Dviejų šventųjų globojama kultūrinių renginių savaitė Semeliškėse
Lietuvos mažojoje kultūros sostinėje Semeliškėse, seniausiame Elektrėnų savivaldybės miestelyje, šie metai – jubiliejiniai: jis mini 750 metų jubiliejų, Semeliškių Šv. Lauryno parapija – 525 metų sukaktį, festivalis „Nuo Lauryno iki Roko“ – jau 25-asis. Su projekto „Semeliškės – Lietuvos mažoji kultūros sostinė 2026“ vadove, kultūrinių renginių organizatore Silvija Bielskiene kalbamės apie šiuos jubiliejus, festivalį „Nuo Lauryno iki Roko“ , kultūros darbuotojo darbo specifiką ir dainavimo poveikį žmogui.
Gal pradėkime nuo to, kad Jūs, projekto „Semeliškės – Lietuvos mažoji kultūros sostinė 2026“ vadovė, su vyru Antanu abu esate žemaičiai…
Semeliškėse gyvename nuo 1998 metų. Gyvenome Vilniuje, vyras labai norėjo sodybos, tad, pardavę butą, ieškojome sodybos pagal turimas lėšas netoli sostinės ir vandens telkinių. Tokia pasitaikė Semeliškėse, taip čia ir apsigyvenome.
Per kiek metų Semeliškės Jums tapo savos?
Sunku pasakyti, nelabai į tai gilinausi. Turbūt nuo tada, kai pradėjau dirbti kultūros namų direktore 2000-aisiais ir ėmiau ieškoti idėjų renginiams, kurie taptų Semeliškių miestelio tradicijomis, nes būtent tada pradėjau intensyviai domėtis Semeliškių istorija bei vardo kilme. O kai sužinojau Semeliškių įkūrimo datą (tuo pačiu ir tada, 2001 metais, artėjantį miestelio 725 metų jubiliejų), apie tai pasikalbėjome su tuomečiu seniūnu, taip gimė festivalio „Nuo Lauryno iki Roko“ sumanymas. Šio miestelio bažnyčia, tituluota Šv. Lauryno vardu (Šv. Laurynas minimas rugpjūčio 10 d.), daugiausiai žmonių sutraukia per Šv. Roko atlaidus (Šv. Rokas – rugpjūčio 16 d.), tad mūsų festivalį tarsi įrėmina, globoja du šventieji.
Kaip sumanėte įkurti kaimo bendruomenę?
2003-iaisiais,kai jau buvome apsipratę miestelyje, susipažinę su jos istorija, gyventojų lūkesčiais, nutarėme kurti bendruomenę. Juolab, kad ir daug gyventojų kalbėdavo, jog bendruomenė, kurią sukurtų gyventojai iš vidinio poreikio, o ne „iš viršaus“ paliepus, – labai reikalinga. Tad netrukus prasidėjo mūsų darbymetis – kvietėme ekspertes, kad pravestų seminarą, surengėme visuotinį susirinkimą, kurio metu mano vyras Antanas Bielskis buvo išrinktas Bendruomenės pirmininku. Paskui sekė dokumentų tvarkymas ir kiti darbai, pradėjome organizuoti populiariausio semeliškiečio rinkimus (juose paprastai „rungėsi“ Semeliškių bažnyčios klebonas ir gydytojas A. Batavičius), Vėlinių akcijas „Žvakutė ant vienišo kapo“, mokinių ir vaikų darželio rankdarbių ir piešinių aukcioną, kuriame surinktos lėšos buvo skirtos nupirkti dovanėlių aplinkinių kaimų mokyklų pradinukams, organizavo socialiai remtinų vaikų kelionę po senąsias Lietuvos sostines, vežė ūkininkus į Lenkiją. O kur dar ekskursijos po įvairius Lietuvos miestus ir atlaidus, kelionė į Kryžių kalną, kuriame vietą rado ir bendruomenės nuvežtas kryžius. Pastaraisiais metais daugiausia dėmesio skiriame festivaliui „Nuo Lauryno iki Roko“, konkursui „Gražiausias miestelio gėlynas, Joninių krepšinio varžyboms.
Papasakokite apie kultūros darbuotojo darbo specifiką mažame miestelyje. Tokiame būti kultūros organizatoriumi sudėtingiau, ar priešingai – lengviau?
Atsakyčiau taip – ir sudėtingiau, ir lengviau. Mažame miestelyje kultūros organizatoriaus etatas yra tik vienas, todėl jis priverstas dirbti be komandos – meno vadovo, dailininko, renginių techninio aptarnavimo darbuotojo – tad viską sprendžia ir organizuoja tik jis, skirtingai nuo didesnių miestų kultūros centrų, kur yra dideli kolektyvai. Bet ir lengviau, nes atsiranda didesnė galimybė įgyvendinti savo idėjas bei užsibrėžtus tikslus, niekas tau netrukdo. Man gera miestelyje – šalia šeima, kuri palaiko, pagelbsti kai reikia, o ypač vyras. Jis – mano idėjų generatorius, mano renginių įgarsintojas, dar ir techninę pagalbą suteikia, žodžiu – mano atrama, kuri šalia manęs nuo pat 2000-ųjų. Ir taip dvidešimt šeštus metus – neatlygintinai…
Kokie iššūkiai kildavo pradėjus organizuoti festivalį „Nuo Lauryno iki Roko“, o kokie – dabar?
Kai pradėjau organizuoti festivalį, kuris tęsiasi visą savaitę, nebuvo jokių iššūkių, buvo idėja ir nėriau į jos įgyvendinimą. Labai norėjau, kad Semeliškės turėtų savo festivalį, kuris garsintų miestelį. Pirmuosius kokius penkerius metus kviečiau meno mėgėjų kolektyvus, kurie sutikdavo koncertuoti be honoraro. Vėliau, atsiradus galimybei rašyti projektus, pradėjau vykdyti projektinę veiklą ir kviesti profesionalius atlikėjus. Dabar didžiausias iššūkis – lėšos, nes jų nepakanka, norint įgyvendinti visus festivalio sumanymus. Tad tenka ieškoti rėmėjų. Jei Semeliškės kultūros renginiams turėtų tiek lėšų, kiek didieji miestai išleidžia vienam renginiui (o mes festivalio metu suorganizuojame jų apie dešimt), – tai būtų didžiausia palaima ir atkristų bent šis rūpestis…
Kitas iššūkis – po 2019 metais įvykusio bendruomenės namų gaisro Semeliškėse neturime kultūros klubo.
2008 metais pastate (Užupio g. 14) buvome įkūrę bendruomenės „Strėva“ namus, kuriuose vyko ne tik festivalio, bet ir kiti metų renginiai, taip pat ir Semeliškių kolektyvų – vaikų klubo „Samiliai“, senjorų ansamblio „Dabinta“, ansamblio „Konkordas“ repeticijos bei pasirodymai. Ir nors visos infrastruktūros (įskaitant elektrą, vandentiekį, aplinkos, pastato priežiūrą) išlaikymas gulė ant mūsų šeimos pečių (nei savivaldybė, nei seniūnija neskyrė lėšų), bet nors jau patalpas turėjome… Dabar gi renginių sale turime dalytis su Semeliškių gimnazija, tačiau salė nepritaikyta koncertams: prasta akustika, mažai vietos, telpa vos 80 žiūrovų, o mūsų renginiuose apsilanko jų iki 400 – tad tenka festivalio renginius organizuoti po atviru dangumi skirtingose erdvėse, tarp jų – ir mūsų sodyboje. Kelis renginius organizuojame bažnyčioje, už ką nuoširdžiai esu dėkinga Semeliškių klebonui kunigui Gediminui Mieldažiui.
Gal keistai nuskambės, bet ir aš neturiu darbo kabineto, dirbu tiesiog iš namų. Jei turėčiau… galėčiau eksponuoti su Semeliškėmis susijusius apdovanojimus, suvenyrus, kurių nemažai prisikaupė per 25 metus; laikyčiau ten visą garso aparatūrą (dabar dalį jos laikau namuose). Ir tai – dar vienas iššūkis!
Kaip kilo mintis teikti paraišką dalyvauti mažosios kultūros sostinės atrankoje?
Šią mintį audžiau nuo 2020 metų, bet vis kažko trūko – gal laiko, o gal pačios idėjos. Šįkart projektą parašiau vienu prisėdimu, sėkmės nesitikėjau, nes žinojau, kad išrenkamos tik penkios sostinės (pagal regionus). Mes priklausome Dzūkijai, o šiame regione yra nemažai puikių miestelių, tikėtina, buvo didelė konkurencija. Mažąja kultūros sostine tapome ne vien dėl vystomos kultūros, tradicinių renginių, istorijos. Manau, labai buvo atsižvelgta ir į tai, kad 2026 metais Semeliškės mini 750 metų jubiliejų, o Semeliškių parapija – 525 metų sukaktį. Semeliškių festivalis „Nuo Lauryno iki Roko“ taip pat bus jubiliejinis – 25-asis.
Dėl ko labiausiai sukote galvą planuodama mažosios kultūros sostinės metų programą?
Dėl lėšų. Nes Lietuvos mažosios kultūros sostinės titulas – garbė miesteliui, bet be finansavimo. Tad lėšų pritraukimas – ant mūsų pečių. Rašiau daug projektų į įvairius fondus, ne visus pavyko laimėti. Tai ir buvo didžiausias galvos skausmas. Ir gryninau programą iki smulkmenų. Buvau net Kauno simfoninį orkestrą pakvietusi, Lietuvos simfoninį pučiamųjų orkestrą, bet… teko atsisakyti, nes biudžetas ribotas.
Naudodamasi proga noriu padėkoti Semeliškių seniūnijai už bendradarbiavimą, Semeliškių bendruomenės pirmininkei Ritai Buividavičienei, kuri prisidėjo prie renginių vykdymo, nes rašė kelis projektus ir gavo finansavimą. Esu dėkinga rėmėjams – MB „ŠVOK centras“ ir vadovui Vytautui Stasiūnui; UAB „Elektros pasaulis“ ir vadovui Valdui Dzikevičiui; Semeliškių parduotuvei „Aibė“ ir vadovui Lukui Kameneckui – kurių dėka galėsime gėrėtis akrobatinio skraidymo grupės „Anbo“ pasirodymu, šventiniu fejerverku ir IX tapybos pleneru. Už suvenyrus dėkoju Jolantai ir Algiui Kosikams bei Almai ir Vytautui Jakimavičiams; už renginių garsinimą – Nijolei Lešinskienei. Ir, žinoma, didelė mano padėka – pagrindiniam finansuotojui – Elektrėnų savivaldybės administracijai.
Kuo reikšmingi Jums šie – Lietuvos mažosios kultūros sostinės – metai?
Visų pirma, bendruomenės telkimu. Labai džiaugiuosi, kad sulaukiu pagalbos, geranoriškumo, daug žiūrovų. Ir, žinoma, – inovatyviais, gausiais renginiais, kokių nebuvo per 25-erius metus (per 2026 metų pirmąjį pusmetį organizavome daugiau kaip 30 renginių), norisi, kad semeliškiečiai plėstų akiratį, būtų apgobti įvairaus žanro profesionaliais renginiais, kai atlikėjai atvyksta pas juos. Šie metai reikšmingi ir tuo, kad Semeliškės garsėja ir jau žinomos visoje Lietuvoje ir už jos ribų. O Semeliškių gyventojai, manau, didžiuojasi savo miesteliu, domisi jo istorija, kultūros paveldu. Tuo tikslu organizavau konferenciją, kvietėme viduramžių rekonstruktorius, kurie supažindino su XIII–XIV a. amatais, karyba, maistu…
Kaip manote, ką paliks Semeliškėms šie Mažosios kultūros sostinės metai?
Manau, paliks pasididžiavimą, kad esame semeliškiečiai, miestelio žinomumą ir didesnį domėjimąsi istorija, svetingumą bei pažintis. Taip pat šiais metais pastatytą dekoratyvų suoliuką miestelio centre, nuorodas iki lankomų objektų. Planuoju išleisti knygą, gal ir filmas apie Semeliškes išvys dienos šviesą…
Ir dar apie jus. Ne viename renginyje Jūs su vyru ir dainuojate. Nuo kada abu dainuojate?
Mane, atsimenu, dar darželyje, pradinėse klasėse statydavo į sceną padainuoti, kai gyvenau Vilniuje, dainavau keliuose folkloro kolektyvuose. O su vyru dainuojame nuo pat atvykimo į Semeliškes. Antanas nupirko garso aparatūrą ir ruošė mane scenai, paskui stojo šalia manęs ir jis. Turime parengę savo programą,. Nuo 2015-ųjų dainuojame Semeliškių ansamblyje „Konkordas“.
Kokie ryškiausi buvo Jūsų koncertai, pasirodymai?
Mano, kaip solistės, ryškiausi pasirodymai buvo „Paribio dainos“ konkurse, kurį daug metų organizuoja Gervėčių klubas. Labai įsimintinas mūsų su vyru dueto koncertas buvo 100-metės močiutės šventėje, kurią suorganizavo jos artimieji (buvome apsirengę tautiniais drabužiais)… Labai įsimintinas buvo ir adventinis koncertas su kompozitoriumi prof. Tadu Šumsku… Su ansambliu „Konkordas“ jau buvo arti šimto koncertų, visi jie unikalūs, sunku ir išskirti, gal ryškiausias buvo 2018 metais Lietuvos Seime.
Ką duoda dainavimas ansamblyje? Gal pastebėjote sveikatinantį dainos poveikį?
Visų pirma, dainuojant nejauti sveikatos bėdų, pamiršti, kad skauda nugarą, kojas ar rankas, esi pakylėtas. Tai ir buvimas kolektyve, suvokimas, kad esame komanda, ir galimybė, pareiga pasipuošti, atsitiesti, pražysti, juk būdami scenoje turime ir atrodyti sceniškai. Kad daina suteikia sparnus – tikra tiesa, dainuodamas pamiršti rūpesčius ir gyveni tik muzika. Tai neįkainojama patirtis.
Ką dar norėtumėte paminėti, pabrėžti?
Norėčiau padėkoti savo Angelui sargui, kad leidžia man dirbti tokį įdomų ir turiningą darbą, kurio net nelaikau darbu – tai mano gyvenimo būdas. Tikiuosi sulaukti 2027-ųjų, kai minėsime seniausio Lietuvos varpo (1442 m.), kuris saugomas Semeliškių bažnyčios varpinėje, 585 metų sukaktį. Gal varpas bus perkeltas į bažnyčią ir eksponuojamas visiems? Gal Semeliškių centrinei aikštei bus sugrąžintas Vytauto Didžiojo vardas? Gal Semeliškėse pavyks įsteigti miestelio muziejų?
Ir dar daug ko tikiuosi…
Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.
Kalbėjosi Daiva Červokienė
