Zarasuose „Riešutų duona“ sugrąžino į legendinio filmo pasaulį
Kartais užtenka vieno kvapo, vieno balso ar seniai matyto veido, kad laikas akimirkai sustotų. Tą vakarą Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje tvyrojo ne tik vasaros nakties laukimas. Čia kvepėjo duona ir riešutais, o kartu su tuo kvapu į bibliotekos erdves sugrįžo jaunystė, pirmoji meilė, vasara ir prieš beveik penkis dešimtmečius sukurto filmo „Riešutų duona“ pasaulis.
Zarasai pradėjo švęsti 520-ąjį gimtadienį, o miesto šventės išvakarėse tradiciniai „Nakties skaitymai“ šįkart pakvietė į ypatingą kelionę – per literatūrą, kiną, fotografiją ir dainą. Vakaro pradžioje Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė, sveikindama susirinkusiuosius, kalbėjo apie literatūros ir meno galią suburti žmones ir kurti bendrystę. Tą vakarą šie žodžiai tapo beveik apčiuopiami – bibliotekoje susitiko skirtingos kartos, kurias jungė istorijos, kadaise prasidėjusios nuo Sauliaus Šaltenio žodžio.
Parodų salėje lankytojus pasitiko fotografės Mildos Juknevičiūtės niekur anksčiau neeksponuoti filmo kadrai – paroda „Nematytas laikas“. Tai buvo tarsi pravertos durys į anuometinę filmavimo aikštelę: akimirkos, kurias fotografija išsaugojo tada, kai niekas dar nežinojo, kad po daugelio metų jos taps Lietuvos kino istorijos dalimi. Pati Milda Juknevičiūtė pasakojo apie savo kelią į fotografiją ir darbą Lietuvos kino studijoje, apie žmones ir kino pasaulį, kurį stebėjo būdama už kadro. Parodos muzikinį foną kūrė jaunasis trimitininkas Vainius Eidėjus.
Toliau vakaro programą Renginių salėje tęsė žmonės, kuriuos daugelis žiūrovų prieš beveik penkis dešimtmečius pirmiausia sutiko kino ekrane – Andrius ir Liuka. Šįkart jie buvo ne ekrano herojai, o žmonės, galintys savo balsais sugrąžinti į tą laiką. Aktoriai Elvyra Piškinaitė-Latėnienė ir Algirdas Latėnas skaitė ištraukas iš Sauliaus Šaltenio apysakos „Riešutų duona“. Ir netrukus tapo aišku: ši istorija nėra tik apie jaunus žmones. Ji priklauso visiems, kurie kada nors mylėjo, laukė, svajojo ir prisimena savo jaunystės vasaras. Gal todėl „Riešutų duona“ tą vakarą skambėjo taip gyvai. Ji ne tik priminė praeitį – ji leido į ją trumpam sugrįžti.
Žurnalistė, teatro ir kino kritikė Rūta Oginskaitė pristatė savo knygą „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“, skirtą režisieriui Arūnui Žebriūnui, sukūrusiam legendinį filmą. Ji pasakojo ir apie pačios „Riešutų duonos“ gimimą – apie Sauliaus Šaltenio meilę žmonai Lolai, apie kūrinį, kuris jiems tapo buvimo kartu ir pabėgimo nuo vienatvės būdu. Vėliau Rūta Oginskaitė moderavo pokalbį su filmo aktoriais, todėl praeities kino istorija tą vakarą buvo ne tik pasakojama – ji buvo prisimenama gyvų žmonių balsais.
Kai kalbos nutilo, vakarą perėmė daina. Dainuojamosios poezijos atlikėjos Marijos Kacilevičiūtės-Damulienės balsas pripildė biblioteką jaukumo ir jautrios nostalgijos. Atrodė, kad muzika čia tinka taip pat natūraliai, kaip riešutų kvapas ar senų fotografijų šviesa. „Nakties skaitymai“ pamažu virto nebe vien renginiu, o prisiminimų vakaru, kuriame kiekvienas galėjo atrasti kažką sava. Ir galiausiai suskambo daina „Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto“ – tarsi paskutinis vakaro akordas, sujungęs tai, kas buvo, su tuo, kas tebėra.
Tą vakarą Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje riešutų duona tapo daugiau nei maistu. Duona čia simbolizavo namus, gyvenimą ir šilumą, o riešutai – tai, kas reta, ypatinga ir brangu. Tad „Riešutų duona“ virto laimės, svajonių ir brangių gyvenimo akimirkų metafora.
Galbūt todėl šis vakaras taip lengvai peržengė laiko ribą. Nes kai kurie filmai nesensta. Kai kurios istorijos nesibaigia su paskutiniu kadru. Jos sugrįžta tada, kai užuodžiame duonos kvapą, išgirstame pažįstamą dainą, pavartome seną fotografiją ar sutinkame žmogų, kurį kadaise matėme visai kitame gyvenimo etape.
Tą naktį Zarasuose „Riešutų duona“ buvo ne prisiminimas. Ji buvo gyva.
Dėkojame visiems, buvusiems kartu ir kūrusiems šio ypatingo vakaro bendrystę. Nuoširdi padėka režisierei ir renginio vedėjai Gražinai Karlaitei už idėją sugrąžinti „Riešutų duonos“ pasaulį į mūsų prisiminimus. Nuoširdus ačiū mūsų rėmėjams Zarasų rajono savivaldybei, Vilei Sinkuvienei – už iškeptą riešutų duoną, žmonėms, dovanojusiems žiedus, papuošusius Renginių salę ir suteikusius vakarui dar daugiau jaukumo.
