Gedulo ir vilties dieną marijampoliečiai minėjo skaudžios atminties vietose
Marijampoliečiai Gedulo ir vilties dieną minėjo dviejose su skaudžia istorine praeitimi susijusiose miesto vietose – prie paminklo tremtiniams geležinkelio stoties perone ir prie Kančių koplytėlės Vytauto gatvėje. Švento Arkangelo Mykolo bažnyčioje vidudienį aukotos Mišios buvo skirtos ne tik Šv. Antano atlaidams, bet ir visiems iš tremties negrįžusiems Marijampolės krašto žmonėms atminti.
Grupė ištikimiausių istorinės atminties sergėtojų, tarp jų ir savivaldybės vadovai, padėjo gėles ir žvakeles prie paprastų lauko riedulių monumento, menančio iš Marijampolės traukinių stoties gyvuliniais vagonais išvežtus ir negrįžusius aplinkinių vietovių žmones. Jau kelerius metus šį skaudų istorinį faktą primena ir perone stovintis traukinio vagonas, panašus į tuos, kuriais baisiomis sąlygomis buvo gabenami į atšiauriausius tolimus kraštus tremtiniai.
Prie Kančių koplyčios NKVD aukoms atminti trumpą ir taiklų pranešimą susirinkusiems marijampoliečiams padarė istorikas Jonas Gustaitis.1941 m. birželio 14 dieną, kai buvo pradėti didieji tautos trėmimai, istorikas pavadino pačia žiauriausia diena Lietuvos istorijoje. Anot jo, okupantas siekė sunaikinti šviesiausius lietuvius ne tik fiziškai, bet pakirsti patį tautos identitetą, valstybingumo jausmą. Okupantams talkino vietiniai kolaborantai, nors jų, pranešėjo teigimu, nebuvo daug. Savivalė ir smurtas lydėjo visą trėmimų procesą. Užtekdavo dviejų parašų, kad šeima būtų ištremta. Po pirmųjų vežimų sekė kitos tremčių akcijos:1948 m. gegužės mėn. užkoduota pavadinimu „Pavasaris“, 1949 m. kovą – „Bangų mūša“, 1950-ųjų spalį – „Ruduo“. Iš viso suskaičiuojama apie 30 trėmimų. Ištremtųjų skaičiai šalies ir išeivijos istorikų šaltiniuose skiriasi, todėl galbūt niekada nebus galima sužinoti tikrojo masto. „Klaikus vaizdas tuomet buvo Lietuvoje: išdarkyti laisvės kovotojų kūnai, tremtys, kankinimai, verksmai. Trėmimai driekėsi nuo Komijos iki Jakutijos, Tadžikijos,“ – priminė J. Gustaitis. 1945-ųjų pradžioje įsigaliojo specialus SSRS Liaudies komisarų tarybos nutarimas „Dėl teisinės specialiųjų tremtinių padėties“, kuris apribojo tremtinių judėjimo laisvę.
Kančių koplytėlę papuošė degančių žvakių liepsnelės. Kiekvienam norinčiajam buvo suteikta galimybė išsakyti, kieno atminimui dega žvakelę. Pirmieji buvo Marijampolės lopšelio-darželio „Nykštukas“ auklėtiniai su įstaigos vadove Dalyte Luckuviene, gimusia tremtyje, kuri pasidalijo asmeniniais karčiais prisiminimais. Jai buvo treji, kai grįžo į Tėvynę, kurią buvo pažinusi ir pamilusi tik iš mamos siuvinėtų rankdarbių. „Todėl dabar stengiuosi vaikams įdiegti meilės Tėvynei, duonai ir darbui jausmą“, – sakė pedagogė.
Žvakes už žuvusius Sūduvos krašto žmones uždegė Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, Seimo narys Albinas Mitrulevičius, savivaldybės tarybos narys Andrius Vyšniauskas, kiti susirinkusieji. Žinomiausias tremtinių daina atliko Marijampolės kultūros centro tremtinių choras „Godos“ (vadovė Laima Venclovienė) ir tautinių dainų ansamblis „Lietuvininkas” (vadovė Danutė Klevienė).
