tada supratau, kad tiek mokytojai, tiek saugumiečiai, ar bent kai kurie iš jų, irgi buvo sovietinės santvarkos aukos, priversti kalbėti prieš tikėjimą, tardyti, daryti kratą ir t. t.
Mokslai sekėsi labai gerai. Tuometinę Veisiejų vidurinę mokyklą 1987 metais baigiau sidabro medaliu. Vėliau kolegos (mano buvę mokytojai), kuriuos sutikau, kai pradėjau dirbti Veisiejų gimnazijoje, prisipažino, jog jiems buvo liepta daryti viską, kad negaučiau aukso medalio, nes mano išpažįstamas tikėjimas, patarnavimas šv. Mišiose, nesiderino su tarybinio mokinio idealu.
Paskui pats buvote mokytojas, klasės vadovas, tėvų komiteto pirmininkas… Kokios patirtys iš šio meto?
1995 m. rugsėjo 1 d. pradėjau dirbti Veisiejų vidurinėje mokykloje, kuri vėliau pavadinta Veisiejų Sigito Gedos gimnazija, tikybos mokytoju. Mokykloje dirbau 28-erius metus, iki 2023 metų birželio. Tiek būdamas klasės vadovu, tiek Mokyklos tarybos pirmininku, visuomet stengiausi išlaikyti gražius tarpusavio santykiu su kolegomis, mokiniais ir jų tėveliais. Kiekviena bendrystės akimirka unikali ir nepakartojama. Ir nors teko užimti šiokias tokias vadovavimo pareigas, darbe stengiausi vadovautis bendradarbiavimo ir tarnavimo kitiems principais. Man tai labai svarbu. Juk ir Kristus atėjo į pasaulį tarnauti, o ne, kad jam būtų tarnaujama.
2015 m. spalio 25 d. Vilkaviškio Katedroje buvo neeilinis įvykis: kartu su kitais vyrais buvote paskirtas kandidatu į diakonystę… Turbūt buvo pirmas kartas, kai apsivilkote albą? Koks jausmas dėvint dvasininko rūbą, kaip jis disciplinuoja? Gal galite plačiau papasakoti apie ruošimąsi diakonystei ir kokia tai tarnystė. Kada ir kokiomis aplinkybėmis jūs išgirdote Viešpaties kvietimą darbuotis Jo vynuogyne?
Apie nuolatinį diakonatą pirmą kartą išgirdau 1996 metais, Aukštesniosios katechetų mokyklos baigimo proga, per diplomų įteikimo šventę. Tuometinė Vilkaviškio vyskupijos Katechetikos centro vadovė sesuo Laimutė Rimkevičiūtė sakė: „Ar žinai, Rolandai, kad pasaulyje yra nuolatiniai diakonai – vedę vyrai, kurie gali tarnauti kaip dvasininkai.“
Nuo tada vis pasidomėdavau naujienomis ir laukiau, kada bus pradėta rengti nuolatinius diakonus Lietuvoje. Liturginį rūbą – albą – šv. Mišiose vilkėdavau jau prieš pasiruošimo diakonystei pradžią, nes buvau ekstraordinarinis Komunijos dalintojas, ir pagal poreikį padėdavau klebonui dalinti Komuniją tikintiesiems. Manau, kad alba tikrai puošia liturgiją.
2015 metų pradžioje penki vedę vyrai (tarp jų ir aš) Vilkaviškio vyskupijos nuolatinių diakonų ugdymo centre pradėjo pasirengimą diakonatui. Paskaitos centre vykdavo savaitgaliais, o sekmadienį atlikdavome tarnystę savo parapijose. Gavus žmonos sutikimą ir atlikus penkių dienų rekolekcijas, 2018 m. birželio 10 d. Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedroje vyskupas Rimantas Norvila man ir dar trims vyrams suteikė nuolatinio diakono šventimus, kurie įgalino dar labiau savo gyvenimą susieti su altoriumi.
Dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium 29-ame skyriuje rašoma: „Vienu laipsniu žemiau hierarchijoje stovi diakonai, kuriems rankos uždedamos „ne kunigauti, o tarnauti“. Sustiprinti sakramentinės malonės ir bendraudami su vyskupu bei jo kunigais, jie tarnauja Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės tarnyba. Diakono pareiga – kompetentingos vadovybės pavedimu iškilmingai krikštyti, sergėti ir dalyti Eucharistiją, Bažnyčios vardu paliudyti ir palaiminti santuoką, nešti mirštantiesiems viatiką, skaityti tikintiesiems Šventąjį Raštą, mokyti ir raginti žmones, vadovauti tikinčiųjų garbinimui ir maldai, teikti sakramentalijas, vadovauti gedulo apeigoms ir laidotuvėms“.
Atsimenu, 2023 metais per Šv. Onos atlaidus patarnavote Pajevonio bažnyčioje. Dėkodamas jums klebonas kunigas Audrius Kurapka pasidžiaugė, kad gal kitą kartą atvyksite kaip kunigas, nes išvykstate studijuoti…Taigi, koks kelias nueitas iki tos liepos 5 dienos, kai Vilkaviškio Katedroje gavote kunigystės šventimus?
Be abejonės, gavęs diakono šventimus, norėjau būti geru pagalbininku savo Veisiejų parapijos klebonui. Tačiau keletą kartų klebonų kvietimu dalyvavau atlaiduose ir kitose parapijose. Po truputį mezgėsi ryšiai su broliais kunigais.
O tas kelias toksai: 2022 m. gegužės mėnesį po sunkios ligos mirė žmona Birutė. Santuokoje kartu pragyvenome 33 metus, užauginome dukrą Ievą, kuri jau sukūrusi savo šeimą, augina sūnų Paulių ir dirba tikybos mokytoja Veisiejų gimnazijoje. Viešpats per įvairius žmones teikė paguodą, stiprino, taip pat siuntė ženklus, kad galėčiau būti kunigas. Gavęs padrąsinimą iš dukros, brolių diakonų ir kunigų, kreipiausi į vyskupą Rimantą Norvilą, atskleisdamas jam savo troškimą. Gavus iš Vatikano, iš Dvasininkų Kongregacijos teigiamą atsakymą, vyskupo Rimanto rūpesčiu buvau išsiųstas studijoms ir formacijai į vėlyvojo pašaukimo kunigų seminariją, esančią Lodzės mieste, Lenkijoje. Baigus studijas, 2025 m. liepos 5 d. Jo Ekscelencija vyskupas Rimantas Norvila man suteikė kunigystės šventimus ir buvau paskirtas tarnystei į Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapiją.
Kodėl kunigystei ruošėtės Lodzėje? Kokie ten ypatumai?
Yra didelė Dievo malonė, kai gali buvoti bendruomenėje, kurioje esi savas, nesi išimtis. Lenkijos vyskupų konferencijai pritarus, 2014 metais buvo įsteigta vėlyvojo pašaukimo kunigų seminarija, kuri iš pradžių veikė Krokuvoje, o 2019 metais buvo perkelta į Lodzės miestą. Kai 2023 metų rugsėjo mėnesį atvykau mokytis, joje ruošėsi 18 kandidatų. Tai labai įvairių gyvenimiškų patirčių, vyresni nei 35-ių metų vyrai, todėl netgi pačią seminariją imta sutrumpintai vadinti „Seminarija 35+“ (seminarija trisdešimt penki plius). Kadangi kandidatų turėtų studijų lygis labai nevienodas, studijų planas ir trukmė pritaikoma individualiai. Pačios studijos ir formacija vyksta įprasta tvarka: kiekvieną dieną švenčiamos šv. Mišios, kalbamas brevijorius, atliekamos kitos pamaldos. Be abejonės pirmadieniais – penktadieniais vyksta paskaitos. Taip pat buvo atsiskaitymai, egzaminai. Studijos vyko lenkų kalba.
Gavęs vyskupo paskyrimą vikarauti Vilkaviškio Katedroje, parapijoje labai nustebote ir nudžiugote. Sakėte, kad norite tarnauti žmonėms, būti su žmonėmis, vesti juos Dievop. Ar Vilkaviškis jums buvo anksčiau pažįstamas, ar čia turėjote pažįstamų žmonių?
Vaikystėje keletą vasaros savaičių praleidau Vilkaviškyje pas mamos pažįstamus žmones. Atsimenu, kaip kiekvieną vakarą per parkelį eidavome į šv. Mišias, į mažąją Šv. Kryžiaus bažnytėlę (Katedros tuomet dar nebuvo). Paskui keletą kartų autobusais buvome atvykę į Vilkaviškį ir toje pačioje bažnytėlėje vakarais televizoriaus ekrane žiūrėjome filmą „Jėzus Nazarietis“. Tarp mano krašto tikinčio jaunimo ir Vilkaviškio jaunimo buvo užsimezgusi graži draugystė.
Na, o pradėjęs tarnystę Vilkaviškio parapijoje sutikau buvusius kolegas – tikybos mokytojus, su kuriais teko kartu studijuoti, dalyvauti įvairiuose seminaruose ir mokymuose.
Džiaugiuosi šiuo paskyrimu ir dėkoju Dievui už kiekvieną gyvenimo akimirką.
Ir kaip ta tarnystė prasidėjo, kaip sekasi, kokios užsimezgė pažintys ir patirtys? Kokie žmogiškieji jausmai jus lydi?
Jei savo gyvenimą palyginčiau su medžiu, tai sunku būtų įsivaizduoti, kaip penkiasdešimtmetis medis galėtų būti išrautas ir persodintas kitoje vietoje. Man labiau patinka žmogaus gyvenimą lyginti su piligrimyste. Visi dalyvaujame šventojoje kelionėje į amžinuosius Tėvo namus. Kelyje daug posūkių, pakilimų ir nusileidimų… Reikia tik eiti ir nesustoti tame kelyje, visuomet galvoti apie susitikimą su Viešpačiu. Sau ir kitiems linkėčiau visuomet saugoti ir branginti draugystę su Jėzumi Kristumi, kad visuose mumyse būtų viena Dievo dvasia. Susitikimuose su žmonėmis, pokalbių metu, suprantu, kad jie džiaugiasi šiuo mano pašaukimu
Po kiekvienų šv. Mišių visus Jubiliejaus metus tikintieji buvo kviečiami bendrai sukalbėti maldą už pašaukimus į kunigystę, vienuolystę. Vyskupų Konferencija rekomenduoja šiuos maldavimus tęsti ir šiais metais. Kaip jūs manote, kodėl dabar tik vienetai jaunų žmonių pasiryžta pasirinkti dvasininko kelią. Kokiais būdais juos galima būtų priartinti prie Bažnyčios?
Aš matau, kad žmonėms reikia kunigų, bet taip pat sakau, jog ir kunigams reikia žmonių. Pašaukimo į kunigystę klausimas yra labai aktualus. Manau, kad ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas šeimoms, namų bažnyčiai, bendruomenių kūrimui ir stiprinimui. Visiškai sutinku, jog melstis prašant pašaukimų į kunigystę, taip pat ir į kitus pašaukimus, turime nepaliauti.
