Šitaip mano parašyta

Nauja, dažais kvepianti, poeto aukštadvariečio Algirdo Almanto išleista poezijos knygelė „Šitaip mano parašyta“, kurioje jis, artėdamas prie savo garbingo 70-ties metų jubiliejaus slenksčio, rikiuoja prasmingas eiles, skirtas Tėvynei ir žmonėms.

Brandžiausias A. Almanto gyvenimo tarpsnis prabėgo čia, šalia mūsų, Aukštadvaryje. Gimė Algirdas 1947 m. birželio 7 dieną, po dvynių ženklu, didelėje mokytojų šeimoje. Jis dažnai dalijasi savo prisiminimais apie vaikystę. Almantų šeima augino septynis vaikus – penkis brolius ir dvi seseris, tėčio dėka visi buvo pavadinti Lietuvos kunigaikščių vardais – Kęstutis, Gediminas, Algirdas, Vytautas, Mindaugas, Gražina ir Birutė. Algirdas prisimena, kaip sakydavo tėtis: „Tegul, vaikeli, Tavo vardas bus pats gražiausias iš visų…“

Pirmieji Algirdo prisiminimai, eilėraščiuose skirti gretimam Semeliškių miesteliui, kur tėvas dirbo Semeliškių vidurinės mokyklos direktoriumi. Ten ir Algirdas pradėjo lankyti mokyklą. Po to, tėvui gavus paskyrimą į Marijampolės rajoną, ten išsikėlė visa šeima. Algirdas baigė Vinco Mykolaičio – Putino vidurinę mokyklą, nuostabūs mokytojai įkvėpė jam meilę lietuvių kalbai ir literatūrai. 1976 metais, baigęs Vilniaus universitetą, įgijęs lituanisto dėstytojo specialybę, dirbo Kazokiškių, Karapolio aštuonmetėse, tuometėje Aukštadvario vidurinėje mokykloje, vėliau Aukštadvario žemės ūkio mokykloje.

A. Almantas – tai mokytojas iš didžiosios raidės. Sukaupęs savyje didelį lietuvių kalbos ir literatūros bagažą, jis skatino mokinius gerai išmanyti lietuvių kalbos gramatiką, taisyklingai dėstyti mintis. Eilėraštyje „Amžinai gyva“ poetas labai gražiai apibūdina gimtąją lietuvių kalbą:

„Bet užtat amžinai gyvas
 Didysis lietuvių kalbos
 ŽODYNAS

Ir nuolat puoselėjama,
Su meile ugdoma
Graži skambioji
LIETUVIŲ KALBA gimtoji.“

Nuo 1968 metų Algirdas su šeima gyvena Aukštadvaryje. Čia susuko gūžtą, su žmona Anastazija – taip pat mokytoja – išaugino du sūnus, džiaugiasi vaikaičiais, pastatė namą, pasodino sodą. Atrodo, tiek daug dirbta, daug sukaupta patirties, nevengta ir fizinio darbo, statant namus patirta ir nelaimių, ir fizinių traumų. Likimas buvo negailėstingas ir jo sūnui Gintarui, kuris jaunas išėjo anapilin nuo nepagydomos ligos.

Artėjant garbingam jubiliejui, rodos, belieka tik džiaugtis tekančia saule ir romantiškai skaičiuoti Aukštadvarį supančių ežerų bangas. Tačiau šiame amžiaus tarpsnyje lituanisto mintys ėmė lietis eilėmis. 2002 m. poetas išleido eilėraščių knygelę „Išeinu grįžti namolio“, šiuo metu išleistas eilėraščių rinkinys „Šitaip mano parašyta“. Brandžiame amžiuje parašyti eilėraščiai ir proza pasižymi giliu apmąstymu apie meilę, gyvenimo grožį, jo prasmę ir žmogaus nueitą kelią. Šeimos nariams gražiomis eilėmis romantiškai padėkota už meilę, širdžių artumą, bendradarbiams ir draugams už bendravimą ir tarpusavio supratimą, o likimui – už ilgainiui įleistas šaknis į Tėviškės žemę. „ Jei eita per gyvenimą prasmingai, lieka įspausta brydė“ – knygelės pabaigoje prasmingai išsireiškia poetas Algirdas Almantas.

Mielas Algirdai, jubiliejaus proga Jums linkime ir toliau prasmingai eiti per gyvenimą, kaip ėjote iki šiolei. Eikite, nesustokite rašyti.