Kaip pensijos mus kiršina

Yra toks posakis: „geriems kaimynams reikia gerų tvorų”. Tai reiškia, kad jei norime išvengti konfliktų, reikia aiškiai žinoti, kas kam priklauso ir kas už ką atsakingas. Jei ribos neaiškios, neišvengiamai kils konfliktų.

Šis principas galioja ir tuomet, kai šnekame apie visuomenę ir jos narių tarpusavio ryšius. Vienas iš konfliktų, kylančių dėl neaiškaus turto ir atsakomybių pasidalinimo, yra tarp dabartinių pensininkų ir dirbančiųjų (ateities pensininkų). Valstybinė pensijų sistema ir valdančiųjų negebėjimas nubrėžti ribų, kas kam priklauso pensijų sistemoje, sukelia dirbtinę įtampą visuomenėje.

Visai neseniai įvyko grupelės pensininkų protestas. Jo metu pensininkai reikalavo didesnių pensijų. Viešai paskelbtoje rezoliucijoje taip pat pageidaujama, kad būtų nedelsiant nutraukti mokėjimai į antros pakopos privačius pensijų fondus iš „Sodros“ ir valstybės biudžeto lėšų. O už „nusavintas pensijų lėšas“ į antros pakopos privačius pensijų fondus reikalaujama sumokėti 60-ies eurų vienkartinę kompensaciją.

Pensininkus galima suprasti. Pensijos Lietuvoje nėra didelės. O dirbančių žmonių sumokamo „Sodros“ mokesčio dalies pervedimus į antros pakopos pensijų fondus kai kurie pensininkai mato kaip grėsmę savo pensijai. Tarsi dėl to jų pensijos yra mažesnės, nei galėtų būti – dirbančiųjų pinigai, iš kurių mokamos pensijos, patenka ne į „Sodrą“, o į asmenines žmonių sąskaitas pensijų fonduose.

Tačiau dirbantiesiems atrodo visai kitaip. Jie juk tiesiog kaupdami savo pinigus rūpinasi savo ateitimi! Šiuo metu dalį savo sumokamo „Sodros“ mokesčio pervesti į antros pakopos pensijų fondus ir dėl to gauti mažesnę valstybinę pensiją savanoriškai pasirinko daugiau kaip milijonas gyventojų! Net 425 tūkstančiai iš jų sutinka papildomai prisidėti du procentus iš savo atlyginimo, kad sukauptų daugiau ir užsitikrintų alternatyvų šaltinį pajamoms ateityje. Jiems tai atrodo protinga ir atsakinga, mat dėl visuomenės senėjimo valstybinės pensijos ateitis yra miglota.

Tad šiems žmonėms pensininkų reikalavimas uždrausti rūpintis savo ateitimi ir pensininkams sumokėti kompensaciją atrodo kaip akibrokštas. Visi dirbantys jau ir dabar sumoka daugiau kaip 40 procentų savo atlyginimo mokesčiams. Jau ir dabar didelė dalis šių mokesčių yra skirta pensininkų išlaikymui. Kodėl neleisti bent keliais procentais savo uždirbamų pajamų pasirūpinti savo ateitimi?

Čia atsiskleidžia didysis valstybinės pensijų sistemos paradoksas. Valstybinė pensijų sistema grindžiama tuo, kad žmonės neva nesugebės patys pasirūpinti savo pensija, todėl valdžia priverstinai padarys tai už juos. O tai darydama visus suvaro į tokią sistemą, kurioje žmogaus iniciatyva ir noras pasirūpinti savo ateitimi asmeniškai tampa grėsme šios sistemos funkcionavimui. Švelniai tariant, jis nelabai pageidaujamas.

Antra, valdžia nuolatos kala į galvą, kad turime būti solidarūs, užjausti ir padėti vieni kitiems, kad socialinio draudimo sistema būtent ir atspindi šį „solidarumą”. Per ją išlaikome tuos, kurie negali savimi pasirūpinti, o tarp jų – ir mus pačius. Bet toks priverstinis solidarumas pavirsta į visišką priešpriešą: jei dirbantieji rūpinsis savimi, tai prieštaraus pensininkų interesams. Jei labiau rūpinsimės pensininkais, bus daugiau naštos dirbantiesiems. Solidarumo siekis tampa interesų konfliktu ir kova.

Tad kas yra teisus ir kas klysta – dirbantieji ar pensininkai? Problema, kad valstybinėje pensijų sistemoje visi ir teisūs, ir klysta. Tai yra ribų nebuvimas – neaišku, kas kam priklauso ir kas už ką atsakingas. Ir tai nėra atsitiktinė valstybinės pensijų sistemos pasekmė. Tuomet, kai valdžia nusprendžia, kad 40 proc. mano uždirbamų pajamų yra nebe mano, o mūsų visų – konfliktas bus neišvengiamas. Pinigų biudžete visada neužteks, o pretenduojančių į juos – per akis.