Budavonės kankiniai liudija ne tik žiaurumą, bet ir tikėjimą
Budavonės miško (Vilkaviškio r.) pakraštyje, šv. Mišių auka vėl paminėti 1941-aisiais, pirmąją karo dieną, raudonarmiečių nukankinti trys Vilkaviškio vyskupijos kunigai – Lankeliškių klebonas Vaclovas Balsys (1905 08 04–1928 08 15–1941 06 22), Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius Justinas Dabrila (1905 03 15–1928–1941 06 22) ir Marijampolės gimnazijos kapelionas bei Lankeliškių parapijos vikaras Jonas Petrika (1885 04 13–1908 04 01–1941 06 22). Minint 80-ąsias jų kankinystės metines, žūties vietoje, laukymėje, kurioje stovi paminklai bei vieną birželio šeštadienį pastatomas laikinas altorius, gausiai išpuošta gėlėmis, žalumynų girliandomis, šv. Mišias aukojo ir homiliją sakė Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupo generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius, Vilkaviškio ir Garliavos dekanatų dekanai kunigai Virginijus Gražulevičius bei Gintaras Urbštas, Vilkaviškio vyskupijos kunigai prel. Vytautas Gustaitis, g. kan. Rimas Skinkaitis, Deividas Baumila, Jonas Cikana, Alvydas Dvareckas, Vytautas Kajokas, Francas Kuklys, Audrius Kurapka, Gediminas Marcinkevičius, Vaclovas Stakėnas, Virginijus Vaitkus, Algirdas Žukauskas.
Vysk. R. Norvila šv. Mišių įžangoje kviesdamas susirinkusiuosius (o jų buvo daugiau kaip šimtas, matėsi jaunų šeimų) jungtis į maldą prisimenant kunigus kankinius, linkėjo šiomis mintimis aprėpti visą Lietuvą, kad ir šiais laikais būtume tvirto tikėjimo, kad santykis su Dievu būtų svarbus visiems mūsų krašto žmonėms. „Kankinystės pavyzdys tegul duoda mums tikėjimo sustiprinimą, – sakė Vilkaviškio vyskupas. – Prašykime Švč. Mergelės Marijos globos ir mums, čia esantiems, ir mūsų artimiesiems, ir visai Lietuvai“.
Homilijoje ganytojas dėkojo visiems, kurie nuo 1989 metų kasmet ar dažnai atvyksta į šią kankinystės vietą prisiminti ir pagerbti nekaltų karo pradžios aukų „Apsilankymas šioje vietoje nėra nei šventė, nei pramoga. Tam reikia apsisprendimo, tikėjimo brandos ir krikščioniškos kankinystės gilesnio supratimo, ir žmogiško solidarumo, ir geros valios. Aštuoni dešimtmečiai nenugramzdino užmarštin anų dienų skaudžių įvykių. Tik vienas Dievas šiandien išlieka tikras liudininkas to, kas ir kaip čia vyko, liudininkas didelio žmonių žiaurumo, karo siaubo, ir, matyt, neapykantos Bažnyčiai, kunigams. Tuo pat metu tik Dievas buvo ir ištikimybės tikėjime, ištvermės kankinimuose liudininkas,“ – sakė vysk. R. Norvila. Anot vyskupijos ganytojo, su pagarba prisimindami čia prieš 80 metų nukankintus kunigus Vaclovą Balsį, Justiną Dabrilą ir Joną Petriką, šiandien, gyvendami daug ramesniais laikais, galime tik stebėtis, kokios įtemptos buvo pirmųjų okupacijos metų, karo pradžios nuotaikos ir kaip kai kurie žmonės galėjo turėti tiek neapykantos. Mūsų dienų politinės kovos, ideologinės sankirtos, kitos sunkesnės aktualijos nublanksta prieš ano meto įvykius ir sunkumus. Vyskupas prisiminė, kaip popiežius Pranciškus, Vilniuje apsilankęs Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje, tapusiame simboline kančių atminties vieta, susijaudinęs ištarė: „Kaip žmogus gali būti toks žiaurus?“ Pasak vysk. R. Norvilo, Budavonės miške prisimindami tris nužudytus kunigus ir daug kitų panašiai kentėjusių žmonių, irgi galime giliai atsidusdami pasakyti: „Kaip žmogus gali būti toks žiaurus?“ Ir po 80 metų negalime žinoti visų smulkių detalių apie trijų kunigų žiaurų nukankinimą, kaip ir apie daugelio kitų žmonių kankinystę, ypač, kai tai įvyko dėl neapykantos, tačiau vyskupas pasidalijo kai kuriomis savo įžvalgomis. Tuo metu žmonės jau buvo supratę, ką reiškia nuo 1940 metų birželio besitęsianti sovietinė okupacija. Yra žinoma, kad už kunigų kankinimą ir nužudymą yra atsakingi sovietinės armijos kariškiai, žinoma ir tai, kad kunigai turėjo ištverti baisius kankinimus. Todėl tuo metu išgirdusiems apie tragediją Budavonės miške, pasibaisėtiną kankintojų žiaurumą buvo aišku, jog tai kartu ir sovietinės ideologijos suformuotų žmonių neapykantos, priešiškumo Bažnyčiai, kartu ir dvasininkams, išdava. Todėl šie kasmet prisimenami broliai kunigystėje mums yra ir kaip ir tikėjimo kankiniai bei liudytojai. Todėl jų atminimas mums dar labiau svarbus. Iš įvairių amžių patirties žinome, jog kai buvo kankinami krikščionys ar Romos imperijoje, ar Azijos kraštuose, Japonijoje, Korėjoje, kitose pasaulio vietose, kankinami jie vienas kitą palaikė ir drąsino. Nežinome, ir ar čia taip buvo, tačiau galime manyti, kad taip, nes visi trys kunigai buvo artimi, gerai pažįstami, tvirto tikėjimo, mylintys Dievą ir Bažnyčią. Pasak vyskupo, gal ir tokia jų vienybė tikėjime bei solidarumas galėjo erzinti jų kankintojus ir todėl, neapykantos vedami, jie galėjo būti dar žiauresni?
„Neseniai Kaune, šalia Šv. Antano bažnyčios buvo perlaidota ir pagerbta to pat laikotarpio kankinė garbingoji Dievo tarnaitė Elena Spirgevičiūtė. Ji yra skaistybės kankinė, pasirinko verčiau mirti, nei nusidėti. Tą patvirtino to pasirinkimo liudytojai. Jos budelis, kaip tikrai žinoma, buvo vėliau Sovietų Sąjungos didvyrio titulą gavęs Alfonsas Čeponis… Budavonėje kunigų kankinimams vadovavęs karininkas buvo apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu. Tokia sąsaja prisimenant Elenos Spirgevičiūtės ir šių kunigų mirtį mums byloja, jog sovietmečiu didvyriais laikyti kariškiai, šiandien visų pamiršti arba prisimenami tik dėl jų įvykdytų sunkių nusikaltimų, jokios jų garbės neliko. O tuo tarpu jų aukos – ir nepamirštos, ir gerbiamos, ir iš praeities mums prabyla kaip tikėjimo liudytojai, kaip krikščionybės kankiniai“, – kalbėjo vyskupas, akcentuodamas, jog tai gilina supratimą kas yra gera ir vertinga Dievo akyse, net jei ir susiję su kančia, nepranyksta, tampa nuopelnais žemėje ir Amžinybei. Ir tai tedrąsina, testiprina, kai mūsų dienomis susiduriame su iššūkiais tikėjimui, aštresne moraline, vertybine polemika. Ganytojas kvietė prisimenant kentėjusius per sovietinę okupaciją, ir matant visokias blogio apraiškas mūsų dienomis, nepasiduoti blogiui, neapykantai net sunkių išbandymų metu. Stiprybės semtis iš kankinystę patyrusių tikėjimo liudytojų, kitų švento gyvenimo žmonių. Tegul Kristaus, kentėjusio už mus pavyzdys skatina neapykantą, priešiškumą keisti pasiaukojimu, gerumu, ramybe net ir varguose bei išbandymuose. Ganytojas priminė palaimintąjį Jurgį Matulaitį, sakiusį: „Ši neapykantos rūgštis, kuri leidžia viešpatauti mūsų širdyse, daugiau mums patiems kenkia, negu mūsų skriaudėjams. Ji mūsų širdis ėda“. Būdami šių kunigų kankinimo vietoje stiprinkime savo dvasią, tikėjimą, mokykimės, kaip ir palaimintasis Jurgis mokė, blogį nugalėti gerumu, kad neapykantos, priešiškumo, visokio blogio mūsų kasdienybėje būtų mažiau, kad jis pro mus nesklistų, nedaugėtų, neaugtų. Tai nereiškia, kad neturime siekti istorinio teisingumo, jog neturime tikėjimo šviesoje vertinti nežmoniško elgesio ir likti tam abejingi. Vyskupas priminė popiežiaus Pranciškaus Aušvice pasakytus žodžius: „Neapsakomai baisi tragedija neleidžia būti abejingiems. Būtina ją atminti. Daugiau niekados…“ Pasak vyskupo, kasmetinis anų įvykių prisiminimas čia, Budavonėje, prie tokio atminimo prisideda. „Žmonijos istorija mena daug gražių ir šviesių dalykų, bet ir daug karų, sukrėtimų, baisybių. Vis dėlto per juos prasiskverbia ir daug žmogiško gerumo, pasiaukojimo, Dievo ir artimo meilės atspindžių. Tegul skaudūs dalykai mus moko, augina ir stiprina gerume. Jei mums juos sunkiau ištverti, junkimės su Viešpačiu, už mus kentėjusiu Golgotoje, solidariai su Juo glauskimės prie kryžiaus. Jis mus pakels, drąsins ir stiprins“, – baigė homiliją vysk. R. Norvila.
Šv. Mišių pabaigoje vyskupas Rimantas suteikė ganytojišką palaiminimą Budavonėje kartu šventusiems Eucharistiją, padėkojo visiems už bendrą maldą, dar kartą – už saugomą kankinių atminimą. Linkėjo, kad kankinių atminimas skatintų geranoriškumą ir dėmesingumą šalia esantiems, su įvairiais sunkumais susiduriantiems žmonėms.
Šv. Mišiose giedojo Bartninkų bažnyčios choras. Po šv. Mišių Bartninkų klebonas kun. A. Dvareckas dėkojo moterims puošėjoms, talkinusiems vyrams. Su daugeliu žmonių, besirūpinusių šios vietos įamžinimu ir čia besimeldusių, susitiksime jau tik Amžinybėje.
Renginio pabaigoje meninę kompoziciją rodė Bartninkų Jono Basanavičiaus mokyklos-daugiafunkcio centro moksleiviai, grojo Vilkaviškio vaikų muzikos mokyklos kanklininkė Milda Kalavinskaitė ir mokytoja Raimonda Kurauskienė.
Žvilgtelkime į istoriją ir prisiminkime, kas nutiko prieš 80 metų. Pirmąją karo dieną traukdamiesi raudonarmiečiai šiuos tris kunigus suėmė Lankeliškių klebonijoje. Prievarta susodinę į karinę mašiną, juos nuvežė į maždaug už dešimties kilometrų esantį Budavonės miškelį, kur įvykdė žiaurią egzekuciją, liudytojų teigimu, trukusią visą dieną. Kunigus pašarvojo Lankeliškiuose. Kun. V. Balsys buvo palaidotas Lankeliškių bažnyčios šventoriuje, kun. J. Dabrila – Alksnėnų parapijos kapinėse, o kun. J. Petrika – Kudirkos Naumiestyje. Parapijiečiai ir klebonas kun. Pijus Karalius (1887 12 11–1914 06 11–1955 07 31) Budavonės miške netrukus pastatė paminklą kunigams kankiniams, bet 1944 metais grįžus sovietams jis susprogdintas ir oficialiai paskelbta, kad kunigus nukankino naciai. Apie kunigų žūties vietą sovietiniais metais žmonės žinojo, bet viešai nekalbėjo. 1989 metais Budavonės miške atstatytas paminklas kankinimų vietoje, jį pašventino vyskupas Juozas Žemaitis.
Beje, 1944 metais vokiečiai susprogdino mūrinę Lankeliškių Švč. Trejybės bažnyčią. Tada kun. V. Balsio palaikai perkelti į Kudirkos Naumiesčio kapines, tačiau simbolinį kapą Lankeliškiuose žmonės prižiūri ir dabar. 1948 metais Lankeliškiuose pastatyta laikina medinė bažnyčia, kurioje žmonės meldžiasi iki šiol.
Kaip Daliaus Ramanausko sukurtame dokumentiniame filme „Budavonės kankiniai“ pasakojo kan. prof. dr. Kęstutis Žemaitis, karo išvakarėse be minėtų nužudytų kunigų Lankeliškiuose dar viešėjo vyskupai Vincentas Brizgys (1903 11 10–1927 06 05–1940 04 02–1992 04 23) ir Vincentas Padolskis (1904 04 24–1927 08 21–1940 08 04–1960 05 06) bei kun. Ladas Tulaba (1912 04 28–1934 09 16– 2002 06 16). Apie tai rašyta pastarojo prisiminimuose. Tačiau jie visi trys ketvirtadienį ir penktadienį iš Lankeliškių išvyko, o kiti trys kunigai, klebonas, vikaras ir svečias, pasiliko, o sekmadienį buvo nukankinti. Taigi galima spėti, kad kažkas iš tikėjimo priešų, prieš kelias dienas pamatęs du vyskupus ir keturis kunigus vienoje vietoje, paskundė raudonarmiečiams, o tie, iškart sureaguoti nespėjo ir su „nepatikimu elementu“ susidorojo tada, kai trys iš jų jau buvo išvykę, nors patys turėjo bėgti nuo artėjančių vokiečių.
Ir dar šiek tiek apie nužudytus kunigus.
Lankeliškių klebonas kun. V. Balsys gimė 1905 08 04 Stoškų k., Žvirgždaičių vls., Šakių r. VDU įsigijo teologijos licenciato laipsnį. Kunigu įšventintas 1928 08 15. Nuo 1936 metų klebonavo Lankeliškių parapijoje. Nuoširdžiai bendravo su paprastais kaimo žmonėmis ir juos būrė aktyviai veiklai. Vyresnioji karta prisimena kunigo pamokančius žodžius, skambias dainas, režisuotus spektaklius, organizuotas gegužines, bažnytinių organizacijų veiklą. Išlikęs jo rūpesčiu pastatytas paminklas pavasarininkams.
Marijampolės gimnazijos kapelionas bei Lankeliškių parapijos vikaras kun. J. Petrika gimė 1885 04 13 Būblelių k., Šakių r. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Seinų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1908 04 01. Ilgą laiką kapelionavo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Šių pareigų neteko 1940 m., atėjus bolševikams. Paskirtas vikaru į Lankeliškius, kur po metų sovietinių karių buvo suimtas ir nukankintas Budavonės miške.
Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius kun. J. Dabrila gimė 1905 03 15 Našiškių k., Alksnėnų par., Vilkaviškio r. Mokėsi Marijampolės ir Vilkaviškio gimnazijose, Vilkaviškio kunigų seminarijoje, Lietuvos Universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Kunigu įšventintas 1928 m. Studijas tęsė pas jėzuitus: iš pradžių Valkenburge, Olandijoje, o vėliau Šv. Grigaliaus universitete Romoje, kur įsigijo filosofijos daktaro laipsnį. 1934 m. dėl ligos pasitraukė iš jėzuitų ordino (amžinųjų įžadų nebuvo padaręs). Nuo 1935 m. rudens buvo Vilkaviškio gimnazijos kapelionu, o nuo 1936 m. pradžios profesoriavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje ir kiek vėliau tapo jos dvasios tėvu. 1935 m. prie Katalikų Veikimo Centro įsteigė pedagoginį kino teatrą, parengė daug nejudamųjų filmų su atitinkamomis paskaitomis. Bendradarbiavo „Tiesos kelyje“, „XX amžiuje“. 1936 m. išspausdino dainų rinkinį „Vai lėkite, dainos“.
2000-aisiais, Krikščionybės Jubiliejaus metais, visi šie trys kunigai įrašyti į XX amžiaus tikėjimo kankinių sąrašą.
