Analitikai: Iranas pereina į puolimą
Praėjus šešiems mėnesiams nuo karo su Jungtinėmis Valstijomis pradžios, Irano kariuomenė ėmė signalizuoti apie perėjimą nuo atsakomųjų veiksmų prie puolimo, atkreipia dėmesį naujienų agentūros AFP kalbinti analitikai. Pasak jų, tai gali rodyti Teherano įsitikinimą, kad jis turi pakankamai svertų savo reikalavimams įgyvendinti ir išeiti iš susidariusios aklavietės.
Nuo vasario 28 d., kai JAV ir Izraelio smūgiais prasidėjo karas, Teheranas savo atakas prieš Jungtines Valstijas, Izraelį ir Persijos įlankos šalis daugiausia vaizdavo kaip kerštą už išpuolius prieš Islamo Respubliką.
Dabar Irano pareigūnai atvirai kalba apie didesnę pirmenybę puolamosioms operacijoms, kartu išlaikant strateginio Hormuzo sąsiaurio kontrolę. Šis vandens kelias yra vienas pagrindinių Teherano spaudimo svertų prieš Vašingtoną – jo blokavimas sutrikdė pasaulinei energetikai itin svarbų maršrutą ir padidino energijos kainas.
Irano aukščiausiasis lyderis Mojtaba Khamenei šį požiūrį išdėstė anksčiau šį mėnesį pertvarkydamas aukščiausiąją karinę vadovybę ir paragino „stiprinti maksimalų atgrasymą bei rengtis vykdyti plataus masto puolamąsias operacijas prieš priešą“.
Praėjusią savaitę vienas Irano revoliucinės gvardijos (IRGC) vado pavaduotojas pareiškė, kad Teheranas peržiūri savo karinę doktriną, siekdamas teikti strateginę pirmenybę „puolamosioms operacijoms“.
Tarptautinės politikos centro analitikas Sina Toossi mano, kad perėjimas prie puolamųjų operacijų nereiškia, jog Teheranas nuo šiol laikysis „prevencinio karo“ doktrinos.
Pasak jo, Teheranas veikiau padarė išvadą, kad „jeigu konfrontacija tampa neišvengiama, Iranas turėtų eskaluoti situaciją anksčiau ir ryžtingiau, užuot laukęs, kol konflikto sąlygas padiktuos Jungtinės Valstijos ar Izraelis“.
Teherane dirbantis tarptautinių santykių ekspertas Ahmadas Zeidabadi mano, kad šis pokytis atspindi tai, kaip Teheranas vertina Vašingtono ketinimus.
„Islamo Respublika mano, kad Jungtinės Valstijos veikiausiai atmetė naujo karo galimybę ir dabar siekia išlaikyti esamą padėtį, įskaitant JAV jūrų blokadą ir ekonominį spaudimą“, – AFP sakė jis.
Irano skaičiavimai
Diplomatinis procesas su JAV tebėra aklavietėje, ypač po to, kai žlugo birželio 17 d. paliaubos, o Vašingtonas vėl įvedė sankcijas Irano naftai ir atnaujino Irano uostų blokadą.
„Iraniečiai mano, kad dabartinėmis aplinkybėmis diplomatija pasmerkta žlugti ir kad amerikiečiai nepriims jų sąlygų. Todėl jie gali jaustis priversti imtis puolamųjų veiksmų, kad priverstų JAV priimti Irano sąlygas (…) ir pradėti naują derybų raundą“, – sakė A. Zeidabadi.
Per pradinę bombardavimo kampaniją Iranas patyrė didelių nuostolių – žuvo aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei ir aukšto rango kariniai vadai, šaliai taip pat padaryta didelė materialinė ir ekonominė žala.
Tačiau politinė sistema atsilaikė, o po balandžio 8 d. paliaubų intensyvūs bombardavimai ilgainiui aprimo, išskyrus pavienius apsikeitimus ugnimi, ypač Hormuzo sąsiauryje ir aplink jį.
Nuo tada karas išplito po regioną – kilo susirėmimų tarp Saudo Arabijos ir Irano remiamų Jemeno husių, taip pat sutriko laivyba Raudonosios jūros Bab al Mandabo sąsiauryje.
„Teherane vis tvirtėja įsitikinimas, kad JAV karinis pranašumas nesuteikia Vašingtonui galimybės kontroliuoti eskalacijos“, – sakė S. Toossi.
Svarbiu šių skaičiavimų dėmeniu tapo Hormuzo sąsiauris. Teheranas reikalauja, kad laivai prieš plaukdami juo gautų leidimą ir mokėtų paslaugų mokesčius. Vašingtonas ir regiono šalys tam griežtai priešinasi.
Hormuzo sąsiaurio atvėrimas jau tapo vienu iš JAV prioritetų.
JAV viceprezidentas J. D. Vance’as praėjusią savaitę pareiškė, kad „svarbiausias tikslas“ yra išlaikyti žemas energijos kainas amerikiečiams, o užtikrinimas, jog Teheranas neturėtų branduolinio ginklo – jau tik antras pagal svarbą uždavinys.
Birželio 17 d. Teherano ir Vašingtono pasirašytas susitarimo memorandumas, kuriame buvo išdėstytos paliaubų sąlygos, gerokai skyrėsi nuo pradinio JAV prezidento Donaldo Trumpo raginimo Iranui „besąlygiškai pasiduoti“.
Vėliau šios paliaubos žlugo daugiausia dėl nesutarimų, kaip turėtų būti valdomas Hormuzo sąsiauris, tačiau Irano pareigūnai iki šiol giriasi šiuo susitarimu kaip jų pergalės įrodymu.
„Galiu tvirtai pasakyti, kad mes laimėjome šį karą tikrąja to žodžio prasme – tiek kariniu, tiek politiniu požiūriu“, – praėjusią savaitę kalboje pareiškė vyriausiasis Irano derybininkas Mohammadas Bagheras Ghalibafas, raginęs didžiuotis „pasiekta pergale“.
Apsiskaičiavimo rizika
Liepos pabaigoje Irano surengta ataka prieš JAV oro bazę ir vadavietę Jordanijoje Irano žiniasklaidoje buvo pristatyta kaip tokio „prevencinio“ požiūrio pavyzdys.
Tarptautinių santykių eksperto ir buvusio Revoliucinės gvardijos generolo Hosseino Kanani-Moghadamo teigimu, naujoji strategija gali įgauti ir kitokių formų.
„Tokios operacijos galėtų apimti kibernetinio karo, psichologinio karo, žvalgybos operacijų ir ekonominio karo priemonių derinį“, – sakė jis.
Tačiau tokie Teherano skaičiavimai yra itin rizikingi.
„Jei ši grėsmė rimta (…) tokio scenarijaus padariniai būtų katastrofiški Iranui ir visam regionui“, – sakė A. Zeidabadi.
S. Toossi taip pat mano, kad ši strategija „reiškia, jog krizės ateityje gali eskaluotis daug greičiau“.
Pasak S. Toossi, platesnė grėsmė kyla dėl vadinamųjų „abipusio atgrasymo spąstų“, kai abi pusės viena kitos pastangas stiprinti atgrasymą vertina kaip įrodymą, kad joms pačioms reikia dar labiau eskaluoti padėtį.
„Tai gerokai nestabilesnė strateginė aplinka, net jei iš tiesų nė viena pusė nenori dar vieno didelio karo“, – sakė jis.
